„Linksmieji labirintai“ – kelias į visavertiškumą

Diferencijuoti galima ugdymą, reikalavimus, užduotis. Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos Vaiko gerovės komisijos nariai, siekdami geresnės švietimo pagalbos kokybės, pabandė diferencijuoti veiklas. Mokykloje įvairių renginių (viktorinų, konkursų, varžybų ir kt.) netrūksta. Mokiniai, turintys kompleksinę negalią, juose taip pat dalyvauja, tačiau ne kaip lygiaverčiai nariai. Jie niekada nebuvo išrinkti nugalėtojais, komandų vadovais, lyderiais. Geriausiu atveju – kartu pasėdėdavo prie grupelės, į kurią būdavo įtraukiami, stebėdavo aktyvių draugų veiksmus, rungtyniavimą, pabaigoje gaudavo prizą, nelabai suprasdami, už ką. Tiesiog už tai, kad buvo šalia, kartu.

Norėjome, kad kompleksinę negalią turintys vaikai pasijustų lygiaverčiai, gautų individualias, jų galimybes atitinkančias užduotėles, patirtų ne tik komandinio darbo džiaugsmą, bet ir savo indėlio svarbą. Turėjome viltį, kad visi bandys, rungtyniaus drąsiai…

Pakabinus viešą skelbimą, kad į popietę „Linksmieji labirintai“ kviečiami tik jame nurodyti mokiniai, sujudo visi. Kodėl tik jie? Kas čia per šventė? Ar galima ir mums? Tai buvo pirmas stuktelėjimas į dešimties mokinukų širdeles, pirmas suvokimas, kad aš svarbus, mane pastebėjo, mane kviečia.

Popietės scenarijus buvo labai apgalvotas, todėl nė vienas nesijautė silpnesnis ar negabus. Į salę įėjo nusiavę batus iš sporto inventoriaus sudarytu labirintu. Sėdosi ant scenos krašto, kur į juos kreipėsi specialioji pedagogė metodininkė Ramunė Šveistė. Ji sveikino atvykusius ir kvietė draugiškai parungtyniauti.

Pirmiausia visi išsitraukė popieriaus lapus, kuriuose buvo labirintai. Juos apvedę atkreipėme dėmesį, kad vienuose dominavo peliukai, o kituose – meškiukai. Štai ir dvi komandos. Tuoj pat buvo išrinkti ir kapitonai: meškinų – 9 klasės mokinė Ignė Bagdonavičiūtė, o peliukų – 5 klasės mokinė Edita Gižaitė. Kad atpažintų savo komandos draugus, visi buvo papuošti emblemomis. Tada sėdosi prie atskirų stalų ir dėliojo dėliones. Smagu buvo stebėti, kaip jie dirbo kartu, skatino ir drąsino vienas kitą. Vėl kilome nuo staliukų, tūpėmės ant salės grindų ir stebėjome filmuką „Varna ir sūris“. Paskui iš pabertų raidelių dėliojome žodžius iš matytos pasakos.

Kitos užduotys buvo jau ne galvelėms, o rankytėms ir kojytėms. Žaidėme judrų žaidimą su spalvotais kubeliais „Neapsirik“ ir sugulę ant pilvų pūtėme „laivelius“. Komandų nebebuvo! Atsipalaidavę ir nesivaržydami laimingi vaikai pūtė savus ir svetimus „laivelius“ pirmyn ir vėl atgal, nekreipdami dėmesio nei į juos fotografuojančias mokytojas, nei į atėjusias mamas. Atrodė, kad jau visi pavargo ir popietė artėjo į pabaigą, bet, išskleidus „parašiutą“, visi panoro po juo palįsti, pagauti draugą ir pabėgioti. Ir nesvarbu, kad tu pirmokas, o vejiesi dešimtoką. Po „parašiutu“ visi lygūs.

Baigiantis popietei, buvo įteikti padėkos raštai, saldžios dovanėlės ir pasidaryta bendra nuotrauka. Pažadėjome ir vaikams, ir sau – šis renginys taps tradicinis. Per jį kompleksinę negalią turintys vaikai vėl jausis visaverčiai ir laimingi.

+2

0