Menas sukuria motyvą kalbėtis

Iš Joanos Tėvelytės, keramikės, dailės terapijos specialistės, vienos iš Lietuvos meno terapijos asociacijos steigėjų, Kauno lopšelio-darželio „Vaivorykštė“ dailės mokytojos, vedamų užsiėmimų vaikai grįžta pilnomis kišenėmis molinių telefonų, picų, pyragaičių su pabarstukais ar plunksnomis. Šie darbeliai nelieka baigtiniu rezultatu, o tampa pasakų, animacinių filmukų personažais, padeda mokytis sklandžiau kalbėti, nugalėti savo baimes ir pan., pedagogė yra apsigynusi magistro darbą „Lipdymo iš molio veiksmingumas vaikų neišsivysčiusiai kalbai ugdyti“. Tad nenuostabu, kad šiemet pedagogė tapo Metų mokytoja ir mūsų pašnekove. „Nerealaus kūrybinio potencialo žmogus, kuris iš paprasto degtuko gali sukurti stebuklą“, – taip J. Tėvelytę apibūdina darželio, kuriame ji dirba, direktorė. Skubame susipažinti!

 

Ką Jums reiškia šis apdovanojimas? 

Jis buvo labai netikėtas, neturėjau didelių lūkesčių. Apdovanojimas man suteikia daugiau pasitikėjimo savimi toliau kurti kaip ir kūrus, gerbiant vaikų kultūrą, nesikišant į jų kūrybą, žaidžiant kartu, pereinant visus jiems priklausančius raiškos etapus ir kantriai laukiant savarankiško kūrybinio prabudimo, sąmoningos kūrybos. Plėtoju visuminį ugdymą, todėl kartais rezultatą matau ne tik gražiai atliktame darbe, bet ir sunkiai suprantamoje abstrakcijoje, kuri turi pavadinimą ir pateikimą.

Kartais sunku tai įrodyti.

 

Ugdymo įstaigos, kurioje dirbate, direktorė Jus įvardija kaip ypač kūrybingą asmenybę. Esate sukaupusi didelę darbo su vaikais patirtį, tad galbūt galėsite atsakyti į klausimą: kūrybiškumas įgimtas ar išugdomas?  

Manau, kūrybiškumas yra išugdomas, sudarant tinkamas laisvos kūrybos sąlygas. Jei baksnosime vaikams, kur ką klijuoti, kur piešti, jei pateiksime tik temas ar užduotis, jis netaps kūrybiškas, gal tik techniškas. Manau, kaip tik naratyvinis ugdymas sudaro terpę kūrybiškumui, dailę paverčiant tik įrankiu fantazuoti vaizduotės kelionėje. Smagu, kai vaikai kuria skirtingus darbus, naudoja skirtingas antrines, gamtines medžiagas ir sugeba per pasakojimą, pasaką, vaidinimą sujungti visų darbus į vieną.

 

O kada Jūsų gyvenime atsirado dailė, keramika – vaikystėje ar vėliau? Ir kaip tapote darželinukų meninio ugdymo mokytoja?  

Dailė, keramika mane lydi nuo vaikystės. Mokiausi Kauno „Aušros“ mokykloje, kur tada buvo sustiprinta dailė. Būdama antroje klasėje tapau piešinių konkurso „Mano pasaulis“ laureate, tada, lygiai kaip ir dabar, važiavau į Vilnių filmuotis ir atsiimti diplomo ir dovanos. O darželyje pradėjau dirbti iš karto po studijų, tarsi laikinai, kol keramikos krosnį nusipirksiu… O jau 18 metų dirbu būtent su ikimokyklinio amžiaus vaikais.

Domėjausi dailės terapija, todėl drąsiai darbo ieškojau net vaikų psichinių ligų ligoninėje, nes man atrodė, kad viskas įmanoma ir dailė išgelbės pasaulį. Ten, aišku, gavau neigiamą atsakymą, nors ir mandagų pasakymą, kad gal būtų ir gerai, bet nėra tokių etatų ir pan. Dirbau ir mokykloje, kur dailės mokytojas neturėjo nei savo kabineto, nei meninių priemonių, todėl vaikų darželyje atradau labai gerą terpę kūrybai, laisvę ir pasitikėjimą manimi kaip mokytoja, nors edukologijos magistras atsirado daug vėliau.

 

Su vaikais kuriate animacinius filmus, molines pasakas, sukūrėte ir išleidote „Molinių pasakų knygą“. Kas Jus įkvepia, iš kur semiatės idėjų naujiems sumanymams? 

Animaciniai filmai, molinės pasakos atsirado iš to paties poreikio meno kūrinius traktuoti ne tik kaip padarytus darbelius, bet ir kaip dalį visuminio ugdymo, kaip priemonę kalbėjimo motyvui atsirasti, žaidimui užmegzti. Ir dar tai nuolatinis poreikis neįkristi į rutiną, išmokti ir mokyti kažką naujo ir paįvairinti ugdymo procesą. Idėjos mane suranda svajojant, žiūrint pro autobuso langą, o dažnai jos ateina iš vaikų kūrybinio proceso, čia ir dabar plotmėje.

 

Septynerius metus organizuojate meninį ugdymą lauke, kur su įvairiomis meninėmis ir antrinėmis priemonėmis kuriamos naratyvinės pamokos: „Draugystės piešinys“, „Baimės tunelis“, „Džiaugsmo sparnai“ ir pan. Papasakokite plačiau, kas yra tos naratyvinės pamokos. 

Prieš pereinant baimės tunelį, reikia tas savo baimes įvardinti, nusipiešti drąsos bilietą, kuriame bus viskas, kas suteikia drąsos, kad ir kas tai būtų, ar šuo, ar geležiniai šarvai. O tada baimės tunelyje surikti ir išgąsdinti jas pačias, kad jos niekad negrįžtų, arba visada su savimi turėti drąsos bilietą… Džiaugsmo sparnuose nusipiešti artimus mylinčius žmones, kurie pakels virš visų negandų. Tada su jais greičiau bėgiojasi nuo visų įstaigos kalniukų. Tai yra priemonė išžaisti rimtą gyvenimą: apie pagalbą draugui (traukiame su virve iš liūdesio piešinio), apie kelių pasirinkimą (keliaujame pas karalių dviem keliais, kuriuose viename kelyje girdime įraše tik kritiką, o kitame paskatinimą). Tai dailės terapijos principais kuriamos žaidybinės užduotys, kuriose yra daugiausiai žaidimo, pasakojimo ir truputį piešimo. Žaidžiant yra keliaujama, fantazuojama ir tuo pačiu kalbama svarbiomis temomis socialiniam-emociniam raštingumui auginti. O aš tiesiog žaidžiu kartu, išklausydama jų mintis, pamąstymus. Šias veiklas 5–7 m. vaikams ypač patinka kurti, tik ne visada pavyksta taip, kaip sugalvoju. Šios veiklos nesiekia stipraus estetinio grožio, o įspūdžiui sukurti naudojami labai paprasti kasdieniški daiktai, kuriems neskiriu daug dėmesio ir laiko. Svarbiausia – procesas, kuris vyksta. Šiuo metu kuriu su meno istorija susijusias terapines veiklas.

 

Sukūrėte ir vykdote programas, skirtas kalbos ir komunikacijos sutrikimų turintiems vaikams: komandiniam meninio ugdymo mokytojų, logopedo ir grupės mokytojų darbui, lipdymo terapiją, taip pat meno terapijos programą, skirtą vaiko gebėjimų sinkretiškumui, lavinimui. Kaip menas gali padėti vaikui tokiais atvejais? 

Menas daug padeda šiais atvejais, nes sukuria motyvą kalbėtis. Esu parašiusi šia tema magistro darbą. Daugelį vaikų, kuriems reikia logopedo pagalbos, kviečiu į Dailės studiją papildomai. Lipdome kartu ir vėliau žaidžiame nusilipdytais darbais, vis ką nors pagamindami dar ar sugriaudami. Kuriame žaidimą. Kalba yra labai glaudžiai susijusi su vaiko dailės raiškos etapais. Jei blogai kalbama, tai ir dailės raiška yra žemesniame etape, nei turėtų. Lipdydami, žaisdami pradeda kalbėti, iš pradžių nors savo kalba. Daug dėmesio skiriu sukurto darbo pristatymui, tam yra „televizorius“, „liftas“, telefonas ir įvairūs žaidimai, skatinantys laukti savo eilės pasakoti. Prie mokytojų dažnai prisitaikau, pratęsdama dienos projektus, gvildenamas temas. Yra temos, kurias vaikai renkasi patys ir darytų tai kiekvieną dieną, tai yra maisto, pinigų, kompiuterių, telefonų gamyba. Tai šias tokias pamėgtas papildau kitomis užduotimis, pvz.: keksiukai su gyvūnų, augalų papuošimais ir pan., pinigų gamyba su skaičiavimu ir įvairių gaminių pardavimu, kompiuteriai, telefonai su raidėmis, skaičiais, turi įkrovimo laidus ir pan. Tiesiog tema iš temos kuriame kalbėtis ir mokytis palankią terpę.

 

Kaip manote, ar pakankamai dėmesio visuomenėje skiriama meniniam ugdymui, ar jis deramai vertinamas? Turbūt neretai manoma, kad svarbiausia – išmokti rašyti, skaityti, skaičiuoti, o muzika, dailė, teatras labiau skirti laisvalaikiui, būreliams kaip pomėgiai. 

Manau, meninis ugdymas mūsų visuomenėje vertinamas nepakankamai. Su daile susijęs viso pasaulio pažinimas, gera emocinė savijauta, raidžių pažinimas ir teksto suvokimas, skaičiavimas, rašymas. Menų sintezėje išmokstama drąsiai kurti, kalbėti ir mokantis nejausti streso. Tačiau meninis ugdymas ugdymui nelygus, jei jame kuriami tik stereotipiniai vienodi kūriniai ar realizuojamos suaugusiųjų idėjos, tada geriau nereikia.

Mūsų visuomenėje dar per svarbi vaikų meno parodomoji funkcija, rezultatas, kuris visiems suprantamas. Bet kartais pražiopsoma, kad „makaliūzė“ yra „tanko laidų sistema, kurią ne visi supranta“. Perfekcionizmas, kurį turime dauguma mūsų, verčia mus pripažinti tik parodomąjį meną, taip sukasi užburtas ratas – visas darbas dėl pažymų, diplomų, pagalba vaikui dėl susikurtų vaizdinių, greičiau pakenkiant pačiai vaiko ugdymosi prasmei, kūrybiškumui.

Integruotos pamokos jau seniai nebėra naujiena, bet vis tiek kyla klausimas, kaip Jums pavyksta vaikų dailę integruoti į muzikinę programą, kaip vyksta užsiėmimai? Pasidalykite patirtimi.  

Muzika gali papildyti naratyvinę istoriją, sustiprinti įspūdį, keliaujant kosmosu, baimės tuneliu ir pan. Kartu su muzikos mokytoja kartais rengiame meno terapijos veiklas kartu, kur emocijas galima ne tik išpiešti, bet ir tinkamu garsu išgroti. Kiekvieną savaitę lopšelio grupių vaikams (1,5–2 m.) veiklas kuriame kartu, kur viena paskui kitą keičiame veiklas, kad jiems nebūtų kada liūdėti dėl išsiskyrimo. Ir tai nėra ruošimasis koncertui ar piešimas parodai, tai žaidimas su medžiagomis, kur liečiama, uostoma, tepliojama, laužoma, kur garsas, muzika yra tik priemonė žaisti, kurti savo judesius, kartoti garsažodžius. Taip pat muzikos mokytoja parenka dainas vyresniems vaikams, moko jų, į jas jau gilinamės, aiškinamės veikėjus, kurdami animacinius filmukus. Šis bendradarbiavimas padeda vaikams geriau suprasti, apie ką jie dainuoja, ko mokosi.

 

Ketverius metus savanoriaujate Smalininkų Lidijos Meškaitytės mokyklos skautų sueigose. Ką Jums reiškia ir suteikia savanorystė, kuo patraukė skautų organizacija?

Per savanorystę atradau pedagoginį darbą, dar studijuodama Dailės akademijoje kelerius metus savanoriavau Kauno senamiesčio dienos centre, bet tai nebuvo kasdienis darbas, o vienas kartas per savaitę ir dar mažiau. Taip ir su skautais, kuriems nepriklausau, o tik žaviuosi idėjomis, dvasia. Ir ta savanorystė – tai ėjimas, kur kvietė, tai reti išėjimai ir vis retėjantys, nes darbas reikalauja pakankamai daug jėgų. Pradedu mokytis sakyti „Ne“. Bendradarbiavimas su skautais tai buvo kasmečiai visos dienos susitikimai, sueigos, į kurias tilpdavo 5–6 naratyvinės istorijos, išbandytos su darželio vaikais, bet adaptuotai tinkančios ir 12-tokams.

 

Ką dar be savanorystės veikiate laisvalaikiu? 

Laisvalaikis – pagalba saviems tėvams, gamtinė žemdirbystė kaime, knygų skaitymas, dažniau garsinių knygų klausymas, piešimas, rečiau palipdymas arba tiesiog sėdėjimas ir debesų stebėjimas.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu neblėstančio kūrybinio įkvėpimo.