Mamos pamokos

Ramunė Korenkienė

Mano mamai Danutei Augutienei šį sausį sukako devyniasdešimt. Apie savo gyvenimą ji galėtų labai daug papasakoti, nes matė Lietuvą istorinių lūžių metais, patyrė ir sunkių, ir labai džiaugsmingų, įsimintinų įvykių. Savo mamą galėčiau taip trumpai apibūdinti – idealistė, romantikė, mokytoja lituanistė pagal pašaukimą. Nuo pat mažų dienų įsimylėjo mokytojo darbą. Yra pasakojusi apie savo pradinių klasių mokytoją, kuri mokė ne tik programinių dalykų, bet ir skatino deklamuoti, žaisti, kurti; apie lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Kaminską, kuris gyveno mokyklos pastate, turėjo radiją ir klausytis radijo vaidinimų pas save atsivesdavo mokinius. Mama baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir dirbo Palangos vidurinėje mokykloje, vėliau – Skuodo rajono Mosėdžio, Pakruojo, Šiaulių miesto mokyklose. Apie 1977 metus jai suteiktas nusipelniusios mokytojos vardas. Manau, kad daugelio savo mokinių atmintyje ji yra išlikusi kaip įdomi, reikli, skatinanti ir motyvuojanti mokytis mokytoja, atsakinga ir telkianti klasės auklėtoja, kūrybinga ir įkvepianti  literatų būrelio vadovė. Apie savo, kaip mokytojos, misiją sakė: norėjau ne tik mokyti, bet ir išmokyti.

 

Man mama mokykloje nedėstė, tačiau savo vertybėmis, laikysena buvo ir yra pati didžiausia gyvenimo mokytoja. Ne visas jos pamokas išmokdavau iš karto (paauglystėje, matyt, daugelis labai daug ką iš tėvų auklėjimo atmeta ir kuria naujas patirtis), tačiau žinau, kad į gyvenimą dažniausiai žiūriu jos akimis, įvairiose situacijose pasitikrinu, klausdama savęs, kaip pasielgtų mano mama. Noriu pasidalinti savo mamos gyvenimiškomis pamokomis, ką iš jos išmokau ir labiausiai vertinu.

 

Mama ir tėtis mus, vaikus, auklėjo savo pavyzdžiu. Ir pedagogai, ir psichologai sutaria, kad tai svarbiausias, paveikiausias principas. Mes, keturi Augučių vaikai, augome labai savarankiški, nes mūsų tėvai, pedagogai, daug dirbo, jų darbo valandos dažnai pasibaigdavo tik vakare. Matėme juos dirbančius, sudėtingas mokyklos problemas sprendžiančius, daug apie tai besikalbančius, supratome, kad jų darbas sudėtingas. Šeimoje vyravo demokratiški santykiai. Visada galėjome klausti, diskutuoti. Tėvai skatino gerbti mokytojus, o kritikuojant visada panagrinėti ir savo elgesį, mąstyti, ar pats buvai teisus. Mama pasidalindavo jautriais, ją sujaudinusiais dalykais. Kartą papasakojo, kad lankė auklėtinį namuose ir negali pamiršti vaizdo, kurį matė – naujagimį vaikelį ne vystykluose, bet įkištą į purviną vatinuko rankovę.

 

Mama visada daug skaitė, namuose turėjome didelę biblioteką. Džiaugėsi, kad anksti, dar neturėdama šešerių, išmokau skaityti. Vėliau mokė žodynuose susirasti nežinomų žodžių reikšmę. Mėgo kryžiažodžius, galvosūkius, rebusus ir mane tuo užkrėtė, mokė, kaip juos spręsti ir kartu su manimi džiaugdavosi, kai įveikdavau, išspręsdavau.

 

Mama suprato, koks svarbus vaikui žaidimas ir kaip vaikams įdomu, kai į žaidimus įsitraukia suaugusieji. Vaikystėje, per gimtadienius ji būdavo ne tik mano, bet ir visų susirinkusių vaikų herojė, nes rodydavo neįtikėtiną fokusą – iš pelenų perskaitydavo mūsų ant popierėlio užrašytą žodį! Be jos organizuojamų žaidimų neįsivaizduojamos šeimos ir giminės šventės.

 

Kartą mums su broliu ruošiantis į draugo gimtadienį vietoje tradicinio užrašo „sveikiname su gimimo diena“ ant atviruko mama pasiūlė sugalvoti ir užrašyti ką nors originalaus. Sukom galvas. Brolis prisiminė neseniai Vilniuje Jaunimo teatre matytą spektaklį „Medžioklė su varovais“ ir užrašė: „Tegul Tau kregždutės, dangaus gyvos žirklės, atkerpa gabalėlį dangaus“. Mama pagyrė, o man irgi tai atrodė taip gražu! Tą mamos kūrybiškumo pamoką įsiminėm visam gyvenimui.

 

Abu su broliu vyresnėse klasėse lankėme mamos vadovaujamą literatų būrelį. Buvo labai gražių literatūrinių ekskursijų į Palemoną, Telšius. Nepamirštami  įspūdžiai iš lankytų spektaklių: „Devynbėdžiai“ Panevėžio teatre, „Medžioklė su varovais“ Jaunimo teatre, „Adomas veda Ievą“ Nacionaliniame dramos teatre. Brolis Arūnas parašė humoreską ir buvo pakviestas dalyvauti respublikiniame literatų sąskrydyje. Tada užsidegiau kurti ir aš. Mama palaikė mano pasiryžimą, patarė, kai rašiau apybraižą, vėliau – literatūrinį rašinį. Buvo reikli, reikėjo daug dirbti. Rašiau, taisiau, braukiau, mamos patarta ieškojau žodžių vaizdui nupiešti, mokiausi tiksliai išreikšti mintį. Pykau ant mamos už pastabas, ne kartą gailėjausi pradėjusi… O koks buvo džiaugsmas, kai buvau pakviesta į sąskrydį! Atkaklumo, tikslo siekimo – štai ko mokiausi iš mamos.

 

Etnografinė ekspedicija, mamos organizuota, kurioje su džiaugsmu dalyvavau, buvo nauja ir įdomi patirtis. Mokėmės kalbinti žmones, užrašyti pasakojimus, dainas. Lietuvoje tuo metu kūrėsi folkloriniai ansambliai, Kernavėje pradėtos švęsti Rasos. Vienoje iš pirmųjų Rasų švenčių dalyvavo ir mama, ji susižavėjusi pasakojo apie tai. Būdama Vilniaus universiteto pirmakursė perskaičiau skelbimą, kviečiantį į universiteto folklorinį ansamblį. Per atranką dainavau dainą, užrašytą etnografinėje ekspedicijoje ir buvau priimta. Vėliau pagalvojau, kad ta daina buvo kaip laimės talismanas, padėjęs atrasti man naują pasaulį, susitikti su artimos  sielos žmonėmis, dalyvauti daugybėje renginių. Vienas iš jų – Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus – buvo lemtingas, nes koncertuojant scenoje sutikau būsimą vyrą.

 

Mano mamai gyvenimas įdomus. Ji nuolat atrasdavo, veikdavo ką nors nauja, išsikeldavo naujų tikslų. Nuo 2000 metų vaikams, anūkams, sesėms, broliams ir kitiems giminaičiams gimimo dienos proga skirdavo eilėraštį. O 2010 metais išleido eilėraščių knygą „Eilės-dovanos”, įžangoje kreipdamasi: „visiems Jums, mielieji mano, – broliai ir sesutės, vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai ir kiti brangūs giminaičiai, mokslo ir darbo draugai, kaimynai, šimtai mokinių, – aš ir skiriu savo eiles kaip kuklią dovaną“.

 

Aktyvumo, keitimosi idėjomis, įsijungimo į kultūrinę ir visuomeninę veiklą, atjautos – to gali mokytis iš mamos veiklos. Dalyvaudama Šiaulių literatų susivienijime „Menų šaltinis” ji iki pat šiol redagavo knygas, konsultavo autorius, rašė įžanginius straipsnius. Daugelį metų dirbo Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus” koordinatore. Iki praėjusių metų aktyviai reiškėsi spaudoje – rašė straipsnius laikraštyje „Šiaulių kraštas” apie naujausias knygas, metų knygos rinkimus, kultūros žmones. Jai svarbūs visuomeniniai reikalai – kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės merą dėl Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos vardo išsaugojimo, rūpinosi vieniša ir apleista šiauliete poete J. Jovaišaite, kreipėsi į Rašytojų sąjungą dėl jos apdovanojimo, iškėlė daug bendruomenę telkiančių idėjų. Mamai širdį skaudėjo dėl šalia savo daugiabučio apleisto gėlyno. Ėmėsi viena tvarkyti ir prižiūrėti. Ir niekaip negalėjai jos sustabdyti, perkalbėti… Čia paminėjau tik dalį jos darbų ir rūpesčių.

 

Nors po kojos traumos mama jau metai nebeišeina iš namų, tačiau jos ryšys su pasauliu ir šiandien yra aktyvus: sulaukia daug skambučių ir pati skambina, palaiko ryšius su draugais ir giminaičiais. Prieš šias Kalėdas ji pradžiugino, užrašiusi prisiminimus apie savo tėvelį, buvusį Lietuvos savanorį, labai įdomų žmogų, turėjusį jai didelės įtakos. Prisiminimuose ji rašo: „Apmąstau, kiek daug gali nuveikti, kiek daug įtakos kitų gyvenimui gali turėti vienas žmogus. Kiek daug Tėvelis turėjo užmojų ir noro keisti gyvenimą gerąja kryptimi“.

 

Ačiū Tau, Mama, už visas Gyvenimo pamokas.

 

 

Rasa Šarkauskienė prisimena D. Augutienės lietuvių kalbos pamokas Šiaulių 11-oje vidurinėje mokykloje 1999 metais:

Nežinau, kas prikalbino mokytoją paruošti mūsų klasę 9 klasės egzaminui, nes prieš tai į lietuvių kalbos pamokas ėjom kaip į kokią laisvą pamoką. Mokytojai keitėsi, o mes kaip nesimokėm, taip nesimokėm. Visi nesimokėm – ir geresni, ir blogesni. Tad D. Augutienei tai turėjo būti tikras projektas, kaip dabar madinga sakyti. Atsimenu jos pirmą pamoką. Visi veikia kas ką nori, o ji tokia smulkutė, trapi stovi prieš mus ir laukia. Ta jos pozicija man ir dabar akyse. Ir kažkokiu būdu visi nutyla, gal susigėsta, net nežinau, gal kiekvienas skirtingą jausmą tada išgyvenom. Ir ji sugebėjo mus ištraukti iš tos duobės! Buvo taip, kad prieš pamokas eidavom į nulinę pamoką, kol dar nebuvo atrakinti kabinetai, mokėmės tiesiog koridoriuje, ant palangių. Ir eiles garsiai skaitėm, ir net stengėmės su intonacija skaityt! Žinokit, tai buvo tikras stebuklas! Ji buvo Mokytoja iš visų didžiųjų M. Šiemet mano pačios sūnus abiturientas. Ir turėjo tikrai puikių mokytojų, bet apie mokytoją Augutienę ir jis, ir mūsų visa šeima žino, ir kitiems visada pabrėžiu, kad va aš tai turėjau Mokytoją! Esu tikra, ji įnešė savo šviesą į daugelio gyvenimus. Labai norisi, kad tai žinotų, nes dažnai gi nutylim, nepadėkojam, kažkaip neišdrįstam. Ir tą šimtą kart AČIŪ sakau visos klasės vardu, nes tikrai žinau, kad kiekvienas pritartų.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.