Marso kanjonai arba dabartinė mokyklos kasdienybė

Asta Turskienė
,
Vilniaus savivaldybės Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos direktorė, Lietuvos švietimo įstaigų vadovų profesinės sąjungos narė

Nuaidėjo, nuriedėjo rūke paskendusi Rugsėjo 1-oji. Ar kam nors įdomu, kaip ją sutiko Lietuvos mokyklų mokytojai ir vadovai, kaip šiandien gyvena mokyklų bendruomenės?

 

Tą rytą rūkas, rodės, buvo kaip visada, gal tik tankesnis – visomis prasmėmis, nes net saulė nesiveržė jo ardyti ir dalintis šiluma. Kardelių jūrą pakeitė kardelių balos, o vietos prekeiviai, išstatę jų primerktus kibirus, pakelėse, net ir pavakarėj vis dar turėjo nemenkų likučių. Tą rytą mokinių klegesį ir džiugesį pakeitė vaikų ir tėvų nerimo kupinos akys, o šypsenas uždengė kaukės. Viltis, kad tikėjimas mokytoju ir mokykla, atsiradęs po karantino, išliko, vis dar kuteno paširdžius. Viskas lyg kaip ir visada, bet jausmas – kitas.

 

„Marso kanjonai, tu taip arti, kelių milijonai, tavo visi…“, – po šventės per radiją skambėjo Andriaus Mamontovo daina, nejučiomis nutiesdama paralelę su esama situacija mokyklose.

 

Po karantino visą vasarą neapleido jausmas, kad esame lyg ežiukai rūke, tačiau viltis miršta paskutinė. Ruošiantis rugsėjui vis daugėjo klausiančių, „o kaip bus?“. Tylėdavau arba atsakydavau, jog kažkaip bus, o galvoje sukosi mintys apie tam tikrų institucijų padarytus vasaros darbus ir pagalbą mokyklai. Pasakysiu atvirai, visi suprantam, kad pavasarinio nuotolinio mokymo sėkmė – ne švietimo politikų nuopelnas, o mokytojų ir mokyklų vadovų. Tų mokytojų, kuriuos žiniasklaida nuolat nušviečia kaip dirbančius senoviniais metodais, t. y. negebančius rasti ryšio su šiandienos karta bei tikslingai naudotis informacinėmis technologijomis, neįdomius šiuolaikiniams mokiniams. Realybė rodo, jog mokyklų bendruomenės – daug lankstesnės, nei kas nors galėjo įsivaizduoti, o mokytojai geriau valdo ir pritaiko technologijas nei šiandienos programėlių karta.

 

Mokyklų vadovai mąsto strategiškai, veikia greitai bei geba reorganizuoti mokyklas per savaitę, nors požiūris į juos švietimo arimuose atitinka lietuvių liaudies posakį – durnių ir bažnyčioj muša, trečias brolis – kvailys. Viltys žlugo iš karto, kai išgirdome, jog mokyklose bus saugu, o apie pagalbą, kaip tą saugumą užtikrinti, jokių žinių nebuvo. Gavę ekstremalių situacijų vadovo sprendimus, mokyklų vadovai susiėmė už galvų, visiems tapo aišku, kad suvaldyti vaikus, kurie gyvena labai aktyviai – nemenkas iššūkis, jau nekalbant apie tai, jog neįmanoma išlaikyti reikiamus atstumus klasėje, kurioje mokosi trisdešimt mokinių, išvengti kontakto žaidžiant futbolą, pūsti trimitą dėvint kaukę.

Garsiai žiniasklaidoje paskelbtas – nebausim – atsakomybės nepalengvina. Žinodami savo kasdienybę, visi mokyklų vadovai tyliai niūniavo: „Marso kanjonai, kodai bus nulaužti, satelitai praneš, nesvarbu, kur esi, hakeriai – ras“.

 

Prieš darydamas sprendimus, kiekvienas vadovas įsivertina išteklius: materialinius, finansinius, žmogiškuosius. Taigi, žiūriu, ką turiu rugsėjo 1-ai, po vasarą atlikto mokyklos remonto. Mokyklos krepšelis bus tik link spalio pabaigos, o kol kas, sąmatos eilutėse tik praėjusių mokslo metų likučiai, juos ir naudosime iki metų pabaigos.

Dėl pandemijos, būtinosioms higienos priemonėms, lėšų poreikis išaugo dvigubai, tad ir tas likutis senka greitai. Skaičiuoja kolegos klases ir sunkiai suvokia, kaip keturių šimtų mokinių projektinio pajėgumo mokykloje, sukišti į klases šešis šimtus, kai, kasdienio mokymosi būdu, viena klase dalijasi du mokytojai, o viena sporto sale – dvi ar net trys klasės, kai klase paverčiamas kiekvienas sandėliukas, o klasės valandėlės vedamos ant edukacine erdve virtusių mokyklos laiptų.

 

Ar kas nors susimąstė apie perkrautas didmiesčių mokyklas, ar kas nors iš rekomendacijų rašytojų apskritai buvo užsukęs į mokyklą? Skaitome su kolegomis rekomendacijas – „kuo daugiau laiko leisti ore“, o už lango tuo metu pila lietus. Tada imu pavydėti medikams. Kokie vieningi buvome pavasarį, kaip visa Lietuva stengėsi nevykti, neiti, neužkrėsti, kad tik medikai išgyventų, kad tik ligoninėse neužsikrėstų! Kiek gerumo akcijų surengta, kiek savanorių įtraukta. Prisimenu, jog apie savanorius valstybiniuose egzaminuose irgi garsiai kalbėta, bet realiai niekas jų nematė…

Tik štai, ateina rugsėjo pirmoji, ir mokyklos vadovas vienas – savo mintimis ir sprendimais. Tyla. Nei akcijų, nei atrakcijų. Ir pirma mano reakcija į rekomendaciją „kuo daugiau laiko būti lauke“ buvo, tokia pat kaip kolegos, kurio lyginamus aikštynus rodė televizija – darysime lauko klases. Mokyklos teritorija aptverta, vietos daug, paskaičiavau, kad galėtume pastatyti šešias palapines. Palapinės kaina, kurioje galima įrengti lauko klasę, iki 1 000 eurų. Jos nuoma dviems mėnesiams kainuoja tiek pat, nes, kaip matote, iš artėjančių mokslo metų pelnosi visi.

Žinodama mokyklos finansines galimybes, kreipiausi į Lietuvos kariuomenę, kad pagelbėtų. Kas kitas gali gelbėti piliečių gyvybes? Ir tikrai, Lietuvos kariuomenė – verta pagarbos! Jie posėdžiavo, svarstė ir paskambinę pasakė, jog mielai pastatytų palapines ir gelbėtų, bet karinės palapinės – valstybės turtas, o jie – statutiniai pareigūnai, tad reikėtų kreiptis į ekstremalios situacijos vadovą, kad pastarasis įsakytų padėti mokykloms, tada jie mielai tai padarytų! Padėkojau už rūpestį mokykla (senokai tokio nejaučiau), ir sutarėme, kad jie gelbės mus karo atveju.

Pati tuo tarpu pagalvojau, jog taip toli neisiu, nes aiškiai peršoku kai kuriems žmonėms patikėtas svarbias pareigas rūpintis Lietuvos švietimu, strategiškai planuoti ir veikti.

 

„Tu vėl verki, giedras dangus, džiaugsmas širdy, lyja lietus“, – netyla radijas.

Ruduo. Lyja. Ech, gal ir nereikia tų palapinių, kur jas džiovinti, supus… Prisimenu, jog ligoninėse stovi kažkokie prietaisai su melsvos šviesos akele. Nesu inžinierė ar biotechnologė, baigiau tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, pagal specialybę esu pradinių klasių ir technologijų mokytoja, bet proto guvumu, išmone ir kūrybiškumu niekada nesiskundžiau, tad aiškinuosi, kas tai per prietaisas. Darau loginę išvadą, jei ligoninėse, stomatologijos kabinetuose yra, naudojama, vadinasi – naudinga. Tik ir vėl pasigendu kai kurių įstaigų vasaros darbų – juk tikrai buvo galima pasidomėti, pasitarti su medikais. Jei tinka ligoninėms, gal tiktų ir mokykloms? Tuose ekstremalių situacijų posėdžiuose sprendimus priima ne mokyklų vadovai, tad pasidomėti bei aptarti techninius sprendimų variantus, manau, galima. Kiekvienos mokyklos finansinės galimybės skirtingos, bet viena tikrai aišku, kad prioritetas mokyklos vadovui turėtų būti kokybiškai vedama pamoka, ugdymo turinys bei rezultatas. Juolab artėjant rugsėjo pirmajai.

 

Jau taip seniai norisi, kad pagaliau leistume batus siūti batsiuviams, o pamokas vesti mokytojams, nes, kai tai vyksta atvirkščiai – rezultatas dažnai nuvilia mus visus. O tuo metu televizija rodo, jog vienas mokyklos vadovas perka dezinfekcinį skystį purškiančius aparatus, kažin ar pagalvojęs apie alergiškus ir lęšius naudojančius vaikus. Kitas – montuoja temperatūrą matuojančius vartus, kurie padės tiek, kiek mirusiajam valerijonai. Įvairios firmos siūlo ultravioletines lempas su laiko reguliatoriais ir žada neišdeginti vaikams akių. Paštas perkrautas laiškais, kuriuose siūlomos organinio stiklo pertvaros po 35 eurus už kvadratinį metrą. Kiekvienas mokyklos vadovas, kaip išmano, bando nusiimti bent dalelę atsakomybės naštos.

 

Bet grįžkime prie mano atradimo. Pasirodo, tie paslaptingi prietaisai – moderni oro valymo sistema – paprasta bet neprasta: jie filtruoja orą ir praleidžia jį pro dengtas ultravioletines lempas bei naudoja kombinuotą sterilizacijos technologiją, žudo bakterijas ore, užkerta kelią plisti infekcijoms, mažina bakterijų kiekį ant paviršių, dezaktyvuoja viruso DNR ir RNR, efektyviai naikina labai patogeniškus virusus, pašalina ore esančius junginius ir daleles. Pateikti sertifikatai ir naikinamų virusų sąrašas ramina – bent gripu vaikai nesirgs. Gal net bus saugu. Jei ir nebus, žinosiu, kad padariau viską, ką galėjau, dėl vaikų, o svarbiausia, dėl mokytojų, nes pateiktas planas – mokinius laikyti klasėse ir reguliuoti srautus – sunkiai suvokiamas. Gal ir nereikia mums aiškinti, kodėl pasirinktas toks algoritmas. Bent aš tikrai pasitikiu infektologais ir epidemiologais, bet elementari logika sako, kad nėra skirtumo ar mokytojas eina pas mokinius, ar jie pas jį – per dieną turėdamas šešias pamokas, mokytojas susitinka mažiausiai su šimtu septyniasdešimčia vaikų. Tad kyla klausimas, ką saugome: vaikus ar mokytojus?

 

Kai po praėjusio karantino, neištvėrę stipriai išaugusio darbo krūvio, mokyklas paliko vyresnio amžiaus mokytojai, su tam tikrų dalykų mokytojų stygiumi susidūrėme visi. Todėl man ne tas pats kuo rūpinamės. Man svarbu, kad liktų sveikas ir tas vienintelis fizikas visoje mokykloje, nes kito – nėra. Negirdėjau sprendimų kaip bus, jei mokykloje nebus kam vesti vieną ar kitą pamoką, kai sunkiai serga vienintelis kažkurios mokyklos mokytojas. Ar mokyklai parengtas pagalbos planas tokiu atveju? Ar tik kaltinsime vadovą, negalintį užtikrinti konstitucinės teisės į mokslą? O gal fizikos nesimokiusiems abiturientams bus leidžiama nelaikyti valstybinio egzamino? Klausimų daug, atsakymų nėra, vasaros darbai vėl neatlikti.

 

Skaitant infektologų straipsnius apie Covid-19 grėsmes skirtingo amžiaus žmonėms, atrodo, jog svarbu, kad vaikai iki 10 metų ir vyresnieji vaikai būtų atskiriami, nes pastarieji serga ilgiau, nors lengva forma, nepatiria komplikacijų, dažnai nėra simptomų ir jie yra nešiotojai, tuo tarpu paaugliai serga taip pat kaip ir suaugusieji. Jei iš tiesų taip, tai gal buvo galima informuoti, tokia žinia būtų tikrai išlaisvinusi vadovus imantis tam tikrų sprendimų, nes daugumai mokytojų – daugiau nei penkiasdešimt, nemažai ir šešiasdešimtmečių, dauguma serga lėtinėmis ligomis ir tikrai priskiriami rizikos grupei.

Sakysit, tegul dirba nuotoliniu būdu. O kas pagalvojo, kaip tai įmanoma padaryti fiziškai, kai tas pats mokytojas dirba ir su penktokais, ir su dešimtokais? Nematote problemos? Aš – matau, nes karantino metu pakeičiau visus interneto tinklus mokykloje ir įrengiau kelias klases, kuriose veikia kameros. Tikėjausi padėtį taisyti tiesioginėmis transliacijomis, bet, kai vaikai sėdi klasėse, o kabinetai iš mokytojų atimti, mokytojai naudojasi tomis priemonėmis, kurias randa atėję į kitą kabinetą. Dažnas mokytojas neteko kompiuterio, interaktyvios lentos, liko tik su kreida rankose.

 

Pamenat vieną pažadą duotą pavasarį: „kiekvienam mokytojui – po kompiuterį“? Tai va, gavome septynis aštuoniadešimt penkiems mokytojams. Galimybės kokybiškai dirbti nuotoliniu būdu – stipriai išaugo! Nepaisant to, privalome konstatuoti, jog mokytojas nepajėgus tuo pačiu metu dirbdamas su viena klase, per langus svetimame kabinete, vesti nuotolines pamokas, su minimaliu kiekiu mokymo medžiagos, kitam klasių koncentrui, nes jis tai daro tada, kai atlieka darbą su vienu koncentru. Tai reiškia, jog dirba vakarais, vėl dirba viršvalandžius, už kuriuos kažin ar sumokės. Mokyklų vadovai tai žino, tad kantriai laukė švietimo politikų paaiškinimo dėl mišraus ugdymo. Sulaukė. Gavome paaiškinimą, jog galima 10–30 procentų ugdymui skiriamo laiko per mokslo metus, skirti mokyti nuotoliniu būdu, bet tik tiems, kurie atitinka Mokymo nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu kriterijų aprašo reikalavimus ir tai įrašę į mokyklos nuostatus, patikrintus ir patvirtintus ekspertų. Tiesa, prieš pat rugsėjo pirmąją, švietimo strategai pasitaisė, ir leido tuo naudotis visiems, dėl ekstremalios situacijos.

 

Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių: tie patys švietimo strategai planuoja mokyklų auditus – tikrina mokyklų skaitmeninį ugdymo turinį, kurio, deja, bet valstybiniu mastu nesukurta. Šiandien mokytojai naudojasi privataus verslo sukurtomis skaitmeninėmis ugdymo priemonėmis, kurios prieš rugsėjį kainas paaugino beveik tris kartus!

Viešai transliuojama žinia, jog ruošiamasi pagrindinio ugdymo pasiekimų tikrinimui, palengvintiems valstybiniams brandos egzaminams. Visokeriopa patikra bus, neabejokit, reikia pateisinti tam tikrų įstaigų darbuotojų gaunamus atlyginimus. Ir kaltieji, dėl blogų mokymo rezultatų, bus rasti.

„Satelitai praneš, nesvarbu, kur esi – mano hakeriai – ras“, – važiuojant namo po darbo, automobilyje vėl skamba Lietuvos radijo transliuojama muzika, o mintys atsipalaiduoti neleidžia…

 

Esami materialiniai, finansiniai, žmogiškieji resursai – panaudoti. Ruošimasis – baigtas, tačiau korespondentų skambutis darbo įkarštyje išmuša iš vėžių: „Ministras kalbėjo, jog yra 700 sveikatos specialistų, kurie teikia mokykloms pagalbą. Norime pasiteirauti, ar jaučiate, ar žinote, į ką kreiptis?..“ Atsakiau taip kaip yra, dabar rašau taip kaip yra, nes tokia jau aš – nepatogi. Matyt, spaudos atstovė turėjo galvoje Visuomenės sveikatos biuro specialistus, kurių katastrofiškai trūksta Lietuvos mokyklose. O jei trūksta, tai, savaime suprantama, nėra tos pagalbos. Yra tik apklausos. Viena jų, kaip nebūtų komiška, atsiųsta kaip tik prieš degantį rugsėjį. Paprašė pateikti informaciją apie triukšmą ir taikomas jo prevencijos priemones. Jei pagalba ir toliau bus taip teikiama, jau po mėnesio mokykloje triukšmo nebus – tik mirtina tyla.

 

Sugrįžkime į realybę. Supratote, kad vaikai po kabinetus paskirstyti, įėjimai ir tualetai – paskirstyti, budintieji, kiekvieną pertrauką valantys suolus, reguliuojantys mokinių srautus – paskirti, saugos priemonių pripirkta, o ir savivaldybė davė. Valytojų postai suderinti ir paskirti. Trūksta tik elementarios logikos, nes matau – gatve kartu eina skirtingų mokyklų mokiniai – gyvenantys toje pačioje laiptinėje, drauge kepantys picą po pamokų ir kieme vakarojantys kartu, lankantys tą pačią muzikos mokyklą ir dainuojantys chore…

Supraskit, vaikai vyksta viešuoju transportu, susitinka būreliuose, kieme, gatvėje – iš skirtingų mokyklų, šeimų; skirtingo amžiaus. Tad laikymas klasėse bei skirstymas srautais – kelia daugiau klausimų, nei yra atsakymų.

Ir vis dėlto atėjo rūkuose paskendęs rugsėjo pirmosios rytas.

 

„Aš žiūriu į tave, pasauli, pro atvirus langus, kai kyla saulė virš kalnų, kol tyliai miegi tu. Tu – pasaka mano, kurioj nebėra apgaulės ir nerimo iš saulės karštų spindulių“, – dainavo ryto radijo transliuojamoje laidoje Selas.

 

Viskas, kas suplanuota ir atlikta – žlugo dar pirmąją rugsėjo savaitę. Mokiniai tvarkingai vaikščiojo strėlėmis nurodytomis kryptimis, kartais net atrodė, kad jie ne vaikai. Tai, matyt, rodo didelį jų norą ir ryžtą lankyti mokyklą, nes mokinių laiškų ir prašymų gausa – akivaizdus to įrodymas. Kai pamačiau juos stovinčius lauke, būreliais po penkis, pagalvojau, gal susirgo, bet po akimirkos supratau, kokia veiksminga buvo rugsėjo pirmoji ir kaip gerai dirba auklėtojai ir tėvai, nes abipusė komunikacija buvo tikrai gera. Bet, link vidurdienio, vaikai tapo vaikais, pasiuntę taisykles toliau, atsipalaidavo.

Vienoje Lietuvos mokykloje aštuntokas net iššoko pro antro aukšto langą, nes norėjo į lauką.

 

Kompiuterio programa nesuprato tvarkaraščio, ištęsto iki devintos pamokos, užlūžo. Mokykla buvo lyg ir pustuštė, nes gimnazistai pasirodė tik dešimtą valandą ir sustojo eile prie direktorės kabineto durų, prašydami leisti grįžti į mokyklą, kaip visada. O mes šabloniškai manėme, jog padėkos už ilgesnio miego valandas!

 

Maisto tiekimas į klases pradinukams – nepasiteisina, nes, kol vežami, kotletai gerokai atvėsta, be to, kasdien vėluojama. Juk virėjoms darbdavys nekelia reikalavimo greitai bėgti, puikiai orientuotis vietovėje bei skaičiuoti bent iki penkių šimtų. Gero virėjo kriterijai kiti: techniniai gebėjimai, vaizduotė, išradingumas, noras eksperimentuoti, bent jau klasikinės kulinarijos pagrindai. Reikalauti iš jų to, ko neprašo darbdavys – negali, o su problemomis dėl maisto tiekimo susiduria visi.

Kilo ir kita, vienkartinių indų apmokėjimo, problema. Valstybė skiria nemokamą maitinimą pirmokams, o kas moka už vienkartinius indus – neaišku. Neaišku, ar naudosime vienkartinius indus po Naujųjų metų, jei visa tai užsitęs, mat 2021-aisiais įsigalioja Europos Sąjungos draudimas naudoti vienkartines pakuotes, jų nebus galima įsigyti.

 

Valytojų darbo laikas išsitęsė iki dešimties valandų, kilo grėsmė, kad tos pensinio amžiaus moterys, dirbančios už minimumą, mirs darbo vietose, su dezinfekcinio skysčio buteliukais rankose, dar iki pirmadienio.

Vis didesnis tėvų nepasitenkinimas. Tokio solidarumo ir pakantumo, kaip medikų atveju, toli gražu – nėra. O aš vis paklausiu: „Ką siūlot?“, bet pasiūlymų nebuvo ir nėra.

 

Galvoje, lyg subraižyta plokštelė, vis skamba Selo dainos eilutė: „Nes kas, jei ne tu, primins man skriejantį vėją? Uždegusį ugnį nuo žemės, žvaigždžių, lig gelmių“.

 

Kokia situacija šiandien? Pustuštė mokykla, nes gimnazistai šią savaitę dirba nuotoliniu būdu. Prašymų grįžti vis dar daug, bet yra ir kita pusė – daugelis jų dirba, tad kažin ar sugrįš į tokio tipo mokymo procesą. Pirmokų tėvai nurimo, kai, valstybės duodamą kotletą, jų vaikai ėmė gauti karštą ir laiku. Mokytojai prašo grąžinti kabinetus. Apie ugdymo kokybę nekalbama. Svarbu išlikti. Svarbu viską sudėlioti ir adaptuotis. Svarbu atgauti psichologinę pusiausvyrą, nes skambučių apie sergančiuosius daugėja, o mes nežinome, nes niekas mums nesakė, nerodė, neinstruktavo, kada izoliuotis, kada izoliacija perteklinė, kada ne.

 

Tokia mokyklos šiandiena, patinka Jums tai ar ne, bet tai realybė ir kasdienybė. Esame ežiukai rūke, o gal trečias brolis Jonas, kurį ir bažnyčioj muša? „…ir momentas – vienas vienintelis – tam jis ir duotas – išgirsti tą žodį, iš lūpų tavo švelnių…“, – tęsia radijo bangomis Selas, lyg žinodamas, kad užbaigiau rašyti šį straipsnį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *