Mažais žingsneliais didelių siekių link

Marija Sulaberidzė

Pokyčio projektas – tai erdvė, kur per visos mokyklos pokytį pasireiškia mokytojų lyderystė, siekiant užtikrinti, kad pačiose nepalankiausiose aplinkose esantys ir žemiausius pasiekimus gaunantys mokiniai įsitrauktų į mokyklos gyvenimą ir atskleistų tą savąjį potencialą. „Renkuosi mokyti!“ mokytojas kartu su mokyklos vadovu, pavaduotoju ir keturiais bendruomenės pedagogais dirba su kviestiniais tyrėjais, „Renkuosi mokyti!“ komanda ir kitais ekspertais, kad sukurtų savo bendruomenei adaptuotą įtraukiojo ugdymo pokytį mokykloje. Pokyčiai yra matuojami tyrimais, kurie iki šiol rodo statistiškai reikšmingus, pozityvius kuriamus rezultatus. Po dvejų metų mokykla nusimato tolesnius veiksmus pokyčiui gilinti ir tęsti, tampa „Renkuosi mokyti!“ tinklo bendruomenės nare, kur dalijasi įtraukties patirtimi su kitų įstaigų vadovais, o į tą pačią mokyklą ir papildomai skiriami bei naujai pritraukiami „Renkuosi mokyti!“ mokytojai. Vienas svarbiausių momentų pokyčio projekte yra tęstinumas – jis neturi pabaigos, įsišaknija į mokyklos tradiciją ir lieka visam laikui.

 

Programos „Renkuosi mokyti!“ konferencijos „Mokyklos (ne)standartas“ antroje dalyje dešimtosios kartos mokyklų (Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos, Vilniaus „Pelėdos“ pradinės mokyklos ir Vilniaus „Senvagės“ gimnazijos) bendruomenės narės pristatė savo mokyklose vykdytus pokyčio projektus ir dalijosi per juos įgyta patirtimi. Nors projektai vykdyti sudėtingu pandemijos laikotarpiu, visos pranešėjos vieningai tvirtino, kad pasitelkus ypatingą kūrybiškumą ir susitelkimą juos įvykdyti pavyko.

Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos direktorė Jūratė Lazdauskienė: „Ką gali pakeisti dešimties minučių pertrauka mokykloje, arba misija „Laumžirgis“

 

Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos direktorė Jūratė Lazdauskienė pranešime „Ką gali pakeisti dešimties minučių pertrauka mokykloje, arba misija „Laumžirgis“ pristatė mokykloje vykdytą pokyčio projektą. Pranešėja teigė, kad pradžios tašku šioje kelionėje tapo jai, kaip mokyklos vadovei, patikėta užduotis suformuoti pokyčio komandą mokykloje. Užduočiai atlikti buvo pasitelktas laumžirgio simbolis, reiškiantis sėkmę, veržlumą ir pokytį. Žengus šį pirmą žingsnį, organizuota atranka į pokyčio komandą – kolektyvui išsiųstas laiškas su pristatymu, į kokią programą mokykla pateko. Pedagogai buvo pakviesti rašyti motyvacinius laiškus į dvi pozicijas – mentoriaus atvyksiančiai „Renkuosi mokyti!“ mokytojai ir pokyčio komandos nario. Suformavus pokyčių komandą, jos nariams mokyklos vadovė įteikė laumžirgio formos seges. Nepatekusiems į komandą pedagogams buvo pasiūlyta prie projekto prisijungti kaip savanoriams.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Pirmaisiais pokyčių komandos uždaviniais tapo „pasimatavimas“, kur mokykla šiuo metu yra, ir paties projekto suformavimas. J. Lazdauskienė teigė, kad duomenų buvo daug ir juos nagrinėjant tikrai buvo kuo pasidžiaugti, tačiau vienas rodiklis labai sujaudino – paaiškėjo, kad daugiau nei 63 proc. 3–4 klasių mokinių yra įdomus mokyklos gyvenimas ir tik 28 proc. 5–8 klasių mokinių gyvenimas mokykloje yra nenuobodus. Žvelgiant į tokius apklausos rezultatus nuspręsta, kad reikia nuobodulį išvaryti ir padidinti vaikų motyvaciją eiti į mokyklą.

Į tą klausimą, kaip iš mokyklos gyvenimo išvyti nuobodulį, galėjo atsakyti tik patys mokiniai, tad parengta dar viena apklausa. Šiame etape įtraukta ir Mokinių taryba – jų paprašyta atlikti apklausas savose klasėse, sugrupuoti ir atnešti po penkias idėjas į bendrą mokyklos idėjų krepšelį.

 

Atlikus vidines apklausas klasėse, apsistota prie penkių vaikų pasiūlytų idėjų: sukurti daugiau lauko erdvių aktyviai veiklai 5–8 klasių mokiniams, sukurti tylos erdves, įrengti daugiau vietų, kur vyresnieji mokiniai galėtų žaisti šachmatais ir šaškėmis, sukurti stalo žaidimų erdvę vyresniems mokiniams, organizuoti įdomias veiklas per ilgąsias pertraukas. Šios idėjos davė pradžią pokyčių projektui, kurį nuspręsta pavadinti „20 x 20“ – dvidešimt pertraukų po dvidešimt minučių.

 

Projekto, kurio pagrindiniais simboliais tapo Antuano de Sent Egziuperi „Mažojo princo“ personažai, idėja pirmiausia pristatyta mokyklos pedagogams. Pristatymas vyko įstaigos aktų salėje, virtusioje netradicine erdve – joje susirinkę mokytojai pateko į mėnesieną, įveikę baobabų raizgalynę, išvydo mokyklos Rožę. Salei nušvitus, visiems pedagogams įteikta po rožę. Panašiu principu projektas pristatytas ir mokiniams. Į pagalba buvo pasitelkti jau mokyklą baigę vyresni mokiniai ir studentai, per vieną naktį visą mokyklą pavertę „baobabų raizgalyne“, kurią turėjo įveikti ryte į mokyklą atvykę ugdytiniai. Projekto pristatymo dieną mokykloje skaitytas „Mažasis princas“, o su mokytojais vaikai kūrė savo Rožę, kurią parsinešė namo – kaip žinutę tėvams, koks projektas mokykloje pradedamas. J. Lazdauskienė atkreipė dėmesį, kad vaikus ypač sužavėjo tai, kad projektas parengtas ir bus vykdomas pagal jų išsakytas idėjas ir norus.

 

Kaip pagrindinius projekto tikslus J. Lazdauskienė įvardijo tarpusavio ryšio stiprinimą ir vaikų įtraukties didinimą. Pranešėja pasidžiaugė švietimo pagalbos specialistų pagalba – jie žinojo konkrečius vaikus ir atkreipė pedagogų dėmesį į tuos ugdytinius, kuriems reikėjo pagalbos. Siekta įtraukti ir elgesio problemų turinčius, mokymosi sunkumų patiriančius mokinius, užtikrinant pagarbą kiekvienam, įvertinti jų skirtybes. Nuošalyje neliko ir tėvai – jie taip pat pažymėjo, kad nori kitokių įsitraukimo į mokyklos veiklą formų.

 

Paskelbus pandemiją, projektas persikėlė į virtualią erdvę – sukurtas projekto el. paštas, kur vaikai galėjo registruotis į įdomiąsias pertraukas. Nors ši situacija pareikalavo didžiulio susitelkimo, pandemija nesutrukdė įvykdyti visų suplanuotų veiklų.

Baigdama savo pranešimą, J. Lazdauskienė pasidžiaugė, kad vykdant pokyčio projektą ne tik pavyko sukurti naujų pertraukų tradiciją, pajusti, kad galima pasiekti kiekvieną vaiką, išlaikyti sutelktą bendruomenę, bet gauta ir didžiausia dovana – „Renkuosi mokyti!“ programos mokytoja Šarūnė Urbikaitė, kurią pamilo ir vaikai, ir tėvai.

 

Plačiau apie projektą galite paskaityti čia.

 

Vilniaus „Pelėdos“ pradinės mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui Viktorija Vitkauskienė, vyresnioji mokytoja Rasita Petrulevičienė ir „Renkuosi mokyti!“ mokytoja Ieva Sakalauskaitė-Ninelli: „Technologijos. Barjeras ar resursas kuriant ryšį?“

 

Viktorija Vitkauskienė: „Mažais žingsneliais didelių siekių link“

 

Vilniaus „Pelėdos“ pradinės mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui Viktorija Vitkauskienė, pradėdama pranešimą, teigė, kad mokykla jau kuris laikas turėjo skaudulį, susijusį su informacinėmis technologijomis, įstaigos bendruomenė norėjo pokyčių ir jautėsi jiems pasiruošusi, taip pat trūko vieno komandos nario. Taip nuspręsta dalyvauti „Renkuosi mokyti!“ projekte, kuris padėjo mokyklai gauti abu dalykus – mažais žingsneliais pradėta judėti didelių siekių link.

 

Mokyklos vadovai, pakalbėję su įstaigos bendruomene ir tėvais, pastebėjo, kad mokyklai trūksta šiuolaikinių mokymo priemonių, metodų ir inovatyvesnių pamokų. Vyko tarpusavio diskusija, kiek tai pasitarnaus įtraukiajam mokymui ir ar tikrai su technologijomis galima pasiekti kiekvieną vaiką ir padėti jam ruošti pamokas, padaryti jas įdomesnes. Kelionės pradžioje rengti mokymai, vyko ilgos konsultacijos su specialistais, o po pusės metų projektas pristatytas bendruomenei.

Pirmiausia išsikeltas tikslas – taikant informacines komunikacines technologijas kurti patrauklesnį ir prieinamesnį ugdymą kiekvienam mokiniui. Buvo sudarytas žingsnių planas: kelti mokytojų kvalifikaciją informacinių komunikacinių technologijų srityje, sukurti virtualią biblioteką, bendradarbiauti su kitomis mokyklomis, įrengti kompiuterių klasę, integruoti informatikos pamokas kitų dalykų pamokose.

 

V. Vitkauskienė perdavė svarbią žinutę kitoms mokykloms, besirengiančioms dalyvauti „Renkuosi mokyti!“ projektuose – į jų įstaigas atkeliaus kūrybingi, iniciatyvūs ir norintys su vaikais dirbti žmonės, tad svarbu jų nepaleisti ir išlaikyti ne tik savo mokykloje, bet ir apskritai švietimo sistemoje. Ji ragino tokiam mokytojui negailėti dėmesio, skirti visapusišką pagalbą, ypač psichologinę ir emocinę, nes tai tikrai leis džiaugtis savo įdėto darbo vaisiais.

 

„Renkuosi mokyti!“ mokytoja Ieva Sakalauskaitė-Ninelli: „Mokytojo noras mokytis atrakina labai daug durų“

 

„Renkuosi mokyti!“ mokytoja Ieva Sakalauskaitė-Ninelli, dalydamasi per projektą įgyta patirtimi, džiaugėsi atradusi save, pamačiusi didelę prasmę ir naudą. Ji teigė, kad galimybių mokytis yra itin daug, nors tai reikalauja daugiau laiko ir resursų, tokia investicija tikrai vertinga. Konferencijos dalyvius mokytoja patikino, kad slaptas raktas, atrakinantis labai daug durų, yra mokytojo noras mokytis.

 

Projekto pradžioje, kol kompiuterių klasė buvo tik mokyklos vizija, informatikos pamokas padėjo vesti programa „Informatika be kompiuterio“ – jau paruoštos užduotys įvairaus amžiaus vaikams apie tai, kaip veikia kompiuteris, užtenka popieriaus lapo ir noro. Buvo sukurta virtuali biblioteka, „Google“ diskas ir įvairūs aplankai, kur kelta metodinė medžiaga, naudinga informacija, įvairiausios formos, prašymai, sutaupantys laiko ir popieriaus.

Mokytoja I. Sakalauskaitė-Ninelli prisiminė ir bendradarbiavimą su Tauragės „Šaltinio“ ir Vilniaus Barboros Radvilaitės progimnazijomis, į kurias Vilniaus „Pelėdos“ pradinės mokyklos pedagogai vyko pasižiūrėti, kaip tokios idėjos ir sumanymai taikomi praktikoje. Pokyčio projekto planus pakeitė pandemija, juos teko atidėti į šalį, įjungti išgyvenimo režimą ir bandyti išlaikyti kokybišką ugdymą per nuotolį. Tačiau apsipratus su situacija buvo sugrįžta prie projekto ir nuspręsta, kad Vilniaus „Pelėdos“ pradinei mokyklai ši pandemija ne tik kad netrukdė, o atvirkščiai – pasiūlė naujas įgyvendinimo galimybes.

 

Vyresnioji mokytoja Rasita Petrulevičienė: „Informacinės technologijos mokyklai buvo ne barjeras, o resursas“

 

Vyresnioji Vilniaus „Pelėdos“ pradinės mokyklos mokytoja Rasita Petrulevičienė pažymėjo, kad pandemijos kontekste projekto vykdymo plane pavyko kai kuriuos minusus paversti pliusais. Atsiradus kompiuterių klasei, pokyčio projekto žingsniai ėmė spartėti ir teko įsitraukti į dar vieną projektą, per kurį tiek mokiniai, tiek mokytojai mokėsi kūrybinio programavimo. Ir nors prieš tai informatikos pamokos planuotos be kompiuterio ir manyta, kad atsiradus kompiuterių klasei pamažu bus integruojamos ir kitų dalykų pamokos, viskas baigėsi tuo, kad buvo ne tik integruoti mokomieji dalykai, bet pradinukų tvarkaraštyje atsirado ir atskira informatikos pamoka. Mokiniai ne tik mokėsi kūrybinio programavimo, gilinosi į informatikos paslaptis, bet ir aiškinosi, kaip tikslingai ir įdomiai išnaudoti informacines technologijas sau ir savo poreikiams. Pranešėja teigė, kad pandemija buvo palanki ir tuo, kad papilnėjo visa kompiuterinių technologijų bazė: mokykloje atsirado papildomų kompiuterių ir planšetinių kompiuterių, taip pat ir ilgai laukta „Smart“ lenta. Vienas iš pokyčio projekto tikslų buvo kelti ir mokytojų informacinių technologijų kvalifikaciją, tą puikiai padėjo įgyvendinti pirmas pasiruošimas nuotoliniam mokymui.

 

R. Petrulevičienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad per pokyčio projektą atsivėrė naujos galimybės, pavyzdžiui, skaitmeninį turinį dažniau taikyti pačiose pamokose, jau ir vykdant kontaktinį ugdymą mokykloje. Ji pasidžiaugė sukurtu mokyklos domenu ir pagaliau atsiradusiu darbiniu mokytojų el. paštu, taip pat ir tuo, kad nuo šių mokslo metų mokyklos pradinukai jau turi savo el. paštus ir mokosi jais naudotis. Informacinių technologijų panaudojimo būdas buvo svarstomas ir bendruomenės telkimo procese – spontaniškai nuspręsta visus tradicinius mokyklos renginius perkelti į nuotolį ir tokiu būdu sulaukta didesnio bendruomenės įsitraukimo. Pranešėja dalijosi keliais konkrečiais pavyzdžiais – tradicinis mokyklos renginys „Pelėdžiukų talentai“, organizuotas valstybinių švenčių konkursas, mokyklos bibliotekininkės surengti nuotoliniai popietiniai skaitymai.

 

Baigdama R. Petrulevičienė pranešimą teigė, kad dvejus metus aktyviai veikiant pokyčio projekto link norėjosi sužinoti, ar judėta tinkama linkme, tad atliktas antrasis matavimas, kuris atskleidė, kad informacinės technologijos šiuo atveju mokyklai ir jos bendruomenei buvo ne barjeras, o resursas kuriant įdomesnį ir patrauklesnį ugdymą kiekvienam mokyklos mokiniui.

 

Vilniaus „Senvagės“ gimnazijos psichologė, „Renkuosi mokyti!“ programos alumnė Monika Petkevičienė: „O kam to reikia? Motyvacija pokyčiams“

 

Vilniaus „Senvagės“ gimnazijos psichologė, „Renkuosi mokyti!“ programos alumnė Monika Petkevičienė savo pranešimą pradėjo nuo fakto, kad mokytojai ir mokyklos administracija iš mokinių ir jų tėvų dažnai sulaukia klausimo „Kam to reikia?“. Pranešėja svarstė, kaip sukurti tą mokymosi aplinką, kurioje tiek mokiniai, tiek mokytojai galėtų save atskleisti, įtraukti ir įsitraukti, kaip sužadinti motyvaciją pokyčiams, norą keisti esamą situaciją iš vidinės dvejonės į žinojimą „kam to reikia“.

Pradžia tapo sumanymas dalyvauti „Renkuosi mokyti!“ pokyčio projekte ir pakviesti į savo komandą dvi naujas mokytojas – pradinių klasių mokytoją Rasą Bartasevičiūtę ir psichologę Moniką Petkevičienę. Projekte dvi naujos komandos narės dalyvavo pokyčio kūrimo ir planavimo etapuose, o vėliau įsitraukė ir į jo įgyvendinimą.

 

Per „Renkuosi mokyti!“ komandos formavimo užsiėmimą bandyta įsijausti į kiekvieno mokinio kailį, apžvelgta, kokia yra mokyklos ugdytinių įvairovė, atkreiptas dėmesys į tuos vaikus, kurie nelanko pamokų, susiduria su nesėkmėmis mokykloje, turi individualių ypatybių. Buvo mėginta suvokti tokių mokinių situaciją, galvota, ko jie norėtų, ko jiems reikia, kad ateitų į mokyklą ir būtų aktyvūs bendruomenės nariai. Diskusijų metu prieita prie išvados, kad kiekvienas mokinys nori jaustis reikalingas, kad jo ypatybės ir gebėjimai būtų vertinami ir reikalingi mokyklos bendruomenei. Prie mėginimo suprasti tokių mokinių būseną prisidėjo ir duomenų, surinktų 2019 m. pavasarį, analizė. Pastebėta tendencija, kad tiek mokiniai, tiek tėvai, tiek ir mokytojai kalba apie tai, kad reikėtų įdomesnių, netradicinių pamokų, projektų, aktyvesnių mokymo metodų, diferencijuotų užduočių, taip pat akcentuotas ir tarpusavio pasitikėjimas.

Išeities tašku tapo faktas, kad gimnazijoje netradicinės pamokos vykdavo aštuonias dienas per mokslo metus, pastebėta, jog per jas mokiniai neįsitraukia – tai jiems lyg dar viena ekskursija, tad šis brangus laikas lieka neišnaudotas.

 

Pokyčio projekto užduotimi tapo sukurti įtraukiančią aplinką, kurioje kiekvienas bendruomenės narys būtų aktyvus dalyvis. Kilo idėja gimnazijoje sukurti tvarkų, patyriminį mokymosi veiklų dienų modelį. Pirmąjį pusmetį rengtas planas, mokytojai pateikė daug idėjų, tačiau visus planus sugriovė pandemija, tad buvo priimtas sprendimas visas šias dienas nukelti į birželio paskutines savaites.

Tačiau projektas vykdytas net ir būnant nuotolyje – mokytojai siūlė temas mokiniams, jie galėjo rinktis, kuriose veiklose dalyvauti. Ilgainiui pastebėta, kad mokiniai įdėjo daugiau pastangų, nei iš jų buvo reikalaujama – kai kurie pasirinko vykdyti net du projektus, o 97 proc. mokinių atliko paskirtas užduotis, įsitraukė ir dalyvavo. Tai buvo tas rodiklis, kuris parodė, kad net ir ekstremaliomis sąlygomis įtrauktis pavyko. Pranešėja tikino, kad į veiklas įsitraukė net ir uždariausi vaikai, tai liudija, kad suteikta galimybė turėti individualesnį ryšį su mokiniu pasitvirtino.

 

Didžiąją laiko dalį projektas vykdytas pandemijos sąlygomis, todėl norėta mokinių atliktus darbus įprasminti ir parodyti. Taip kilo sumanymas organizuoti mugę, kur būtų demonstruojami mokinių darbai, o sugrįžus į kontaktinį mokymą visi norintieji mugėje galėjo pristatyti ar eksponuoti savo darbus.

 

Mokiniai patys tikino, kad tokios veiklos padėjo geriau suprasti tam tikras temas, ko nespėdavo per pamokas. Pranešėja dalijosi sėkmės istorija, kai vienas mokinys, turintis kalbėjimo sutrikimą, su draugu pristatinėdamas savo projektą nė karto nesumikčiojo. Bendrumas, ryšys ir sukurta mokytojos atmosfera padėjo vaikui sklandžiai kalbėti. M. Petkevičienė tikino, kad kiekvienas mokytojas, dalyvavęs projekte, galėtų pasidalyti panašiais laimėjimais.

Po projekto padidėjo mokytojo pagalbos mokiniui vertinimas, ugdytiniai teigė sulaukiantys didesnio klasės auklėtojo vertinimo, pastebėta, kad sumažėjo patyčių, o vyresniųjų klasių mokiniai geriau nei prieš dvejus metus įvertino mokytojo dėmesį savo asmenybei, bendraamžių pagalbą ir mokyklos aplinkos palankumą. Per projektą buvo sukurtas tvarus patyriminių mokymosi veiklų modelis, kuriuo bus vadovaujamasi ateityje.

 

M. Petkevičienė pranešimą baigė Vilniaus „Senvagės“ gimnazijos direktorės pavaduotojos Daivos Lebednikaitės žodžiais: „Tai nauja srovė senoje Neries vagoje, naujas požiūris, nauji mokymo metodai, naujos idėjų sklaidos, tai ir padėjo įgyvendinti pokytį.“ Visame pokyčių rate mokinys yra aktyvus dalyvis – jis renkasi, planuoja, veikia, įsivertina ir reflektuoja. Toks ir buvo projekto dalyvių tikslas.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *