Menininkai kaip mokslininkai: integruotos pamokos moksleiviams

Projektas „Menininkai kaip mokslininkai: integruotos pamokos moksleiviams“ – tarsi visų metų puokštė ant gimnazistų darbo stalo. Į šį projektą kaip partnerius Putinų gimnazijos mokinius ir mokytojus pakvietė Kūrybingumo mokykla. Tai meno ir mokslo pasaulius siejantis projektas, pristatantis įvairių Lietuvos kūrėjų praktikas moksleiviams. Šis sumanymas – tai meno skaĩtmeninimo projektas, kuriuo moksleivių auditorijai pristatomos įvairios Lietuvos kūrėjų praktikos, jungiančios tiek menų, tiek mokslo prieigas. Ypatingas dėmesys skiriamas tiems atvejams, kai peržengiamos humanitarinių, socialinių, gamtos ir tiksliųjų mokslų sritys, kai menas tampa kolektyvinės žinių kūrybos plotme, kurioje sprendžiamos aktualiausios šiandienos problemos.

 

Gimnazistai turėjo progos būti šio projekto pirmųjų susitikimų dalyviai ir vertintojai. Apie miško vertę susimąstyti ir Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ aprašytus laikus prisiminti paskatino Lietuvos gamtininko, operatoriaus, režisieriaus Mindaugo Survilos pamoka apie seniausius miškus, vadinamus „sengirėmis“. Menininkas pamokos metu pristatė savo dokumentinio filmo „Sengirė“ fragmentus, pasakojo, kaip aštuonerius metus ruošėsi, ketverius metus filmavo, dalijosi įspūdžiais, kaip paras leido medžiuose, kol laukė gero kadro, atradimais ir nustebimais. Beveik pusantros valandos trunkantis, nuostabaus jautrumo meditacinis dokumentinis filmas apie autentišką Lietuvos gamtą, apie sparčiai nykstančias senąsias girias.

 

Lietuvių režisieriaus Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“ pristatytas JAV Niujorko dokumentinių filmų festivalyje (DOC NYC). Iš Italijos parsivežė „Lessinijos aukso“ apdovanojimą. Bet susitikimas skirtas ne filmą reklamuoti… Tai pamoka apie gamtosaugą, žmogaus ir miško harmonijos sugrąžinimą: „Kartais mažiau yra daugiau – ypač kai kalbama apie miško etiketą. Ar gali būti, kad vertingiausia miškui, jei išsaugotume nepajudindami nė pirštu“, – kukliai ir paprastai mintimis dalijasi filmo „Sengirė“ autorius Marius Survila. Menininkas pasidalijo pačiu netikėčiausiu sprendimu, kurį įkvėpė susidomėjimas mišku: jo veikla tęsiama realiais veiksmais įkurti specialų fondą, skirtą senųjų miškų išsaugojimui. Ir Sengirės fondas yra realus (https://www.sengiresfondas.lt/)!

 

Kūrybingumo mokyklos edukacinės platformos (www.kumokykla.lt) kūrėjai ir globėjai Tomas Ramanauskas, kūrybingumo dėstytojas, ir Kristupas Sabolius, filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius, subūrė 10 kūrėjų pasidalinti patirtimi ir idėjomis, – drauge sukūrė 10 vaizdo pamokų, kuriose pinasi mokslinės žinios, kūrybingi meniniai sprendimai ir pasaulėvaizdį praplečiantys klausimai: „Ar tiesa, kad jogurto bakterijos gali pagerinti mūsų santykius? Kodėl tuomet nevartojame to jogurto? Ar gali būti, kad geriausiems miškams išlikti turėtume ne „kažką daryti“, o kaip tik – nedaryti nieko? Kas bendro tarp roboto ir abejonės? Ar dirbtinis intelektas kada nors dvejoja? Kiek žmonių reikėtų išsiųsti į kosmosą, kad iš jų kūnų susidarytų planeta?“

 

Prie iniciatyvos „Menininkai kaip mokslininkai“ prisidėjo ir savo idėjomis dalijosi šie kūrėjai: Mindaugas Survila, Julijonas Urbonas, Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas bei kt. Galutinis projekto rezultatas – vaizdo pamokos. Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – vaizdo pamokose, kurios bus rodomos (pasirinktinai) per įvairių mokomųjų dalykų pamokas. Beje, jos jau pasiekiamos ir visiems Lietuvos moksleiviams.

 

Baigiamojoje konferencijoje projekto dalyviai galėjo susipažinti su visais menininkais ir mokslininkais vienoje platformoje, išgirsti kūrėjų įžvalgas ir prisiminimus apie mokyklą, keisčiausių idėjų prigimtį. Pokalbį vedė Kristupas Sabolius. Diskutuota, kokią vietą tarp meno ir mokslo užima eksperimentas, apie dailės ir darbų pamokas mokykloje, kokia sunkiausia ir nemėgiamiausia kūrinio radimosi (darbo) dalis. Karantinas tarsi prasmego, išnyko. Net išsipildė dar vasarą Tomo interviu metu išsakyta įžvalga (LRT radijo laida „Vasaros popietė“, LRT.lt, 2020-06-30): „Kūrybingumui nėra nei karantino, nei atostogų – tai kasdienė santykio su pasauliu būsena, pilnos meilės gyvenimui akys.“

 

Kaip sūkurys įsuko visus besimokančius nuotoliniu būdu pandemijos baubas. Kasdienis mokymasis, nuovargis, primesto gyvenimo būdo monotonija provokuoja ieškoti priešnuodžio. Alytaus Putinų gimnazija priėmė iššūkį – pasirinko kūrybiškumą, galingą jėgą, teigiančią gyvenimą, viltį, stiprinančią dvasią. Taigi į savo gimnazistų pamokas įsileidome kūrybingas asmenybes – menininkus, mokslininkus, teatralus, tyrėjus, dvasinius vedlius, kurie atskleidė, kad kūryba yra tiesiogiai susijusi su gyvybe – su jos dėsniais ir vertybėmis, kiek daug kūrybiškumo galima rasti kasdienybėje, jei nesi piktas ar abejingas. Visa bendruomenė pajuto šio priešnuodžio galią, raminamą poveikį. Pasitelkiu ir filologijos daktaro, literatūrologo Regimanto Tamošaičio mintį: „Dar kūryba yra savižinos būdas, pats giliausias ir esmingiausias. Ne tik tu kuri kūrinį, bet ir kūrinys kuria tave…“

 

Vyta Šiugždinienė

Putinų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Kalėdinių dovanų kraitelė

 

Dovanų kraitelę papildė Lietuvos nacionalinio dramos teatro edukacinės pamokos, kurias vedė Eglė Švedkauskaitė, Valstybinio jaunimo teatro režisierė. Mūsų I–II klasių gimnazistai naudojosi puikia proga susipažinti su šia jaunosios kartos režisiere, nors ji – dažnas Lietuvos veidas įvairiuose užsienio šalių teatro projektuose bei kūrybinėse dirbtuvėse.

Šių metų pradžioje Jaunimo teatre Švedkauskaitė pristatė spektaklį „Žmogus iš žuvies“ pagal rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę. Bet ir vėl – tai ne reklama, tai tapsmo menininku istorija iš kūrėjo lūpų, tai istorija jaunam žmogui, kad neskaitančiojo knygų pasaulėžiūra – nykščio dydžio, kad ir režisierius mokosi nesustodamas, tyliai stebi aplinką, kad kasdienybę paverstų menu.

Kaip stebint aplinką „gauti“ siužetą, gimnazistai išbandė praktiškai.

 

Reflektuoja jauniausieji

 

Lietuvių kalbos mokytoja Ligita Sarapienė pateikia nuotrupas iš I a kl. mokinių refleksijos, kuriems režisierė vedė kūrybinio rašymo pamoką.

Iš dešimties mokinių, pasakiusių savo nuomonę, vienai mokinei „niekas nepatiko“, „nieko neišmokau“. Ką gi – skonio reikalas! Kitiems pamoka patikusi, nes „išlaisvinusi jų mintis“, „daug sužinoję apie jos profesiją, apie teatrą“ ir pan.

Gimnazistė Vaida teigia, kad pamoka iš tikrųjų sužavėjusi. Kai režisierė paprašė parašyti tai, ką galvoji, net palengvėjo kažkaip, nes „tiesiog rašiau, kas buvo galvoje.“

Nevengiama paatvirauti, jog pamoka padėjusi šiek tiek prasiblaškyti ir atsipalaiduoti.

Lukas T. pabrėžia, jog labai įdomios užduotys, „kai reikėjo knygoje susirasti sakinį ir sukurti jo tęsinį, o klasiokui „kai reikėjo surašyti mintis, kurios tik šauna į galvą tuo metu. Išmokau, kad iš bet kokios minties galima kažką sukurti.“ Dar viena mintis: „Man labiausiai patiko tas septynias minutes rašyti savo mintis.“ Pasirodo, įdomiausia buvo iš knygos išrašyti sakinį ir „kurti istorijos tęsinį“. „Įdomiai ir smagiai praėjo susitikimas, norėčiau dar“, – sako vienas. Lidija pasimokė būti kūrybinga, pasimokė iš padrikų minčių sukurti rišlų tekstą. Galėjusi suprasti, kuo skiriasi tokios ir įprastos pamokos vedimas.

Rašyti ir rašyti spontaniškai

 

O II c kl. (vadovė Daiva Turauskienė, anglų kalbos mokytoja metodininkė) mokiniai reflektavo taip:

„Mūsų refleksiją galima sudėlioti kaip atskirus spektaklio vaizdus. Juk to ir mokė režisierė Eglė Švedkauskaitė.“

„Ji jauna, bet labai aiškiai išdėstė savo mintis“, – rašo Kamilė, o Vaidas jos mintį tęsia: „Jauna, dar turbūt nėra sukaupusi labai daug patirties, bet buvo linksma ir įdomu klausytis bei atlikti jos paskirtas užduotis.“

Dešimt minučių skirta refleksijai, o kiek įspūdžių: „ši veikla išsiskyrė iš kasdienybės“, „norėčiau susitikti su daugiau tokių žmonių“, „ypač įsiminiau, kad reikėjo sėdėti prie lango ir klausytis garsų“, „buvo smagu sužinoti, kad režisieriai dažnai dirba kompiuteriu“, „įdomu, kiek pastangų reikia įdėti statant spektaklį?..“

„Galima rašyti ir rašyti, mes tokį rašymą vadiname spontanišku, bet jis labai tikras ir nuoširdus, juk pirmiausia rašydami išsakome savo norus, svajones.“

„Norėčiau daugiau tokių pamokų-susitikimų, džiaugiuosi, kad gavau galimybę dalyvauti šioje paskaitoje, buvo tikrai kažkas nauja“, – dalijasi Augustas.

Štai ir viskas.

 

Visų vardu – II c spontaniškos refleksijos kūrėjai

Akimirkos su broliu Tomu pakeitė mąstymą

 

2020 m. gruodžio 22 d. III–IV kl. mokiniai per antrą pamoką virtualiai susitiko su mažesniųjų brolių kapucinų vienuoliu broliu Tomu. Brolis Tomas bendravo labai paprastai, grojo gitara bei giedojo giesmes, pasakojo, kas yra meilė… Kad Dievą reikia garbinti, mylėti ir gerbti. Kad meilė žmogui tęsiasi visą parą, o ne tik kai kada. Man labai patiko jo žemiškas požiūris į tikėjimą ir leidimas pasirinkti, ar mes norim tikėti ar ne, nebuvo jokio vertimo tikėti ir garbinti Dievą. Pats brolis Tomas pasakojo, kad yra gimęs Lenkijoje, persikėlė į Lietuvą ir tapo vienuoliu. Tame vienuolyne gyvena vyrai, kurie gydosi priklausomybes (jie ne vienuoliai), atlieka namų ruošos darbus, visi pasiskirstę darbais.

Tai buvo labai gražus ir ramus rytinis pokalbis, kuris pakeitė mąstymą apie vienuolyną, atėjo suvokimas, kad ten ne tik meldžiamasi, bet ir padedama sugrįžti į doros kelią. Smagu būtų, jei daugiau išklydusių iš doros kelio žmonių, grįžtų gyventi sveikai. Tada gal ir aplinkinių požiūris į juos keistųsi.

 

Viktorija Stankevičiūtė, III a klasės mokinė

Dalijosi šiluma

 

Mūsų gimnazijoje vyko netradicinės pamokos, susitikome su broliu Tomu Pilch. Susitikimas buvo be galo šiltas, jaukus ir nuoširdus. Liesdamas gitaros stygas, brolis giedojo įvairias giesmes bei dalijosi šiluma ir šypsena su mumis, gimnazistais. Jis kalbėjo apie mūsų gyvenimo pašaukimą, jog tai pašaukimas mylėti, dalintis šiluma, geranoriškumu, draugiškumu. Adventas ir visas kalėdinis laikotarpis tam ir skirti, kad atsiprašytume, susimąstytume, padėkotume, jog skirtume savo brangų laiką patiems artimiausiems žmonėms. Kokie svarbūs dalykai tikėjimas ir pasitikėjimas. Manau, po šio susitikimo kiekvienas apmąstėme skleidžiamą brolio žinutę ir pajautėme ramybę širdyje.

 

Akvilė Šimanskaitė, Putinų gimnazijos mokinių tarybos pirmininkė

„Daiktus – naudoti, žmones – mylėti“

 

Kiekvienais metais Putinų gimnazijos bendruomenė prieš pat atostogas sulaukia smagaus kalėdinio karnavalo, kuris šiais metais, deja, neįvyko.

Gimnazistai susitiko su broliu Tomu Pilch. Pokalbio metu vienuolis Tomas (Tomek) papasakojo apie savo gyvenimą, iš kur kilęs, kaip atvyko į Lietuvą, atvirai išsakė nuomonę apie gyvenimo prasmę ir pašaukimą. Prisistatydamas jis grojo gitara ir giedojo giesmę, buvo gera klausytis.

Brolis Tomek pasidalijo mintimis apie meilę, kad tai vienas iš svarbiausių dalykų asmens gyvenime, tačiau įvardijo, kad šių dienų žmogus dažniausiai myli tik daiktus. „Daiktus reikia naudoti, o žmones mylėti, tačiau šiais laikais viskas daroma atvirkščiai“, – įsitikinęs vienuolis, ir ši mintis, manau, privertė kiekvieną susimąstyti apie gyvenimo vertybes.

Susitikimas vyko nuotoliniu būdu, tad negalėjome matyti tikrųjų mokinių emocijų, bet vis vien žavėjo nuoširdumu ir atvirumu, o vienuolio grojamos ir giedamos giesmės drąsino nepasiduoti šiuo sunkiu laikotarpiu.

Man susitikimas patiko. Džiugu ir labai malonu, kad žmogus, atvykęs gyventi iš svetur, išmoksta tos šalies kalbą ir dar gali taip gražiai dėlioti mintis.

 

Alina Radišauskaitė, IV a klasės mokinė

Sukurk šventinį makiažą

 

I b ir II klasių merginos naudojosi unikalia galimybe dalyvauti visažistės, mokytojos, grožio ir sveikatingumo studijos „Femina Laeta“ vadovės Alionos Čikiševienės dvi valandas trunkančiuose mokymuose.

Aliona išdėstė teisingus odos priežiūros mechanizmus ir parodė, kaip namuose, naudojant paprastas priemones, galima sukurti šventinį makiažą, išvengiant perteklinio priemonių naudojimo. Taip pat supažindino mokines su 2021 metų makiažo tendencijomis. Visus sužavėjo antrokių aktyvumas, jų vidinė motyvacija, linkėjimai mokymų metu – atrasti tai, kas dar neatrasta.

 

Vaida Sakalauskienė

Putinų gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė

 

Šias Kalėdines mintis dovanų kraitelėn sudėjo Vytautas Bigaila, Putinų gimnazijos neformaliojo ugdymo mokytojas.

 

Eglės Juodžiukynienės nuotr.