Menas ugdyti asmenybę

Meilės Lukšienės premiją šiemet pelnė Vilniaus Žemynos gimnazijos biologijos vyresnioji mokytoja Asta NAVICKAITĖ. Pedagogė 2014 m. apsigynė biomedicinos mokslų daktaro disertaciją. Ji pasakoja, kad pradėjusi dirbti mokytoja nuolat savęs klausdavo: „Ar aš iš tikrųjų galiu?“, dvejojo, kaip seksis, kai tiek daug dar nežino. Kasmet vis tvirčiau suprasdama, kad tikrai gali mokyti, suvokė, kad lygiai taip pat galima skatinti augti ir mokinius – kaskart lipti laipteliu aukščiau: daugiau žinoti, praktiškai išbandyti, tvirčiau jaustis.

 

Ką Jums reiškia M. Lukšienės mokymai, idėjos?

Kiekviena idėja ir nauja mintis, paskleista daugiau ar mažiau viešai (tai gali būti ir pamoka, ir pranešimas, ir interviu), visada turi dvi puses: už ir prieš. Reikia pripažinti, kad tikslingai išreikšti pasiūlymai visada įsitvirtina ir įgauna prasmę visuomenės orumui, humanizmui, santaikos sąsajoms. M. Lukšienė nuolatos garsiai arba tarp eilučių kiekvienam savo kolegai, studentui, pažįstamam žmogui transliuodavo, kad privalome turėti savąją šviesiąją pusę – gyvenimo prasmę. Tai man siejasi su Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ išsakyta fraze, kad privalome kurti savo gyvenimo legendą. Galiu drąsiai teigti – šiandien gyvenimo legenda yra mano darbas su edukaciniu pasauliu.

 

M. Lukšienė rašė: „Visos mūsų reformuojamos švietimo sistemos pagrindas – žmogus ir jo kultūra. Žmogus pabrėžiamas kaip aukščiausia vertybė ir ieškoma visų galimų būdų sudaryti sąlygas jo individualybei skleistis kultūros vertybių kontekste“. Ar matote tai šiandienos mokykloje?

Nereikia išskirti vien švietimo sistemos: žmogus ir kultūra yra visų sistemų pagrindas. Jeigu nesilaikysime vientisumo, greitai sulauksime tarpusavio chaoso. Ugdyti asmenybę, kurią mes norime matyti rytoj, yra ypač subtilus, kruopštus ilgalaikis menas. Ne darbas, o menas, nes turime gebėti pasirinkti tinkamus įrankius, metodus, įverčius tai asmenybei formuoti. Tai procesas, kurio negalima stabdyti – kad vėliau galėtume juo džiaugtis ir didžiuotis. Mokyklose individualybei skleistis yra nemažai kelių. Svarbiausia, kad pats žmogus to norėtų, siektų ir suvoktų savo tobulėjimą. Mano įvardyto meno kaip proceso esminį vaidmenį atlieka visi mokyklos bendruomenės nariai: mokiniai, tėvai, mokytojai. Kiekvienam iš jų tenka tam tikras etapas. Jeigu bandome kažkurį etapą peršokti arba atsakomybę numesti kitam, nesistebėkime, kad žmogiškumo skalė pradeda kristi žemyn. Nuolatinis bendradarbiavimas, atvirumas, pasitikėjimas – tai šiuolaikinės mokyklos devizas. Galime tyliai pasvarstyti, kiek esame įsisukę į tą meninį procesą?..

 

„Technologija veikia ne tik darbo metodus, bet ir mąstymo būdą, nuo šio daug pareina ir mąstymo turinys, net mąstymo kryptis“ –  tai dar viena iš M. Lukšienės minčių, aktualių mūsų laikams. Kaip šiuolaikinės technologijos veikia mokinius, mokytojus ir ugdymo procesą?

Šiuolaikinės technologijos turi gerąją ir blogąją puses. Kai mobilieji telefonai naudojami kaip įrankis, pavyzdžiui, nufotografuoti pro mikroskopą stebimą preparatą, tai didelis palengvinimas abiem šalims: mokytojas gali greitai įvertinti, ar mokiniui pavyko tinkamai atlikti darbą, o mokinys mato savo sėkmės rezultatą, džiaugiasi pasiekimu ir jaučia tyrinėjimo skonį. Pripažinkime, toks veiksmingumas motyvuoja ir tarsi tyliai kužda: „Mokymasis veža“.

Na, o neleistinai naudojama priemonė trukdo mokiniui susikoncentruoti, įsisavinti medžiagą ir, žinoma, lemia prastesnį rezultatą.

 

Meilė Lukšienė vertino bendradarbiavimo įgūdžių svarbą: „Posttotalitarinėje visuomenėje jie gerokai deformuoti, būtina juos grąžinti į normalias vėžes.“ Apie šiuolaikinius vaikus sakoma, kad jie nebemoka bendrauti, kalbėtis, žiūrėti į akis, nes tiesioginį bendravimą išstumia šiuolaikinės technologijos. Ar matote galimybę tai pakeisti?

Apie tai reikėjo galvoti prieš gerą dešimtmetį, kai technologijos lyg cunamis užvaldė „Z“ kartos atstovus. Minėtos problemos yra labai ryškios: vieni vaikai bijo išsakyti savo mintis, kiti – leidžia neadekvačiai elgtis, nepamatuoja galimų pasekmių. Šiandien tos pasekmės, deja, skaudžiausiai išgyvenamos intelektualios visuomenės viduje. Tačiau bendravimo įgūdžiai, kultūriniai niuansai, pagarba kitam atsinešami iš šeimos. Mokytojas tikrai daug ir nuoširdžiai dirba, kad užmegztų, palaikytų ir puoselėtų ryšį su mokiniu. Tai ne savaitės ir ne mėnesio, o ištisų metų procesas. Būna gaila, kai įdėtos pastangos neduoda vaisių, bet pasikartosiu – tai ne vieno mokytojo iniciatyvos reikalaujantis darbas.

 

Pasibaigus mokslo metams vykdėte biologijos laboratorinių darbų veiklas „BioLab2017“. Papasakokite, kaip Jums kilo tokia mintis, kaip sekėsi bendradarbiauti su Lietuvos edukologijos ir Vilniaus universitetų mokslininkais?

Viskas vyko gana netikėtai… Kovo mėnesį sušmėžavo mintis, kad reikia pabandyti su mokiniais padirbėti kitaip: skatinant juos įvertinti tyrėjo, mokslininko, laboranto darbo dienos pliusus ir minusus. Sudaryti galimybių tikslingai suvokti, kad net ir paprasti ieškojimai, eksperimentai taip greitai neduoda rezultato. Čia lyg ir atveriamos galimybės sudėlioti viską į reikiamus stalčiukus dėl būsimos karjeros.

Pirmiausia šios idėjos griaučius pateikiau kuruojančiai skyriaus vedėjai Rasai Kazlauskienei ir direktorės pavaduotojai Romaldai Čižienei – man juk reikėjo „dvigubo palaiminimo“: pirma, pasibaigus mokslo metams naudotis gimnazijos patalpomis ir priemonėmis, antra, norėjosi palaikymo ir įžvalgų, ar tinkamai elgiuosi, nes mokiniams jau bus prasidėjusios vasaros atostogos. Prisipažinsiu, jaučiau baimę, kad gali nuvilnyti nemalonių pasisakymų banga iš tėvų ir globėjų, kodėl tokie užsiėmimai neorganizuojami mokslo metais, o tik per atostogas, kurios skirtos poilsiui.

Pritarimą gavau. Su mokiniais – pirmos klasės gimnazistais – sutarėme taip: kas nori dalyvauti, užsirašo ir atneša tėvų sutikimą, leidžiantį dalyvauti įvairiose veiklose. Sąrašas nebuvo labai perpildytas, to ir tikėjausi, nes kilus idėjai per daug neišsakysi, nepateiksi, šiek tiek varžė atsakomybė, kad iš dėstytojų dar nebuvau sulaukusi teigiamo atsakymo.

Dabar galiu paatvirauti, kad į laboratorinių darbų užsiėmimus atėjo tie, kurie norėjo papildomai sužinoti, išmokti ir, svarbiausia, jautė troškimą save atrasti kitaip. Kviesdama dalyvauti eksperimentiniame projekte „BioLab2017“ nežiūrėjau į mokinių pasiekimus biologijos pamokose, kviečiau visus. Kartais tas, kuriam sunkiau sekasi, taip sugeba nustebinti gebėjimais perprasti gana sudėtingą darbą, įsisavinti, „sugerti“ reikiamas žinias, kad belieka džiaugtis ir skatinti nesustoti.

Idėją palaikė ir universitetų atstovai – suderinome dieną, laiką ir buvome labai šiltai priimti. Birželio pirma ir antra savaitės aukštosiose mokyklose yra ypač intensyvios: vyksta baigiamųjų darbų gynimai, egzaminai; gimnazijose abiturientai laiko valstybinius egzaminus – visiems darbų netrūksta.

Savo tyrimams kiekvieną dieną skirdavome 3–4 valandas. Mokiniai labai noriai dalyvavo užsiėmimuose, kai kas net ryžosi iš pirštų kraują lašintis, kad nusistatytų kraujo grupę. Tomis dienomis lydėjo nemažai emocijų: nuostaba, juokas, didžiavimasis savimi, kad pavyko, išsiaiškino, suprato ir pan.

Paskutinę dieną mokiniams buvo įteikti pažymėjimai. Jų reikšmę labai gražiai paaiškino R. Kazlauskienė. Mokiniams tai buvo staigmena, kuri pamažu leidžia analizuoti savąjį „aš“: vakar „mokinys“, šiandien – „tyrėjas“, o rytoj? Galbūt dabar jie jau yra tvirtai apsisprendę dėl ateities.

Keista, bet praeitą savaitę mokiniai jau domėjosi, ar pasibaigus mokslo metams vėl bus tokio tipo veiklų. Smagu girdėti, vadinasi, pavyko, pasiteisino. Turiu slaptų minčių organizuoti „BioLab2018“, bet jau kitaip.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės kuriant ir įgyvendinant naujas idėjas.

 

Dovilė ŠILEIKYTĖ