Lukiškių totorių praeitis

Domininkas Burba
,
VDU docentas

2021-ieji – Lietuvos totorių kultūros ir istorijos metai 

Lietuva nuo seno buvo daugelio tautų, kalbų, kultūrų ir tikybų šalis. Tokia ji išlieka ir šiandien. Tarp daugelio kitų tautinių-religinių mažumų atstovų ypatingą vietą užima totorių bendruomenė, kuri egzistuoja ir šiandien, puoselėja savo kultūrą ir tradicijas.

 

Sunku pasakyti, kada pirmieji totoriai atkeliavo į Lietuvą. Žinoma, kad Vytauto Didžiojo laikais dėl daugelio priežasčių, visų pirma politinių persekiojimų, į mūsų šalį atvykdavo ordų chanai, kunigaikščiai su savo šeimomis, tarnais ir kariais. Totoriai apsigyveno čia nuolatos, bet ilgainiui prarado savo kalbą, tačiau išlaikė savo religiją ir papročius.

 

Teigiama, kad dar Vytautas Didysis XIV a. pabaigoje apgyvendino juos Trakų ir Vilniaus apylinkėse; totoriai kūrėsi: Nemėžyje, Vokėje, Kenoje, Merešlėnuose, Keturiasdešimt Totorių kaime, taip pat ir Pietryčių Lietuvoje – Raižiuose. Daugelyje šių gyvenviečių iškilo ir musulmonų mečetės. Totoriai vertėsi įvairiais verslais bei amatais. Daugelis jų stodavo į karo tarnybą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės priešakinių dalinių vadai dažniausiai būdavo totoriai, totoriai sudarydavo savo vėliavas. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totoriaus Aleksandro Ulano, kilusio iš Ašmenos apylinkių ir gyvenusio XVIII amžiaus pirmoje pusėje pavardės, atsirado lengvosios kavalerijos karių ulonų pavadinimas. Totoriai dalyvavo ir 1812 m. vykusioje Napoleono kampanijoje, suformavo savo 200 žmonių dalinį Didžiojoje armijoje. Rusijos imperijos kariuomenėje totoriai taip pat darydavo neblogas karjeras; daugelis jų tapo netgi generolais. Totoriai vertėsi ir amatais: ilgus amžius jie dirbo odininkais, vežikais, arklininkais, taip pat buvo geri daržininkai, augino daržoves, javus.

 

Kadangi totoriai liko ištikimi Islamo religijai, mečetėse Korano tiesas skelbė totorių dvasininkai mulos. Besimeldžiančius totorius Lukiškių mečetėje nupaišė Pranciškus Smuglevičius XVIII amžiaus pabaigos akvarelėje. 1831–1832 m. Rusijos imperijoje tvarkant musulmonų religinės valdžios reikalus Lietuvos totoriai tapo pavaldūs Taurijos gubernijos Simferopolio mahometonų dvasinei valdybai ir Krymo muftijui. Buvo unifikuota totorių dvasininkų hierarchija: tradicinius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų bendruomenei įprastus, parapijų dvasininkus mulas oficialiai pradėta vadinti chatypais ir imamais, nors vietinė bendruomenė senuoju įpratimu juos ir toliau vadino mulomis.

P. Smuglevičiaus akvarelė

Vilniuje, kuris buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė ir vienas iš svarbiausių po Liublino unijos sukurtos Abiejų Tautų Respublikos politinių centrų, gyveno nemaža totorių bendruomenė. Daugiausia jų gyveno Lukiškėse, kurių totorių istorijai ir skirtas šis straipsnis.

 

Tiesa, šiandien nebeliko Totorių Lukiškių. Mūsų dienų Lukiškės – viena iš pagrindinių sostinės dalių, čia įsikūręs Lietuvos Respublikos Seimas, daugelis ministerijų, kitų valstybinių bei svarbių komercinių įstaigų. Tačiau tokios labiau urbanizuotos erdvės vaizdą Lukiškės įgavo gal tik XIX amžiaus antroje pusėje, o iki tol tai buvo gana tolimas nuo centro, skurdus priemiestis. Tiesa, greta nedidelių ir mažas pajamas teikusių lūšnų bei medinių namų jau nuo XVII amžiaus čia veikė Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia bei iki XIX amžiaus antros pusės egzistavęs dominikonų vienuolynas. Beje, XVIII amžiaus pabaigoje totoriai perleido vienuoliams keletą sklypų.

 

Šiame priemiestyje totoriai gyveno ilgą laiką. Pirmasis abejonių dėl patikimumo nekeliantis paminėjimas apie Lukiškėse gyvenusius totorius buvo 1557 m., kai vienas Lukiškių totorius, dokumente įvardintas Tomu Boreitevičiumi, atidavė sūnų tarnauti Krokuvos žydui Dovydui, o sutartį garantavo kitas Lukiškių totorius Achmetas Arazmovičius. Apie Lukiškių totorių mečetę istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą rašyta bene 1581 m. Buvo minėta, kad joje patiesti kilimai, nes įeinant reikėjo nusiauti.

 

XVII amžiaus vidurio Vilniaus planuose minėtos kelios Lukiškės: tai buvo Totorių Lukiškės (teritorija palei Nerį už Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios iki dabartinio Geležinio Vilko tilto). Taip pat egzistavo Seminarijos Lukiškės, Radvilų arba Jėzuitų Lukiškės, Astikų Lukiškės, bet nežinia, ar jose gyveno totoriai.

 

1631 m. pagal totorių valdų reviziją buvo konstatuota, kad Totorių Lukiškėse buvo 32 dūmai (t. y. namai, kur buvo židiniai, nuo kurių imtas mokestis). Totoriai gyveno vargingai, po kelias šeimas viename name, turėjo gausiai suaugusių sūnų, daugelis jų karo metu iš prievolės arba už pinigus tarnaudavo kariuomenėje. Rusijos okupacija 1655–1661 m. padarė daug nuostolių Lukiškėms, bet 1674 m. Lukiškėse jau buvo 36 totorių dūmai, juose gyveno 250 žmonių. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, totorių skaičius sumažėjo, 1802 m. Vilniaus magistrato dokumentuose minima tik apie 28 totorių tautybės asmenis, vėlesnė statistika bylojo apie gyvenusių 15 totorių šeimų, apie 60 gyventojų.

 

XIX amžiuje buvo kelis kartus perstatyta medinė Lukiškių mečetė, bet išliko maža, ankšta, ją reikėjo nuolat remontuoti. Dėl to, kad medinis pastatas buvo prastos būklės, Vilniaus totoriai 1900 m. kreipėsi į Vilniaus gubernatorių prašydami leidimo statyti naują mečetę. Gubernatorius sutiko, bet pareikalavo projekto, tačiau netrukus mirė vienas iš organizatorių kunigaikštis pulkininkas Konstantinas Kričinskis.

 

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą prasidėjo naujas mečetės statybos projektavimo etapas, tačiau užklupęs karas neleido užbaigti darbų. Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvoje įsitvirtinus sovietų valdžiai, mečetėje buvo įkurtas sandėlis. Pamaldos čia nevyko. 1968 m. mečetė nugriauta. 1969 m. vietoje mečetės ir su žeme sulygintų senųjų totorių kapinių iškilo Puslaidininkių fizikos institutas (A. Goštauto g. 11).

 

 

Straipsnio autorius yra istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentas, mokslinių interesų kryptys: nusikalstamumo istorija, Vilniaus ir Vilniaus regiono socialinė istorija, tautinių ir religinių bendruomenių santykiai.

 

 

Tamara Bairašauskaitė, Zita Medišauskienė, Rimantas Miknys Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, 2011 (Vilnius: BALTO print/Logotipas) 510, [1] p.

 

Vytautas Jogėla, Elmantas Meilus, Virgilijus Pugačiauskas Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro: (XV a. – XX a. pradžia) : kolektyvinė monografija /; Lietuvos istorijos institutas Vilnius „Diemedžio” leidykla, 2008

 

Kristina Tamelytė, Dingusio Vilniaus galerijos: totorių mečetė Lukiškėse, https://www.bernardinai.lt/dingusio-vilniaus-galerijos-totoriu-mecete-lukiskese/

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.