„Meilės Lukšienės premija man yra tarsi mokytojų Oskaras“

Miglė Lopetaitė

Žiūrint į istorijos ir pilietiškumo ugdymo mokytojo Antano Jonušo plataus spektro veiklą, sunku atsistebėti jo aktyvumu. Mokytojavimas Vilniaus Valdorfo ir Karalienės Mortos mokyklose, įvairios organizuojamos išvykos mokiniams ir pamokos netradicinėse erdvėse, pamokų vedimas apie lyčių stereotipus „Įvairovės ir edukacijos namuose“, įsitraukimas į „Šeimų asociacijos“ veiklą ir dar daugiau. Visa tai telpa į šio mokytojo, kuriam per Mokytojų dieną įteikta Meilės Lukšienės premija, kasdienybę. Apdovanojimą A. Jonušas vertina kaip įkvėpimą tęsti pradėtus darbus ir įrodymą, kad eina teisingu keliu. Apie visas mokytojo organizuojamas iniciatyvas, darbą skirtingose mokyklose, šeimos ir karjeros nelengvą derinimą, svarbias aktualijas visuomenėje šiandien ir kalbamės.

 

Gerbiamas Antanai, kaip jaučiatės, gavęs Meilės Lukšienės premiją už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą? Ar kandidatuoti nusprendėte pats, o gal Jus skatino kolegos?

Praėjus jau beveik mėnesiui nuo to laiko, kai buvau paskelbtas šios premijos laureatu, dar nelengva patikėti, kad visa tai buvo tikra. Meilės Lukšienės premija man, kaip istorijos ir pilietiškumo ugdymo mokytojui, yra tarsi mokytojų Oskaras, iki kurio, maniau, man dar reikia gerokai ūgtelti. Tuo pačiu jaučiau, kad jau atėjo laikas kandidatuoti. Nesitikėjau tapti laureatu: maniau, išbandysiu save, pamatysiu, kaip vyksta konkursas ir ko reikia siekiant būti įvertintam.

Esu savarankiškas, kandidatūrą pateikiau pats, bet ją lydėjo ir mano kolegų, mokinių, jų tėvų rekomendacijos, už kurias esu be galo dėkingas. Be jų užnugario laureatu tapęs tikrai nebūčiau.

M. Lukšienės premija yra didžiausias mano karjeros įvertinimas, tai įrodymas, kad einu geru keliu. Taip pat – ir atsakomybė toliau tobulėti, tęsti ir plėtoti M. Lukšienės idėjas savo profesinėje veikloje.

 

Dirbate ne tik Valdorfo, bet ir Karalienės Mortos mokyklose. Pastarojoje mokote istorijos tarptautinio bakalaureato mokinius. Kuo skiriasi šios dvi ugdymo metodikos?

Valdorfo ir Tarptautinio bakalaureato programos, žinoma, skiriasi, bet kartu ir yra panašios: abejomis siekiama padėti vaikams suprasti pasaulį, išsiugdyti įgūdžių, reikalingų tolesniam gyvenimui. Tiek Vilniaus Valdorfo, tiek Karalienės Mortos mokyklose dirba fantastiški mokytojai: kuriantys, degantys noru mokyti ir mokytis bei nuolat tobulėti. Tuo abi mokyklos man labai panašios.

Valdorfo mokykloje realiai ir labai sėkmingai vykdomas holistinis ugdymas. Čia akademiniam, meniniam, technologiniam ir fiziniam ugdymui skiriamas proporcingas dėmesys. Kai prieš aštuonerius metus atėjau į mokyklą, negalėjau patikėti, kad visi mokiniai joje tapo. Ir ne tik tapo, bet ir mezga, audžia, pina, neria, drožia, riša knygas, kuria akmens skulptūras, užsiima juvelyrika ir kitomis technologijomis. Čia daug judesio, ir ne tik per kūno kultūros pamokas.

Tarptautinio bakalaureato diplomo programa (11–12 klasės), kurią pradėjome Karalienės Mortos mokykloje, yra labiau orientuota į akademinį mokymąsi ir pasiruošimą toliau studijuoti aukštojoje mokykloje. Kaip ir Valdorfo mokykloje, čia mokomasi „į gylį“: mokomasi tik penkių dalykų, o kiekviename jų – tik nedidelio temų skaičiaus. Pavyzdžiui, su mokiniais per dvejus metus nagrinėsime tik tris temas: „Rights and Protest“ (liet. „Teisės ir protestai“), „Authoritarian States“ (liet. „Autoritarinės valstybės“), „The Cold War“ (liet. „Šaltasis karas“), dar papildomą temą apie XX a. Europos istoriją su aukštesnįjį lygį pasirinkusiais mokiniais. Čia svarbus pats istorijos tyrinėjimas ir mąstymo įgūdžių stiprinimas, o turinys yra laisvai parenkamas mokytojo. Tiesa, jis turi būti tarptautiškas: kiekvienos temos atvejų analizės turi apimti atvejus iš skirtingų pasaulio regionų. Todėl, pavyzdžiui, nagrinėdami autoritarinių šalių istoriją mokysimės ne tik apie Hitlerį ir Musolinį, bet ir Fidelį Kastro ir Augusto Pinočetą. Tarptautiškumo principas atsispindi visoje programoje.

Tarptautinio bakalaureato programa nėra vien akademinis mokymasis. Pavyzdžiui, mokiniai turi susikurti savo pačių „Creativity, Activity, Service“ (liet. „Kūrybiškumas, aktyvumas, paslaugumas“) planą, kuriame – jų suplanuotos veiklos, susijusios tiek su savo asmeniniu augimu, tiek su veikla bendruomenėje.

 

Kaip manote, kuri iš šių programų yra pelniusi didesnį Lietuvos mokyklų, mokinių ir tėvų pripažinimą?

Abi programos – tiek Valdorfo, tiek Tarptautinio bakalaureato – man yra labai žavios, o svarbiausia – orientuotos į vaiką. Jos atveria kiek kitokias perspektyvas ir požiūrius į ugdymą: Valdorfo pedagogikos savitumas, sąsajos su antroposofijos teorija ir realiai įgyvendinamas holistinis ugdymas; Tarptautinio bakalaureato akademinė stiprybė, tarptautiškumas ir konceptualumas. Abi patirtys labai praturtina ir augina ne tik mokinius, bet ir mokytojus.

Valdorfo pedagogika Lietuvoje įsitvirtinusi, turi pripažinimą ir yra reikalinga, tai rodo nemažas darželių ir mokyklų skaičius bei nuolatinis bendruomenės augimas. Pagal Tarptautinio bakalaureato programą Lietuvoje taip pat mokoma ne vienoje mokykloje: yra klasės Šiauliuose, Alytuje, Kaune, Vilniuje. Tik, atrodo, apie Tarptautinį bakalaureatą kalbama mažiau, jis daugumai Lietuvos mokyklų vis dar yra neatrasta galimybė.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Taip pat esate pradėjęs kurti metodinę medžiagą apie pamokų vedimą netradicinėse erdvėse. Kodėl Jums kilo tokia mintis? Ir kokiose labiausiai netradicinėse erdvėse esate vedęs pamokas pats?

Mano vizija yra mokykla, kuri neužsidaro viename pastate. Kaip galime mokyti suprasti pasaulį, jį stebėdami vadovėlių puslapiuose ar projektoriaus ekrane? Dėl to man ne tik smagu, bet ir svarbu su mokiniais išeiti iš mokyklos, aplankyti įvairias vietas, susipažinti su skirtingais žmonėmis. Ypač kai tų vietų ir žmonių Vilniuje yra begalė.

Kiekvienas išėjimas yra patirtis, kai kurios pažintys tampa draugystėmis, bendradarbiavimo galimybėmis. Itin mėgstu su mokiniais išeiti iš sąlyginai saugios ir suplanuotos aplinkos bei nukrypti nuo tvarkaraščio: jaučiu, kad tuomet geriau susipažįstame, pamatome vieni kitus kiek kitokius nei klasėje. Ir, žinoma, išmokstame daugybės dalykų, kuriems klasės ribos yra per ankštos.

Klaidžiojimais po Vilnių kartu su mokiniais kuriant orientacinį žaidimą turbūt jau nieko nenustebinsi. Tai visiška žanro klasika, labai puiki, nes į išvykos planavimą galima itin sėkmingai įtraukti ir vaikus. Muziejai mokytojams taip pat yra savaime suprantamas dalykas. Man labai įsimenančios yra veiklos, kuriose susitinka skirtingų mokyklų (arba šalių) mokiniai. Kai mūsų mokykloje lankėsi paaugliai iš Poznanės, mišrioms lietuvių-lenkų grupėms daviau užduotį pagal užuominas surasti Vilniuje vietas, kurios liudija lenkišką Vilniaus istoriją, ir remiantis tuo, ką tose vietose randa, sukurti po eilėraštį. Apsilankymai ir pažintys su latvių ir estų Valdorfo mokyklų mokiniais yra nepamirštami. Kaip ir kelionės su mokiniais – nuo išvykų į vietines reikšmingas vietas iki savaitės kelionės į Berlyną.

Tiesa, nėra taip, kad nuolat kuriu metodinę medžiagą: esu vedęs mokymus šia tema, bet kol kas metodinės medžiagos parengimas lieka planu ateičiai. Nepaisant to, stengiuosi dalytis savo idėjomis ir praktika, kuri atrodo labiausiai pavykusi.

 

Noriai plečiate savo akiratį keliaudamas su mokiniais – tiek užsienio Valdorfo mokyklose, tiek įvairiuose šalies muziejuose. Kokia yra Jūsų paslaptis, kad ekskursija netaptų tiesiog pabėgimu iš klasės, bet taptų vertinga edukacija?

Muziejų ir išvykų skaičių, matyt, reikia „dozuoti“, o išvykas gerai apgalvoti ir susieti su tuo, ko mokoma klasėje. Mokomasi ne šiaip per patirtį, bet tik tada, kai ta patirtis yra reflektuojama. Todėl kiekvienam išėjimui svarbu sukurti planą, padėsiantį mokiniams susisieti su vieta, ekspozicija ar situacija, kurioje jie atsidurs. Jei tai susitikimas su žmonėmis, mokiniai gali pasidomėti apie jų veiklą ir sugalvoti tikslingų klausimų. Jei apsilankymas muziejuje, užduotis turėtų sukonkretinti, ko ir kaip ieškoti ekspozicijoje. Po veiklos, manau, tiesiog būtina išvyką aptarti, reflektuoti, susiejant su tuo, ko mokomasi klasėje. Tokiu būdu išvyka įsilieja į mokymosi procesą, netampa tiesiog pabėgimu iš klasės.

 

Kalbant apie istorijos muziejus, ar interaktyvių muziejų, kurie ypač populiarūs užsienyje, Jūsų nuomone, netrūksta Lietuvoje? Kuo jie galėtų padėti mokiniams pamilti istoriją?

Muziejų įrengimas, žinoma, yra labai reikšminga, tačiau net ir moderniausia interaktyvi ekspozicija savaime nebūtinai sukels mokinių susižavėjimo istorija. Svarbiau, manau, yra tai, kas įvyksta muziejuje, kaip įvyksta pažintis su ekspozicija, kokie klausimai ten iškeliami ir bandomi atsakyti. Su nostalgija prisimenu apsilankymą Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicijoje ir pamoką su muziejaus gide Milda, kuri ne tik prakalbino ekspoziciją, bet, atrodo, ir leido susipažinti su žmonėmis, kurių istoriją ji liudija. Arba apsilankymas Panerių memoriale ir pažintis su Informacinio centro darbuotoju, kurio net vardo, tiesą sakant, nepamenu. Jau pati vieta stipriai palietė mokinių jausmus, bet labiausiai įsiminė pažintis su darbuotoju, kuris, atrodė, yra neatsiejama memorialo dalis, tarsi sakralus jos istorijos sergėtojas.

Ir, atvirkščiai, būna, kad net labai ypatinga vieta nepalieka didesnio įspūdžio. Čia visgi susideda daug dedamųjų: mokinių pasiruošimas išvykai, jų nusiteikimas ir darbingos atmosferos sukūrimas, mokytojo ir lankomos vietos šeimininkų darbas ir t. t.

Manau, kad Lietuvos muziejais tikrai galime didžiuotis: kiekvienas jų pasakoja savo unikalią istoriją, kurią atskleisti, aktualizuoti ir įprasminti mokymosi procese yra ne tik ekspozicijos įrengimo, bet ir žmonių kuriamo santykio su ja darbas.

 

Be visų prieš tai aptartų veiklų, esate vedęs mokymus apie pasiekimų aplanko metodo taikymą mokantis ir įsivertinant bei konsultavęs mokytojus, kaip pasiruošti valstybiniams brandos egzaminams. Kodėl Jums svarbu palaikyti ryšį ne tik su mokiniais, bet ir su kolegomis – jiems padėti veiksmingiau dirbti?

Pasiekimų aplanko metodas yra labai galingas ir universalus pedagoginis įrankis. Tai ne šiaip gebėjimus įrodančių šaltinių rinkinys, bet labiau požiūris į ugdymą, kur mokymosi centre – mokinys ir jo mokymosi kelias planuojant veiklas, jas aprašant ir reflektuojant, ieškant naujų sprendimų savo nagrinėtoms temoms ir tolesnių mokymosi erdvių. Pasiekimų aplanko metodas apima pasirinkimą (ką aš veiksiu?), dokumentavimą (ką ir kaip aš veikiau?), įsivertinimą (kaip man sekėsi?), pristatymą (kaip savo darbu galiu pasidalinti su kitais?) ir naujų sprendimų paiešką (kas toliau?). Tai matomo mokymosi (angl. Visible learning) strategija, atspindinti mokymosi visą gyvenimą (angl. Lifelong learning) filosofiją. Pasiekimų aplanko metodą galima panaudoti labai įvairiai: nuo pavienių projektų organizavimo vieno dalyko pamokose iki viso mokyklos ugdymo proceso organizavimo.

 

Kaip suspėjate įsitraukti į tiek daug veiklų?

Tiesą sakant, dažniau jaučiu, kad nespėju nieko arba viską, ką darau, darau skubotai, kas man, idealistui, yra gana skaudu. Jaučiu, kad yra daugybė sričių ir temų, su kuriomis noriu ir galiu nuveikti šį bei tą prasmingo, bet reikia pasirinkti ne tik ką noriu, bet ir ką fiziškai galiu daryti.

Kalbant apie laiką, manau, svarbu matyti, kad mokytojai nėra vien mokytojai, „pašaukti“ šiam darbui ir viską jam atiduodantys. Mokytojo vaidmuo gyvenime man yra svarbus, bet svarbesnis – tėčio ir vyro. Dviejų mažų vaikų priežiūra bei rūpesčiu namais ir buitimi su žmona dalijamės tolygiai. Pamokoms ruošiuosi sumigdęs vaikus, papildomomis veiklomis užsiimu aukodamas savo miego laiką. Tai yra kitiems paprastai nematoma gyvenimo ir darbo realybė, kuri man yra esminė. Kaip suderinti rūpestį ir laiką šeimai bei savo karjeros ambicijas, ypač kai vaikai yra maži, man yra didžiulis iššūkis. Čia jau nekalbant apie laiką sau, pasimatymams (su žmona, žinoma), savo hobiams, skaitymui ne darbui, o savo malonumui, lankymąsi kine ar teatre. Taigi, laikas ir jo valdymas man nėra paprasta. Jeigu jaučiate, kad galėtumėte man patarti, mielai priimčiau patarimus (šypsosi – aut. past.).

 

Iš Jūsų veiklų matyti, kad esate itin pilietiškas ir norite kurti pokyčius visuomenėje – priklausote neseniai įkurtai „Šeimos asociacijai“. Kuo Jums ši organizacija atrodo svarbi ir artima? Ar, įsitraukdamas į jos veiklas, sulaukiate palaikymo, o gal atvirkščiai – daugiau skeptiškų žvilgsnių?

Bendraminčių rate, ypač turinčių vaikų, jau kurį laiką jautėsi poreikis, kad šeimų balsu kalbėtų ne tik socialiai itin konservatyvios organizacijos ir jų lyderiai. Negaliu sutikti su tuo, kad šeimos sąvoka naudojamasi pateisinant diskriminaciją tų, kurių šeimos modelis kažkam atrodo mažiau vertingas. Ar net „grėsmingas nacionaliniam saugumui“, ką kaip mantrą kartoja kai kurie visuomenės veikėjai. Tiek mokykloje, tiek apskritai visuomenėje noriu, kad galėtume jaustis saugūs, pripažįstami ir galintys visavertiškai veikti bei gyventi, nepaisant rasės, lyties, šeimyninės padėties ir kitų mūsų tapatybės dalių. Šeimos Lietuvoje yra labai įvairios, jos susiduria su daugybe iššūkių, kuriems spręsti reikalingas šeimų atstovavimas.

Šeimų asociacija neatsitiktinai atsirado per pandemiją – itin paaštrėjo visuomenės diskusijos apie šeimą, partnerystę, „tradicinė šeima“ ir jos gynėjai tapo kasdieniu mūsų eterio svečiu.

Sulaukiame tikrai daug palaikymo, jaučiamės reikalingi ir įtraukiami į svarbių klausimų svarstymą savivaldoje bei Seime. Turime didelių ambicijų, kurioms reikės laiko ir jėgų. Labai tikiu mūsų idėja ir misija, siekiant saugesnės, labiau įtraukiančios, solidarios ir empatiškos visuomenės, kur šeimų neskirstytume į daugiau ar mažiau vertas pripažinimo, apsaugos ir lygiaverčių paslaugų.

 

Prie tolerantiškesnės visuomenės kūrimo prisidedate vesdamas lytiškumo ugdymo pamokas VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namuose“, per jas su vaikais narpliojate su lytiškumu susijusius stereotipus. Ar lengva apie tai kalbėti su vaikais? Ar vaikai šiuos stereotipus atpažįsta suaugusiųjų gyvenime, ar sugeba juos įvardyti?

Su vaikais kalbėti apie lyčių stereotipus nėra sudėtinga. Tai dar viena tema, kuria bandome suprasti pasaulį ir save. Lyčių stereotipų tema daugumai mokinių nebūna nauja, jie geba atpažinti stereotipus, tik dažniausiai trūksta žinių ir supratimo, kokia yra stereotipų įtaką mūsų gyvenimui: hobių, veiklų ir karjeros pasirinkimams, saviraiškos galimybėms, santykių kūrimui, socialinei ir ekonominei gerovei, fizinei ir emocinei sveikatai, galiausiai – tikėtinai gyvenimo trukmei. Ši tema yra ir labai smagi: dekonstruodami mitus apie tai, kad berniukai neverkia, o mergaitės negali laipioti į medžius, galime pasijuokti iš savęs ir mūsų aplinkos. Labai svarbu, kad galime kurti lūkesčius tam, kokioje aplinkoje norėtume gyventi: stereotipinėje, kur vyrų ir moterų vaidmenys yra socialiai aiškiai apibrėžti ir už „nusižengimus“ esame visuomenės baudžiami (kad ir patyčiomis mokykloje), ar tokioje, kur galime augti, veikti ir save realizuoti neskirstydami žmonių savybių, veiklos sričių į „vyriškas“ ir „moteriškas“.

Tačiau tam neužtenka kalbėtis apie stereotipus su mokiniais. Neįtraukiant suaugusiųjų išeis šnipštas ar tuščias tikėjimas, kad „naujoji karta jau mąsto kitaip“. Mes, suaugusieji, esame atsakingi už aplinką, kurioje auga mūsų vaikai, ir mums lyčių stereotipų tema yra be galo sudėtinga. Nemažai mūsų užaugo aiškiai stereotipinėje aplinkoje, kur mamos rūpinosi vaikais, buitimi ir vyro seksualinių poreikių patenkinimu, o vyras dirbo, finansiškai išlaikė šeimą, buvo „šeimos galva“, kuri neturėjo kada megzti artimą ryšį su savo vaikais.

Kai „Įvairovės ir edukacijos namuose“ vedu pamokas apie lyčių stereotipus, visada paklausiu mokinių, ar jie yra girdėję frazę „neverk, būk vyras“ savo artimoje aplinkoje. Ir dar nesutikau nė vienos klasės, kur visiems berniukams būtų leidžiama verkti. Dažnai šį mano klausimą lydi liūdni berniukų žvilgsniai, kartais mokiniai sako, kad tai girdėdavo ne tik vaikystėje, bet vis dar nuolat girdi net paauglystėje.

 

Ar iš to galima spręsti, kad lyčių stereotipų tema sunkiausia kalbėti su suaugusiaisiais?

Taip. Tai atskira ir išties plati tema, susijusi su mūsų auklėjimu, istoriniu-kultūriniu kontekstu (ir ypač 50 metų sovietinės okupacijos), mūsų saviverte, privilegijomis, galia ir kitais dalykais. Kad ir kaip būtų sunku, manau, vienintelis kelias – kalbėtis, bandyti suprasti, iš kur ir kodėl kyla mūsų nuostatos apie vyrus ir moteris. Apie lyčių stereotipus ir lytiškumo ugdymą apskritai kalbėtis mokykloje pradėjome jau prieš bene ketverius metus ir mūsų nueitas kelias buvo gana duobėtas. Kai jaučiau, kad jau pagaliau su kolegomis prisijaukinome temą, tą patį kelią pradėjome su tėvais. Pokalbiai apie lytiškumą yra labai ilgi, varginantys, kartais stipriai supriešinantys, o kartais – kaip tik suartinantys. Mes vis dar ieškome kelių, kaip bendruomenėje kalbėtis apie lytiškumą, ir šis procesas tikrai atnešė daugiau supratimo ir saugumo mūsų mokiniams, nors tuo pat metu – ir sudėtingų konfliktų tarp suaugusiųjų, kurių ne visada pavyksta išspręsti.

 

Jūsų atsakymas paliečia mano kitą klausimą. Visuomenėje, dažnai iš tėvų pusės, pastaruoju metu pasigirsta įvairių nuomonių apie lytiškumą ir jo mokymą mokyklose – nemažai jų priešiškų. Kodėl, Jūsų nuomone, ši tema neturėtų supriešinti visuomenės, o atvirkščiai – ją suartinti ir sustiprinti?

Lytiškumo ugdymas yra labai plati disciplina, aprėpianti tokias sąvokas kaip santykiai, vertybės, teisės, kultūra, seksualumas, lytis, smurtas ir saugumas, sveikata, žmogaus raida, reprodukcinės teisės. Lytiškumo ugdymas Vakarų šalyse yra dešimtmečiais vykstanti praktika, besiremianti moksliniais tyrimais ir įrodymais apie lytiškumo ugdymo poveikį vaikų raidai. Visuminis įrodymais grįstas lytiškumo ugdymas suteikia mokiniams žinių ir gebėjimų, padedančių labiau suprasti save ir kurti lygiaverčius pagarbius santykius.

Ir tuo pat metu lytiškumo ugdymas yra neišvengiamai supriešinanti tema. Manau, to nereikėtų bijoti ar tyčia vengti, kas kartais gali atrodyti kaip sprendimas. Tema paliečia vertybinius klausimus, kurie mums svarbūs, kuriais turime skirtingus požiūrius ir esame nusiteikę savo požiūrius ginti.

Lietuvoje lytiškumo ugdymas, bent jau viešojoje erdvėje, dažniausiai sumenkinamas iki klausimo, ar su mokiniais galima kalbėtis apie neheteroseksualumą. Ir vis dar svarstoma, ar tai natūralu, ar ne, „normalu“ ar ne, ar kalbėjimas apie LGBT temas daro mokiniams neigiamą įtaką, ar ne.

Esu įsitikinęs, kad lytiškumo ugdymas kaip tema yra sąmoningai naudojama itin konservatyvių organizacijų ir veikėjų, siekiant įtvirtinti savo pasaulėžiūrą mokyklose ir toliau pateisinti neheteroseksualių žmonių diskriminaciją Lietuvoje, kuri tęsiasi jau 32 metus po nepriklausomybės atgavimo.

Jungtinėse Valstijose 6-ajame dešimtmetyje, prasidėjus mokyklų desegregacijai, baltųjų viršenybės išpažinėjai niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad baltaodžiai galėtų mokytis kartu su juodaodžiais vienoje mokykloje. Juk tai veda į rasių maišymąsi ir dieviškos tvarkos bei vertybių sunaikinimą – tokie buvo jų argumentai prieš mokyklų desegregaciją prieš pusšimtį metų. Panašiai ir dabar Lietuvoje dėl lytiškumo ugdymo – žinoma, kad visuminis lytiškumo ugdymas yra visokeriopai naudingas vaikų raidai ir gebėjimui kurti lygiaverčius santykius, tačiau esame gąsdinami gėjais, vertybių ir visos šalies išnykimu. Mūsų baimės ir nesaugumas kalbant apie lytiškumo ugdymą yra suprantamas ir natūralus, bet siekiant susipriešinimą keisti pasitikėjimu ir susikalbėjimu reikėtų atsigręžti į pačius save, pabandyti suprasti, iš kur kyla mūsų nuostatos, pasistengti suprasti kito perspektyvą – to viešojoje erdvėje nėra daug. Tai yra darbas, kurį suaugusieji turi nuveikti, norėdami visavertiškai diskutuoti apie lytiškumo ugdymą. Ir, žinoma, žinios – dirbdamas šioje srityje matau, kad mes tiesiog labai menkai suprantame, kas yra lytiškumo ugdymas. Jo kaip disciplinos mokyklose neturėjome, o apie lytiškumo ugdymą dažniausiai girdime gąsdinimo kontekstuose. Kai nežinome, kas tai yra, mumis labai lengva manipuliuoti, įrodinėjant menamą lytiškumo ugdymo grėsmę.

Diskursas apie lytiškumo ugdymą sudėtingas dar ir tuo, kad didelė jo dalis vyksta socialiniuose tinkluose, kurie jau suprogramuoti taip, kad mus priešintų ir iš to kurtų sau kapitalą – tai žinome, bet tam nepasiduoti ir nepradėti vieni kitų matyti kaip priešų nėra lengva. Kita vertus, yra daugybė gražių iniciatyvų ir žmonių, besistengiančių kurti susikalbėjimo kultūrą – tikiu, kad su šia tema pajudėsime į priekį.

Esate jaunas ir veržlus mokytojas, mokykloje dirbate 8-erius metus. Ar prisimenate savo darbo pradžią? Ar ji buvo gąsdinanti, o gal atvirkščiai – motyvuojanti? Ar neišgąsdino labiau patyrę kolegos, ar nė akimirkai nenumušė Jūsų entuziazmo ir noro kurti?

Pradėjęs dirbti mokytoju, maniau, kad jau esu geras mokytojas – puikiai baigiau universitetą, atlikau praktikas ne vienoje mokykloje, įskaitant ir pusės metų trukmės mokytojo asistento praktiką Berlyne. Bet pradėjęs dirbti Vilniaus Valdorfo mokykloje suvokiau, kiek daug trūksta iki savojo „gero mokytojo“ idealo. Dabar suprantu, kaip karjeros pradžioje man trūko žinių apie ugdymo ir ypač istorijos mokymo filosofiją, įgūdžių planuoti mokymą, jį reflektuoti, vertinti mokinių pasiekimus ir t. t. Tad pradžia buvo ir gąsdinanti, ir motyvuojanti – tvirtai žinojau, kad noriu tapti geru mokytoju, tik tuo metu dar nelabai supratau, kad esu tik ilgo kelio pradžioje.

Kolegos buvo – ir yra – labai šilti ir palaikantys, kai kurie jų tapo mano artimais bičiuliais. Tai yra didžiulė dovana, bet siekiant padėti jauniems mokytojams įsitvirtinti ir tobulėti reikia sustyguotos ir nuoseklios mentorystės programos. Manau, tai turėtų būti visos švietimo sistemos tikslas – ne tik pritraukti jaunų žmonių į mokyklas, bet ir investuoti į jų įsitvirtinimą, tobulėjimą, tapimą gerais mokytojais.

 

Ko per šiuos mokytojavimo metus išmokote iš mokinių ir ko – iš savo kolegų?

Šie metai buvo be galo intensyvūs ir įdomūs tiek mano asmeniniame gyvenime, tiek karjeroje. Pradėjau mokyti būdamas vos universitetą baigęs jaunuolis, dabar esu šeimą sukūręs ir nemažai skirtingos patirties švietimo sistemoje turintis jaunuolis. Jaučiuosi, kad nebesu paauglys (žinote, kad dabar paauglystė laikoma amžiumi iki 28-erių?), nors kartu – ir vis nesuaugantis (ir nenorintis suaugti) vaikas, kuris savo pamokų sėkmę matuoja juoko kiekiu.

Savo pokyčius stebiu ir reflektuoju. Bandyti suprasti save yra vienas įdomesnių mano gyvenimo užsiėmimų. Mokausi mylėti save ir būti sau kiek nuolaidesnis, nes patiriu nemažai nerimo dėl skirtumo tarp to, koks noriu būti, ir koks šiandien esu. Tiek kaip žmogus, tiek kaip mokytojas. Nepaisant to, savo augimu džiaugiuosi – pats reguliuoju savo gyvenimą, priimu vis labiau apgalvotus sprendimus, užsiimu man patinkančiomis veiklomis. Čia mano kolegų ir mokinių vaidmuo yra milžiniškas: mokymąsi suprantu kaip socialinį reiškinį, savęs kaip (besi)mokančio neįsivaizduoju be mokinių ir kolegų. Kam aš būčiau reikalingas, jei ne jie? Mėgstu gyventi idėjų, knygų pasaulyje, bendrauti su mirusiais žmonėmis ir išgyventi šimtmečio senumo situacijas, bet tuo pačiu ir be galo vertinu žmones, kurie mane supa šiame realiame gyvenime. Jie man suteikia prasmės jausmą. Ačiū jiems visiems už tai. O Jums – ačiū už gilų ir prasmingą pokalbį!

 

Dėkoju už Jūsų nuoširdžius atsakymus!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.