„Mane tiek pedagoginei, tiek papildomai projektinei veiklai labiausiai įkvepia pats gyvenimas“

Marija Sulaberidzė

Minint Tarptautinę mokytojų dieną, kaip ir kasmet, buvo įteikta lituanistinio mokytojo (dėstytojo) premija. Šiemet ji buvo paskirta Airijos aukštesnio lygio kalbų agentūros lietuvių kalbos plėtros pareigūnei, lietuvių kalbos mokytojai Jurgitai Urbelienei. Airijos švietimo ministerija mokyti lietuvių kalbos ją išrinko iš 70 pretendentų. Šiandien su Jurgita kalbamės apie išeivijos mokytojo kasdienybę, įvairius iššūkius ir lietuvių kalbos svarbą bei sklaidą svetur.

 

Gerbiama Jurgita, sveikinu gavus lituanistinio mokytojo (dėstytojo) premiją. Kokia buvo Jūsų reakcija sužinojus, kad sulaukėte šio įvertinimo? Ar tokie apdovanojimai yra svarbūs Jums, kaip savo srities profesionalei, ir Jūsų vykdomai veiklai?

Anokia paslaptis, kad mokytojo profesinė tapatybė šiomis dienomis patiria tam tikrą krizę. Projektas „Idėja Lietuvai“ buvo prieš kelerius metus suformulavęs tokią gana skambią tezę: „Siekime, kad mokytojo profesija taptų prestižinė iki 2025 metų!“ Šis šūksnis yra drąsus, bet gal kartu ir kiek beatodairiškas ir nepamatuotas realybe. Akivaizdu, kad mokytojas mūsų laikais neretai jaučiasi paliktas vienas – lyg jo darbas būtų svarbus tik jam pačiam. Neretai jis stringa biurokratinėje užklasinėje veikloje ir yra tam tikras tarnas, nuryjantis visuomenės nuoskaudas. Juk tą parodo ir stojančiųjų į pedagogines studijas siauros ir retos gretos. Taigi šioje kartais blankioje ir vis dar sudėtingoje pedagoginio pasaulio šviesoje, kuri apkamšyta drąsiais šūksniais ir politinėmis deklaracijoms, bet realybėje yra visai kitokia, visada svarbus visuomenės atskiras dėmesys mokytojui. Gavusi apdovanojimą jaučiausi išgirsta – turbūt tas svarbiausia. Žinojimas, kad tavo darbas yra įvertintas, žinoma, kelia teigiamas emocijas, skatina, prikelia. Manau, visada, kai įvertina, pastebi, apdovanoja ar net siūlo įdomesnį darbą ar aukštas pareigas, esame iš dalies ir paskatinami, padrąsinami, išgirstami, bet kartu ir išbandomi puikybe… Juk mokytojas nėra pramoginių renginių vedėjas, jam svarbiausia ne titulai ir padėkų raštai. Mokytojo spiritus movens yra sukurtas tikras santykis su mokiniu. Didžiausias apdovanojimas, kai mokytojas ir mokinys yra ne tik „formalios neišvengiamybės“ tandemas, bet ir… Todėl apdovanojimai yra svarbūs, bet drįsčiau pasakyti, kad mokytojo darbo prasmei matyti reikalinga ne apdovanojimų scena ar šou švieselės, o mokinių pasiekimai, prakalbintos širdys, pravertos į pasaulį akys. Kartą esu išgirdusi tokia fantasmagorišką frazę: „Geras mokinys turi nužudyti savo mokytoją.“ Turbūt šis apdovanojimas yra svarbiausias, kai mokinys geba pasiimti iš mokytojo rankų ir atiduoti, perduoti. Perduoti visuomenei. Taigi galėčiau teigti, kad mano vykdomai profesinei veiklai dirbant su užsienio lietuviais yra svarbūs apdovanojimai, esu dėkinga už suteiktą dėmesį, bet kartu noriu priminti, kad apdovanojimai yra trumpa blykstelėjusi akimirka, o rytoj mūsų laukia sudėtingo ir kilnaus darbo tęsinys. Netikėčiausias apdovanojimas ir netikėčiausias mūsų darbo dividendas yra mokinių akys ir vertybinė laikysena. Juk to iš esmės ir siekia lituanistas. Per žodį, per literatūrines patirtis – į Šviesą, į Pasaulį, į Kitą. Tad dar kartą išreiškiu dėkingumą už įvertinimą.

 

Esate gimtosios lietuvių kalbos mokytoja išeivijoje. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti kasdienybėje?

Nors lituanistiniam švietimui užsienyje skiriama nemažai dėmesio, statistiniai duomenys rodo, kad tik 5–6 proc. lietuvių vaikų išeivijoje sistemingai mokosi lietuvių kalbos. Po šiuo skaičiumi slepiasi visi iššūkiai ir skauduliai. Nemažas iššūkis yra įtikinti tėvus, kad gimtosios kalbos mokėjimas yra ne tik prioritetas ir karjeros perspektyva, bet pirmiausias asmenybės raidai svarbus momentas. Nemokant gimtosios kalbos yra itin lengva susipainioti savo tapatybėje. Taigi vienas iš iššūkių – tai kalbėjimasis su diasporos šeimomis, o tiksliau – vaikų tėvais. Kiekvienos užsienyje gyvenančios šeimos kalbos politikos klausimai sprendžiami itin skirtingai. Vieni iki lituanistinių mokyklų ateina savo sprendimu, kitus skatina pavyzdžiai, treti galbūt nedrįsta atverti durų, nes tarsi jau yra per vėlu mokytis kalbos? Ir krūva kitų begalę skirtingų pavyzdžių, stereotipų, nusistatymų. Taigi, pirmasis iššūkis – pokalbis ir tam tikras tėvų įtikinimas pasitikėti gimtąja kalba ir jos teikiamomis galimybėmis vaikui. Iššūkis – rasti kelią pas tėvus ir panaikinti lituanistinio ugdymo ir dvikalbystės mitus. Paradoksalu, bet tai ir yra didžiausias iššūkis – rasti šeimą, prakalbinti tėvus, įkalbėti pasitikėti, padrąsinti.

Antrasis iššūkis, kylantis iš pirmojo, – panaikinti neigiamą tėvų požiūrį į lituanistinį švietimą. Tam įvairiose užsienio valstybėse lietuvių bendruomenėms yra organizuojami lituanistinio švietimo forumai. Norime kalbėtis ir kurti bendrą diskusiją. Dalis tėvų lituanistinį švietimą užsienyje regi politiniame kontekste (nuo ko dažnai ir nori atsiriboti). Tad kartais tampa sudėtinga laviruoti tarp turimų neigiamų patirčių Lietuvos politikai ir kitoms sritims. Švietimas nėra atskirtas nuo valstybės politikos, bet norėčiau pabrėžti, kad lituanistinių mokyklų vadovai nesiekia politikuoti, norime formuoti lietuviška tapatybe pastiprintą asmenybę, kuri ateityje galės daug duoti pasauliui, kad ir kur būtų – Airijoje ar Australijoje, Graikijoje ar Kanadoje. Didžiausias iššūkis – tėvų entuziazmo stygius.

Taip pat vyrauja ir kiti iššūkiai, bet juos matyčiau kaip antraeilius, mažiau svarius. Iššūkis, kaip nesupainioti vaiko išgyvenamų edukacinių pasaulių, mat lituanistinis švietimas neturi tapti intervencija į airišką, graikišką, amerikietišką ar kitokį ugdymą. Šios sistemos koegzistuoja, papildo viena kitą, o ne stengiasi nurungti ar suabsoliutinti. Dar vienas iššūkių – gimtosios kalbos žinių perdavimo prasmės nematymas, jos vertinimas siaurai praktiniu požiūriu.

„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad
neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir
kalbos?“ Šiais žodžiais XVI a. kreipiasi Mikalojus Daukša. Taigi, nebūkime siauri ir pragmatiški, matykime savo gimtąją kalbą platesniame kontekste (ne tik komerciniame).

Kaip atrodo išeivijos lietuvių kalbos mokytojo darbo diena?

Visgi kokia yra ta standartinė diasporoje dirbančio mokytojo darbo diena? Kaip vienu ypu nusakyti tą mokytojo darbotvarkę? Turime daug teorinių apibrėžčių ir grafikų, nuorodų valstybės dokumentuose ir kituose deklaratyviuose raštuose. Tačiau norėčiau papasakoti apie tą „tikrąją“ mokytojo darbo dieną dirbant lituanistinio švietimo srityje užsienyje. Perspėju – nesiekiu mokytojo darbotvarkės mistifikuoti ar dramatizuoti, pasakoju apie standartinę savo darbo dieną.

Išeivijoje dirbančio švietėjo, lituanisto darbas – „ne padebesių, bet pažemių darbas“, Juozo Tumo-Vaižganto žodžiais tariant. Ir iš tiesų – lituanisto darbas užsienyje yra ne tik „padebesiai“ – gėrėjimasis paveldėtąja puikia lietuvių literatūra, bet pirmiausia – gramatika ir filologinių pradmenų mokymasis (nepamirškime, kad kai kurie lietuviai vaikai atvyksta į pirmąsias pamokas beveik nemokėdami kalbos). Mano darbo diena prasideda pamokomis vienoje Dublino mokyklų („Bremore Educate Together“ (Balbriganas), „Hartstown Community“ (Dublinas), „Fingal Community College“ (Dublinas) ir „Larkin Community College“ (Dublinas). Dažniausiai pamoką pradedame tam tikra literatūros fraze ar sentencija, kuri duoda toną pamokai ir būna susijusi su nagrinėjama dienos tema ar kūriniu. Taigi, pamoka prasideda tam tikru orientyru / leitmotyvu. Po pamokų mokytojo darbas nesibaigia, nes laukia namų darbų taisymas, adekvataus įvertinimo paieškos, individualūs susitikimai ir aptarimai su mokiniais. Taip pat vakarais, kai aplanko įkvėpimas, kuriu ir naujas užduotis mokiniams (nors, žinoma, dalis užduočių yra standartizuotos). Kadangi paskutinieji mokslo metai vyko nuotoliniu būdu, pedagoginė bendruomenė susidūrė su papildoma užduotimi – užduočių skaitmeninimas, bendravimas su klase ir su atskiru mokiniu susirašinėjant ir t. t. Kartais stengiuosi sugalvoti ir užklasinę veiklą su mokiniais. Pavyzdžiui, dalyvaujame Airijos švietimo organizacijos „Languages Connect“ ir ES komisijos biuro Dubline projekte „Kultūros naktis“. Taip pat daug metų dalyvaudavome kalbų mugėje „Think Languages“ Dubline.

Taigi, mano darbotvarkė yra intensyvi. Neįmanoma lyginti lietuvių kalbos pamokų, vykstančių Lietuvoje ir Airijoje, nes Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos mokomasi kasdien, o Airijoje tik kartą per savaitę. Savo įtemptoje dienotvarkėje planuoju viską – virtualias pamokas, metodiką, naujas užduotis, individualius susitikimus su mokiniais ir t. t. Iš tiesų stengiuosi skirti laiko individualiai kiekvienam mokiniui, nes lituanistas privalo reaguoti į ugdytinio esamą suvokimą, apsiskaitymo lygį, prisitaikyti ir padėti tobulėti. Lituanistas priartėja prie mokinio per žodį, kalbą, per tai, kas paveiku, gyva. Pamokose svarbiausia santykis tarp mokytojo ir mokinio, būtent todėl tam skiriu atskirą dalį laiko. Išdrįsiu pasakyti, kad gimtosios kalbos pamoka pirmiausia išugdo santykį su gyvenimu. Tai būdas į pasaulį žvelgti prasmės akimis.

 

Jūsų vykdoma veikla neapsiriboja tik lietuvių kalbos dėstymu, taip pat skelbiate daug straipsnių, inicijuojate projektus ir taip prisidedate prie lietuvių kalbos ir kultūros sklaidos. Kas Jus įkvepia šiai veiklai? Galbūt turite konkrečių pavyzdžių iš mūsų rašytojų ar kultūros veikėjų rato?

Esu įsitikinusi, kad pedagogas mokykloje turi ypatingą misiją – išleisti iš mokyklos asmenybę, kurios brandos atestate įrašytas kiekvieno atskiro mokomojo dalyko įvertinimas liudytų ne vien siaurai pritaikomas specifines žinias, tinkančias tik konkrečiai darbinei veiklai, o gyvenimo pažinimą, vertybines orientacijas, kultūrinį akiratį. Jis turi parodyti ir įrodyti, kad sąžinė, moralė nėra tik atskirų visuomenės žmonių skonio reikalas. Taigi, tam, kad tokia mokytojo misija būtų įvykdyta, iš tiesų reikia ieškoti atramų, autoritetų ir mokytojų pačiam sau. Mane tiek pedagoginei, tiek papildomai projektinei veiklai labiausiai įkvepia pirmiausia pats gyvenimas. Kartu įkvepia ir daugybė kitų dalykų, pavyzdžiui, rytinė migla prieš saulės patekėjimą ar pro Dublino geležinkelio stotį keliaujantys traukiniai. Įkvepia visos geros knygos, būtų nuodėminga jas visas čia vardinti. Žinoma, įkvepia ir žmonės. Ypač tie reti, „gyvenimo artistai“ (pavyzdžiui, Ričardas Gavelis). O šiaip įkvėpimas ateina ir iš žinojimo, kad mūsų darbe veiklos rezultatai apčiuopiami ne sandoriais, ne prekybos matais, o žmogaus tapimo asmenybe matu. Mokytojas, kuris sugeba mokiniui pagelbėti pažinti šį nevienalytį pasaulį, įtvirtinti jo meninį skonį ir vertybines laikysenas, įgyja įkvėpimą iš savo ugdytinių. J. Tumas-Vaižgantas yra sakęs: „Nors vienam akies mirksniui, bet ir tu buvai reikalingas.“ Tai ir yra didysis įkvėpimas – nors mažiausią mokinio širdies kertelę pasiekė tavo pamoka, jau tai ir tampa tuo mistifikuotai vadinamu įkvėpimu. Konkretūs pavyzdžiai iš rašytojų ar Lietuvos kultūros pasaulio asmenybių? Režisierius Oskaras Koršunovas, avangardinio kino krikštatėvis Jonas Mekas, profesorius Tomas Venclova…

Renatos Česnavičienės nuotr.

Esate subūrusi lietuvių bendruomenę „Šaunieji Balbrigano lietuvaičiai“. Papasakokite, kaip atrodo ši Jūsų veikla? Kiek narių ši bendruomenė vienija?

Manau, ne skaičius yra svarbiausia, bet mus vienijantis, sujungiantis tikslas. „Šauniųjų Balbrigano lietuvaičių“ veikla vienaip ar kitaip prisideda prie lietuvių kalbos kaip vertybės puoselėjimo. Lietuvių kalbos išsaugojimas globaliame pasaulyje yra mūsų prioritetas.

 

Lietuvių kalbą pristatote ir tarptautinėse parodose, viena tokių – kalbų mugė „Think Languages“. Kuo svarbūs tokie renginiai lietuvių kalbai, jos sklaidai tarp kitataučių? Kaip į mūsų unikalią kalbą reaguoja užsieniečiai? Galbūt prisimenate kokią smagią istoriją iš tokių renginių? O gal yra buvę atvejų, kai kitos šalies pilietis, apsilankęs parodoje, pradėjo mokytis lietuvių kalbos?

Kalbų mugės ir kiti panašaus tipo renginiai yra puikus formatas, pirmiausia, kalbai populiarinti. Juk svarbūs yra ne tik mokslo populiarinimo leidiniai, bet ir gyva kontaktų „apykaita“, tam tikri, kad ir ne itin gilūs, bet trumpalaikiai kalbų mainai. Taip pat panašaus formato renginiai palieka tvirtą įspūdį apie Lietuvą, padeda kitataučiams surasti kelią į dažnai jiems visiškai nepažįstamą žemės lopinėlį ant žemės – Lietuvos kraštą. Šis renginys skirtas Airijos vidurinių mokyklų pereinamosios klasės (Lietuvoje tai būtų 10 kl.) mokiniams. Jie mokyklose turi galimybę mokytis lietuvių kaip užsienio kalbos.

Kita vertus, renginiai, kuriuose pristatomos nacionalinės kalbos, leidžia stiprinti tam tikras regionines jungtis ir taip įgyvendinti tam tikrą kalbos politinę funkciją. Pavyzdžiui, juk lietuvių yra baltų prokalbės kalba, kuri yra viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. Taigi, mūsų kalba yra „įsitinklinusi“ į tam tikrą kalbų sistemą – turime bendro su latvių kalba, kartu – ir su visomis Europos Sąjungos kalbomis, priklausome tai pačiai politinių vertybių sąjungai. Kad ir kaip toli atrodytų kalba esanti nuo politikos, iš tiesų mūsų regiono kalbų žinojimas mus sutvirtina, sustiprina regiono ryšius. Kalbų mugėje visada intuityviai norisi pirmiausia pasidalyti įspūdžiais su dalyviais iš Latvijos. Tai ir vadinu tam tikru regiono giminingumu.

Dabartinė lietuvių kalba visgi pasižymi vis dar dideliu archajiškumu, užsieniečiai tą pajunta ir juos žavi archajiška mūsų kalbos sandara. Taip pat kitataučiams yra unikalios lietuvių kalbos tarmės. Lietuvių kalba kartais vadinama „muziejumi po atviru dangumi“. Jos archajiškumas ir panašumas į senąją graikų, lotynų ir sanskrito kalbas pastebėtas XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai. Taigi, būtent mūsų kalbos archajiškumas dažnai nustebina kitataučius ir panaikina turimus stereotipus apie lietuvių kalbos fonetiką.

 

Esate parengusi pamokų ciklą „Ugdome Lietuvos pilietį“. Kas, Jūsų manymu, svarbu ugdant pilietiškumą šiandien? Su kokiais sunkumais susiduria pedagogas, ugdantis pilietiškumą išeivijoje?

Pilietiškumas pirmiausia yra ne „apsikamšymas tautinėmis vėliavėlėmis“, bet asmenybės, kuriai pareigos kategorija nėra svetima, bruožas. Pilietiškam žmogui ne vis vien. Pilietiškumo ugdymas išeivijoje yra būtinas, nes nutolęs nuo tėvynės asmuo kasdien yra veikiamas vietinės užsienio kultūros, vietinių aktualijų. Norint kurti iš tiesų pilietišką visuomenę yra ypač svarbu kurti gyvą, diskutuoti skatinančią klasės aplinką, nebijoti mokytojo autoriteto nuvainikavimo, liguistai nereaguoti į kritiką ir suprasti, kad laisvoje ir pilietinėje visuomenėje autoritetai iškyla tik vyraujant kritinei įtampai. Ypač svarbu kalbėti per lietuviškus pilietinės elgsenos pavyzdžius – parodyti, kad skirtingi žmonės skirtingais laikais renkasi savo vertybinę laikyseną. Lietuvos istorija yra kupina pavyzdžių… Partizaninis judėjimas, disidentų veikla, signatarai ir dauguma kitų pavienių asmenų, kurie savo laikysena kūrė Lietuvą. Užsienyje gyvenančius lietuvius svarbu supažindinti su Lietuvos istorijos didvyriais. Šie pavyzdžiai yra daug svaresni nei bet kokios teorijos ar deklaracijos… Pavyzdžiui, 2022 m. minėsime Romo Kalantos žūties 50-metį. Būtinai apie tai pasakosiu mažiesiems Airijos lietuviams. Noriu vaikams parodyti, kiek daug gali laisvo žmogaus širdis ir mintis.

 

Pastarieji metai, prasidėjus pandemijai, buvo kupini iššūkių turbūt visų profesijų atstovams, o ypač pedagogams. Kaip Jums sekėsi juos įveikti?

Pastarieji metai dažnai pedagogų bendruomenėje sarkastiškai vadinami ne nuotolinio, bet nuostolinio ugdymo metais. Tikėtasi, kad šie nuotolinio ugdymo metai lems tikrą informacinių technologinių proveržį mokyklose, turinys pagaliau atitiks Z kartos poreikius, o pedagogai pagaliau taps modernūs. Deja, turiu pripažinti, kad nuotolinio ugdymo įgytos patirtys yra mažesnės nei patirti nuostoliai. Ar įmanoma per ekraną giliai nagrinėti literatūros kūrinį? Kaip užtikrinti, kad tavo paties sukurta medžiaga nepasklis po internetą ir tai netaps autoriaus teisių pažeidimu? Kaip patikrinti už ekrano namų darbą atliekantį asmenį? Kaip suderinti ES direktyvos dėl asmens duomenų apsaugos nuostatas ir norą matyti vaiko veidą per pamoką? Ir daug kitų niuansų ištiko mokytoją. Prisipažinsiu – nuotolinio mokymo rezultatais esu patenkinta, bet šis mokymo būdas atveria daug kelių imitacijai. Teikiu pirmenybę klasikinėms mokymo formoms, raštui. Nesuabsoliutinkime informacinių technologijų galios. Silpniausia nuotolinio mokymo vieta – ir taip silpnų socialinių įgūdžių trynimas. Juk ugdymas labiausiai remiasi santykiu…

 

Ko palinkėtumėte būsimiems lietuvių kalbos mokytojams, kurie galbūt dar dvejoja dėl šio gyvenimo kelio pasirinkimo?

Šiandienėje visuomenėje sklando daug blankių stereotipų apie mokytojo profesiją. Šios profesijos prestižas visuomenės dar nėra įsisąmonintas. Neretai turbūt galima išgirsti ir tokias viešąsias nuomones: niekur neįstojo / nežinojo, ką studijuoti, atsargai pasirinko pedagogiką. Norėčiau padrąsinti kiekvieną, kurį žavi mokytojo darbo profilis, atsakyti Apvaizdai į pašaukimą. Jei pagaunate save svajojant apie Jūsų klasę, Jūsų mokinius, Jūsų mokslo metus, drąsiai ženkite šiuo keliu atsisakydami galbūt patogesnių, finansiškai saugesnių studijų ar pozicijų. Juk gyvenime išties svarbu atsiliepti į pašaukimą. Tikras mokytojas turi pats degti, kitus uždegti ir nebijoti sudegti. To ir linkiu.

 

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.