Lietuvos valstybės šimtmečiui – žvilgsnis į Lietuvių mokslo draugijos vadovėlius ir jų rengėjus signatarus

Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė
,
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Mokslinės informacijos skyriaus vyresn. bibliografė

Lietuvių mokslo draugija (LMD), gyvavusi 1907–1940 m., atliko didžiulį vaidmenį formuojant lietuvių tautą ir inteligentiją. LMD išgyveno kelis pokyčius – iš pradžių sutelkė išsilavinusius ir savamokslius, mokslą mylinčius ir jį palaikančius asmenis, vėliau, atsiradus poreikiui, susitelkė į mokslinių leidinių ir vadovėlių leidybą, užimdama svarbų barą – aprūpino vadovėliais besikuriančią lietuvišką mokyklą, dar vėliau, vėl keičiantis aplinkybėms, svarbiausia veikla tapo kultūros paveldo saugojimas, puoselėjimas. XIX a. pabaigos Tautinis sąjūdis subrandino tautinę savimonę, kuri rėmėsi dviem kultūros vertybėmis: gimtąja kalba ir gyvąja tradicija, etninėje bendruomenėje pasireiškiančia kaip papročių ir elgsenos visuma. Tačiau šių dviejų kultūros vertybių nepakako tolesniems žingsniams valstybingumo atkūrimo link. Reikėjo išsiugdyti tautinės visuomenės intelektą, o tam buvo būtinas trečias elementas – išsilavinimas. Kaip nurodo mokslo istorikas Juozas Algimantas Krikštopaitis, kelią, grįstą kultūros vertybėmis – kalba, tradicija, išsilavinimu ir tautinės valstybės idėja, pradėjo tas branduolys, kuris telkėsi apie Joną Basanavičių ir jo suburtą LMD. Žinoma, kad visi atkurtos Lietuvos valstybės signatarai vienaip ar kitaip susiję su LMD – buvo jos steigėjai, nariai, rengė paskaitas, skaitė referatus, spausdino mokslinius straipsnius ar rėmė draugiją finansiškai, aukojo leidinius ir eksponatus bibliotekai, archyvui, muziejui.

Mokytojų kursų dėstytojai ir klausytojai su J. Basanavičiumi. Vilnius, 1923 m. rugpjūčio 15 d. Antroje eilėje trečias iš kairės:
V. Sakavičius, J. Kairiūkštis, J. Basanavičius, kun. P. Kraujalis, V. Budrevičius, J. Šlapelis, O. Žebrauskaitė
(Iš LMAVB Retų spaudinių skyriaus)

Lietuvos valstybės šimtmetis suteikė dar vieną progą ir galimybę atkreipti dėmesį į pačius įvairiausius politinio, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo aspektus. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (LMAVB), tęsdama šioje kultūros paveldo institucijoje saugomo LMD palikimo tyrimus, nusprendė dar kartą pažvelgti į gana svarbią draugijos veiklos sritį – vadovėlių leidybą. Minint LMD įkūrimo šimtmetį 2007 m. buvo suregistruoti LMD išleisti leidiniai, paaiškėjo, kad LMAVB išlikę daugiausia draugijos išleistų vadovėlių bei su jų leidyba susijusios rankraštinės medžiagos (Lietuvių mokslo draugijos paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (2014).

Vadovėlių leidybos fondas

 

XX a. pradžioje visoje Europoje keičiantis politinei situacijai, permainos pasiekė ir Lietuvą. Atgavus spaudą ir padedant Amerikos lietuviams, dar prieš įsteigiant LMD, 1905 m. buvo įkurtas Vadovėlių leidybos fondas. 1907 m. fondo konkursų komisija, sudaryta iš Felicijos Bortkevičienės, Onos Pleirytės-Puidienės ir Tomo Žilinsko, vėliau papildyta dviem naujais nariais – Antanu Smetona ir Augustinu Voldemaru, pirmiausia sprendė Lietuvos istorijos vadovėlio klausimą. Istorijos vadovėlis turėjo būti parašytas „sulig naujausių pedagogikos reikalavimų. Tai turi būti ne vien tik Lietuvos kunigaikščių ir karalių, bet Lietuvių tautos istorija. Žingsnis į žingsnį turi vadovėlis sekti pagal visos tautos nuo pat seniausių laikų lig pastarųjų metų“.

 

Sunkiai, bet po truputį darbai judėjo į priekį. 1908 m. Vadovėlių leidybos fondas gavo 22 knygas ir rankraščius. Vėl liko nepaskirta premija Lietuvos istorijos vadovėliui. 1909 m. buvo nuspręsta sujungti jėgas, todėl likę Vadovėlių leidybos fondo pinigai, kaip ir pati vadovėlių leidyba, perduota LMD. Senasis konkursų komitetas buvo likviduotas, o LMD savo posėdyje 1909 m. rugsėjo 30 d. vadovėliams leisti sudarė specialią administracinę komisiją, pavadintą Administracijinė fondo vadovėliams leisti prie Mokslo draugijos komisija, trumpiau – Vadovėlių leidimo komisija. Kitas vadovėlių leidimo centras tuo metu veikė Rusijoje, Voroneže, kur telkėsi didelė lietuvių bendruomenė. Palyginus Prano Mašioto išleistas knygeles su išleistomis Lietuvoje, matyti, kad pastarosios buvo gerokai pranašesnės.

LMD vadovėlių leidimo komisija

 

Nors LMD pirmininkas buvo medikas, bet labai rūpinosi kultūros puoselėjimu ir išsilavinimu. 1909 m. prie LMD įkurta Vadovėlių leidimo komisija, kurią sudarė dr. Jonas Basanavičius, dr. Jurgis Šlapelis, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas ir pedagogas Tomas Žilinskas. LMD iš Vadovėlių leidybos fondo perėmė beveik 4000 rublių. Regis, atsiradus lėšų vadovėlių leidyba neturėjo būti sunkiai įgyvendinamas tikslas. Be to, tik įsteigus LMD, prie jos buvo sudaryta pedagogų sekcija, kurią sudarė žinomi mokytojai praktikai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Paliukaitis, Juozas Vokietaitis, Augustinas Jakučionis, Matas Šalčius, Juozas Paliukaitis, Antanas Kasakaitis. Pedagogų sekcijai buvo patikėta „pirmiausia apsirūpinti skaitymo knyga II ir III mokyklos skyriui, o paskui Tautinio paišymo vadovėliu ir tik po tų – kitais vadovėliais“. Į pirmuosius bandymus premijuoti konkursui pateiktus leidinius ir į LMD sprendimą visuomenė reagavo neigiamai. Spaudoje pasigirdo raginimų pedagogams nekreipti dėmesio į J. Basanavičiaus vardu pasirašytą LMD kreipimąsi teikti siūlymus tolesniam konkursui. Pedagogai kaltino LMD premijavus mokyklai ne visai tinkamas mokymo priemones. Tad paskelbus antrąjį konkursą darbus vertinti nuspręsta siųsti ne LMD, bet leidiniui „Mokykla“. Vadovėlių rengimas dėl įvairių priežasčių ėjosi sunkiai. Juozo Gabrio „Geografijos vadovėlis“ (1910) – vienintelis iki Pirmojo pasaulinio karo išėjęs su Lietuvių mokslo draugijos vadovėliams leisti fondo žyma. Didelė problema buvo ir lėšos: pavyzdžiui, išleisti minėtą knygą kainavo 2200 rublių, o 1911 m. fonde iš viso buvo 2218 rublių. Vėliau buvo nuspręsta lėšų skolintis. Taip vadovėlių leidybai buvo padėtas tvirtesnis pamatas.

 

Karo metas, įnešęs didžiulę sumaištį, nulėmė ir Lietuvos švietimo raidą. Susiklostė palankios aplinkybės mokytis lietuvių kalba, tad reikėjo kuo greičiau parengti vadovėlių. Ir šio darbo ėmėsi ne kas kitas, o asmenys, kurie visai nebuvo susiję su mokykla, bet suprato išsilavinimo svarbą kaip vieną iš sąlygų atgimsiančiai Lietuvos valstybei.

Aplinkybės pasikeitė vokiečiams okupavus Lietuvą: rusiškos mokyklos nustojo veikti, nepaisant valdžios trukdymų dėl vokiečių kalbos nemokėjimo, sparčiai augo lietuviškų mokyklų skaičius, tad pasikeitė ir mokymo priemonių poreikis. Be to, buvo išspręstas lėšų klausimas. Didžiausia problema buvo ne tik , bet ir kaip rašyti. Kaip teigė būsimasis valstybės prezidentas A. Smetona, „vadovėliui parašyti ar bent jau išversti iš svetimos kalbos reikia ne tiek ypatingo talento, kiek darbštumo bei rūpestingumo ir, žinoma, lietuvių kalbos mokėjimo“. Tuo metu kaip tik diskutuota dėl bendrinės lietuvių kalbos. LMD parengė ir išleido svarbų leidinį – Rygiškių Jono (Jono Jablonskio) „Rašomosios kalbos dalykus“ (1912) kaip lietuvių kalbos norminimo pagrindą.

 

1915 m. rugpjūčio 29 d. vyko LMD Vadovėlių rengimo komisijos posėdis, kuriame, išsamiai išnagrinėjus esamą būklę, nustatyta, kad labiausiai trūksta lietuvių kalbos, rusų ir kitų kalbų chrestomatijų 4 ir 5 skyriui. 1915 m. sparčiau kūrėsi gimnazijos, tad Vadovėlių leidimo komisija daugiausia dėmesio skyrė priemonių vidurinėms mokykloms leidybai, nes jų tuo metu labiausiai trūko. 1915 m. spalio 25 d. LMD komiteto posėdyje pažymėta, kad specialiame fonde yra tik 2319 rublių, tad nuspręsta 5000 rublių pasiskolinti iš Tautos namų fondo. Išrinkta komisija, kuri turėjo rūpintis su vadovėlių leidyba susijusiais klausimais: Antanas Smetona, Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis. Laikui bėgant, būklė kito. Kaip matome iš ataskaitų, 1915–1916 m. vadovėlių fondą sudarė (įskaitant skolintas lėšas) 11 097 rubliai ir 10 kapeikų, o išlaidos siekė 8748 rublius ir 99 kapeikas, 1916–1917 m. fonde buvo 6607 rubliai ir 13 kapeikų, o išlaidos siekė 3316 rublių ir 82 kapeikas. 1917 m. fondas buvo skolingas 8634 rublius ir 25 kapeikas.

 

Vadovėlių rengimas

 

1915–1919 m. išleista per 50 mokymo priemonių. Lietuvos periodinėje spaudoje daugėjo žinių apie rengiamus ir leidžiamus vadovėlius. Dalis autorių patys dirbo mokykloje, pavyzdžiui, Matas Bagdonas, Kazys Kepalas, Pranas Mašiotas, Jurgis Elisonas, kiti – atvirkščiai, buvo visai nesusiję su mokykla, pavyzdžiui, teisininkai Augustinas Janulaitis, Petras Klimas ir Antanas Smetona. Reikia paminėti, kad kitas vadovėlių rengimo centras buvo Rusijoje, kur veikė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Leidyba rūpinosi šios draugijos Kultūros ir švietimo sekcija, veikusi 1915–1918 m. (vedėjas – mokytojas Klemensas Skabeika) ir turėjusi spaustuvę Voroneže. Šioje sekcijoje dirbo nemažai žinomų lietuvių pedagogų: Juozas Balčikonis, Kazimieras Būga, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Matas Grigonis, Jonas Yčas, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, Marcelinas Šikšnys, Mečislovas Vasiliauskas, Juozas Vokietaitis, Zigmas Žemaitis ir kiti. Šie du vadovėlių rengimo centrai tarpusavyje nekonkuravo: galima sakyti, kad Rusijoje leidžiamos knygos tenkino joje esančių lietuviškų mokyklų poreikius, o LMD rūpinosi vadovėliais Lietuvos mokykloms. Apie Rusijoje leistas mokymo priemones gausu atsiliepimų ir informacijos lietuviškoje periodinėje spaudoje. Iš Rusijos į Lietuvą sugrįžę pedagogai suvienijo jėgas ir įsitraukė į LMD globojamos Vadovėlių leidimo komisijos veiklą. Iš viso LMD išleido 78 lietuvių autorių ir 43 verstinius vadovėlius (tarp jų – ir pakartotiniai leidimai).

 

Daugiausia mokymo priemonių parengė M. Biržiška – 15 (7 literatūros, 4 istorijos, 4 geografijos), K. Kepalas parengė 9 (8 vertė iš lotynų kalbos ir 1 – iš rusų kalbos), P. Klimas – 7 (3 lietuvių kalbos ir 4 istorijos), po 6 vadovėlius parengė A. Smetona ir M. Šikšnys, po 5 – Klara Šepetienė ir Motiejus Stankevičius, po 4 – Peliksas Bugailiškis, Pranas Mašiotas, Konstantinas Šakenis. Įdomu tai, kad kai kurias knygas tekdavo rengti iš naujo, pavyzdžiui, „Geografiją“ (1915) 1916 m. vertė S. Tijūnaitis, o 1920 m. – B. Masiulis. Bene įvairiausias matematikos vadovėlių rengimas – yra ir lietuvių autorių parengtų, ir iš kitų kalbų verstų vadovėlių. Rengiant matematikos vadovėlius prisidėjo A. Smetona, M. Šikšnys, P. Mašiotas, P. Bugailiškis, A. Jakštas, M. Bagdonas, Viktoras Biržiška ir kt. Iš pradžių dalis vadovėlių autorių ar rengėjų nenurodydavo savo pavardžių. Pavyzdžiui, kad slapyvardžiu J-is matematikos vadovėlius rengė ne kas kitas, o A. Smetona, paaiškėjo tik iš penktojo leidimo pratarmės 1921 m. Gal kiek keistai atrodo, kad teisininkas P. Klimas parengė bent 3 lietuvių kalbos vadovėlius. Tiesiog aplinkybės vertė imtis šio darbo – jis buvo kilęs iš Suvalkijos, būtent šio krašto tarmė tapo besiformuojančios bendrinės lietuvių kalbos pagrindu. Be to, tiesiog nebeliko kam dirbti. Sunkumus patikėjo dienoraščiui, tad šiandien galime matyti, ką tuo metu jautė teisininkas, dirbdamas kaip filologas: „Jau man iš to mūsų bėdų (vadovėlių) darbo ima ausyse ne juokais ūžti: žmogus ne filologas, ne žinovas turi vienas, be kiek patarimo, be pasitarimo visą mūsų kalbos nusistovėjimą ir rašybos svyravimą nustatinėti ir šiaip ar taip rasti išeitį. Baisybės nenusakomos spaudžia, raustis nėra kada, nes korektūra ant korektūros, o dar rankraščiai reikia visi pataisinėti ir t. t. Kad juos velniai, tuos filologus, ko jie visi išdūmė!“ (1916 m. sausio 22 d. dienoraščio ištrauka iš „Petras Klimas: visada ieškojau Lietuvos: Vasario 16-osios akto signataras, diplomatas, Hitlerio ir Stalino kankinys“, sudarytojas Vidas Kavaliauskas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, p. 14). Kiti lietuvių kalbos žinovai taip pat nebuvo lituanistai. Dar išsiskyrė medikas Jurgis Šlapelis, kurį labai vertino pats J. Basanavičius: „Pas mus kol kas d-ras Šlapelis yra skaitomas jei ne geriausiu, tai bent vienu iš geriausių stiliaus žinovų, todėl ir Mokslo draugija, kaip ir daugybė kitų rašytojų, duoda jam savo raštų kalbą taisyti.“ Taip pat žinome, kad Stasys Naginskas, kurio profesija – geodezininkas matininkas, tapo puikiu pedagogu ir lietuvių kalbos žinovu, jo pavardę randame ne viename rankraštyje, atspindinčiame vadovėlių leidybą.

 

Neįtikėtina, kad svarbiausi valstybės vyrai rado laiko ne tik politiniams klausimams, bet ir įnešė svarų indėlį į besikuriančios Lietuvos švietimo sistemą – jie sukūrė lietuviškus vadovėlius: rašė, vertė, taisė, rūpinosi lėšomis ir platinimu. Produktyvumu išsiskyrė 1918 m., kai ir vyko patys svarbiausi atkuriamos valstybės darbai.

Lėšos

 

Didžiąją dalį lėšų LMD Vadovėlių fondas skolinosi iš LMD Tautos namų fondo ir pavienių asmenų, nedidelę jų dalį sudarė aukos. Išskirtinis vaidmuo teko brolių Vailokaičių bendrovei. Ją 1912 m. įkūrė vienas jauniausių būsimos Lietuvos Tarybos narių Jonas Vailokaitis kartu su vyresniuoju broliu Juozu ir kunigu Jonu Totoraičiu. Nors LMD, kiek žinoma, priklausė broliai Juozas ir Pranas Vailokaičiai, Jonas Vailokaitis buvo nepamainomas finansinis rėmėjas. Išlikę dokumentai liudija, kad LMD vadovėlių leidybai buvo skolinamos nemažos sumos, dažniausiai po 10 tūkst. kas keletą mėnesių. Įvardijamos tūkstantinės pinigų sumos neatrodo tokios didelės, atsižvelgus į atliekamų darbų apimtis, kiekvienu leidybos etapu apmokamas einamąsias išlaidas. Reikėjo pagaminti klišes, parūpinti popieriaus, perskaityti korektūras, suredaguoti tekstus. Atsižvelgiant į tai, ar vadovėlis verstas iš kitų kalbų, ar parašytas lietuvių autorių, keitėsi atliekamų darbų įkainiai. Vadovėlių fondas mokėjo ne tik spaustuvėms ar leidykloms, bet ir autoriams. Honorarai už atliktus darbus buvo įvairūs: nuo 550 rublių A. Janulaičiui iki 100 rublių A. Dambrauskui ar 50 rublių K. Kepalui.

 

1918-ieji vadovėlių leidybai buvo produktyviausi. Tada nustatytos ir konkrečios sumos už atliktus leidybos darbus: honorarai vertėjams su visa redakcija – 75 rubliai už lanką, autoriams – 112 rublių ir 50 kapeikų už lanką, korektoriui – 8 rubliai už lanką; kūrinį perleidžiant autoriui ar redaktoriui, kaip ir leidžiant pirmą kartą, turėjo būti sumokėta. Taip pat buvo nutarta, kad „autorius ar vertėjas kiekvienos knygos dovanai gautų po 10 egz. apdarytų ir 15 egz. neapdarytų nuo 1000 egz. tiražo“; 2 egz. turėjo būti perduoti LMD knygynui, 6 egz. – LMD Vadovėlių leidimo komisijos nariams. Buvo numatyta mokėti netgi ekspertams po 5 rublius už kiekvieną posėdį, nes jie ilgai užtrukdavo. Vadovėlių leidybai reikėjo vis daugiau lėšų: per karą už 63 000 rublių nupirkta popieriaus iš Estijos. Taigi, vadovėliams leisti reikėjo ne tik nemažai žmonių darbo, bet ir daug pinigų. Iš pradžių vadovėliai daugiausia buvo spausdinami Martyno Kuktos spaustuvėje (23 arba 19,5 proc.), vėliau – „Švyturio“ (45 arba 38 proc.), „Žaibo“ (38 arba 32,2 proc.), J. Bajevskio (8 arba 6,7 proc.), J. Zavadskio (1 arba 0,8 proc.) spaustuvėse Vilniuje ir O. Mauderodės bei J. Reylenderio spaustuvėse (po 2 arba 1,7 proc.) Tilžėje.

Leidybos sunkumai

 

Mokymo priemonių leidybos sunkumus puikiai iliustruoja skaitytojams skirtas leidėjų žodis, parašytas V. Zakševskio „Naujųjų amžių istorijos“ (1921) vadovėlyje: „Kuone visi Lietuvių mokslo draugijos 1919–1921 m. vadovėliai yra leidžiami nepaprastai sunkiomis sąlygomis: politikos padėtis vis mainosi, darbas dažnai nutrunka, trūksta prityrusių korektorių, kalbos žinovų ir šiaip darbuotojų. Nieko stebėtina, kad vadovėliai nesirodo taip parūpinti, kaip kad iš LMD būtume laukę. Ypač skaudžiai nepalankios darbui sąlygos yra šiai knygai atsiliepusios: L. Noreika 1918 m. išvertė jos dalį Vilniuje, o kitą 1919 m. J. Pajaujis nebe Vilniuje, katrą tik vėlokai tepavyko gauti. S. Naginskui pavesta ištaisyti vertimo kalbą, šiam sunkiai įsisirgus, kurį laiką nebuvo galima rankraščio prieiti. Suradus rankraštį, pasirodė pradžia esant dingusi. Ilgą laiką nebuvo galima vertėjo gauti. Pagalios išvertė ją iš naujo P. Gaidelionis. 1920 m. liepos mėn. bolševikams užplūdus Vilnių ir sustojus spaustuvėms dėl kai kurių priežasčių teko skubotai duoti spaustuvėn neištaisytas rankraštis; taisyta be galo sunkioje korektūroje. Dėl spalio mėn. įvykių korektoriui atsidūrus nebe Vilniuje ir iš tolo taisant korektūrą, vėl dingo rankraščio dalis. Vos 1921 m. pavyko gauti naujas vertėjas J. Grabauskis. Visi tie vertimai teko lyginti ir vienodinti liuosesniais nakties tarpais.“

 

LMAVB Rankraščių fonde nemažai medžiagos apie vadovėlių leidybą saugoma LMD Vadovėlių leidimo komisijos narių A. Janulaičio ir M. Biržiškos asmeniniuose fonduose. Šie asmenys suprato dokumentų vertę ir ateities kartoms išsaugojo tokius dokumentus, kaip „Lietuvių mokslo draugijos didžiosios knygos vadovėliams leisti“ nuorašas, „Kasos knyga. Mokslo draugijos Vadovėlių leidimo komisija“. Labai įdomūs raštai, susiję su knygų leidyba: sutartys su spaustuvėmis, knygrišyklomis, knygynais, atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai, pakvitavimai už atliktus darbus. Skrupulingai fiksuotas lėšų judėjimas – per gana trumpą laikotarpį (ypač intensyvūs buvo 1917–1918 m.) viskas buvo sąžiningai surašoma: ant mažų popieriaus skiaučių dažnai pieštuku parašyta, kam ir už ką turi būti sumokėti pinigai, čia pat ar ant kitos pusės patvirtinama, kad pinigai gauti. Jei išleistuose vadovėliuose ne visada galima rasti vertėjų ar leidėjų pavardes, jas be vargo rasime su leidyba susijusiose bylose.

Platinimas

 

LMD leidiniai daugiausia buvo platinami Šlapelių, J. Zavadskio ir Šv. Kazimiero knygynuose Vilniuje. Peržiūrėjus dokumentus, galima pamatyti, kaip vadovėliai buvo platinami. LMD narės M. Piaseckaitės-Šlapelienės knygynas buvo įsikūręs Vilniuje, Šv. Jono g. 13. Jau nuo 1915 m. sąskaitose pateikiama informacija apie šioje įstaigoje gautus ir parduodamus LMD vadovėlius. Čia buvo platinama ir po keliasdešimt, ir po kelis šimtus vadovėlių, bene didžiausia siunta – 725 egz. „Geografijos pradžios“. Knygos įvairiais būdais pasiekdavo ir kitas Lietuvos vietas. Paminėtina, kad buvo siunčiamos ir į Panevėžį, kur jas platino Juozas Masiulis. Taip pat buvo užmegzti ryšiai su Biržų knygynu. A. Janulaitis rūpinosi knygų perdavimu į Šiaulius. Jų buvo užsakoma nuo keliolikos iki 700 egz. Knygų platinimu Šiaurės Lietuvoje rūpinosi Jokūbas Šernas ir Kleofa Šernienė. Išlikę finansiniai dokumentai leidžia spręsti, kad buvo rūpinamasi platinti ne tik dideliais kiekiais, bet ir pavienius egzempliorius: „Prašau išduoti šio laiškelio padavėjui mokytojui Ramanauskiui po 1 arba po 2 egz. visų išleistų Mokslo d-jos vadovėlių Švietimo komisijos sąskaiton.“ Taip po truputį LMD užėmė tvirtas pozicijas, aprūpindama vadovėliais Lietuvos mokyklas. Laikui bėgant knygų platinimą, kaip ir leidybą, perėmė „Švyturio“ bendrovė.

Vadovėlių leidybos perdavimas

 

Su „Švyturio“ bendrove LMD turėjo reikalų nuo pat jos įkūrimo. Vadovėlių leidimo komisija 1918 m. rugsėjo 20 d. posėdyje svarstė „Švyturio“ bendrovės siūlymą perimti visą techninį leidybos procesą ir finansų apskaitą, bet šį siūlymą nutarta atidėti. Sutartis buvo sudaryta kiek vėliau – 1919 m. gruodžio 30 d. LMD Vadovėlių leidimo komisijos vedėjas Mykolas Biržiška pasirašė sutartį su Stasiu Jackevičiumi, „Švyturio“ bendrovės reikalų vedėju. Bendradarbiavimas iki lenkų okupacijos buvo sėkmingas. Dar 1919 m. „Švyturio“ bendrovė savo išleistas knygas ėmė pardavinėti ir Kaune. Lenkų okupacinė valdžia visaip trukdė lietuviškų įstaigų ir organizacijų veiklą. Kurį laiką dalis „Švyturio“ bendrovės veikė Vilniuje, bet tuo pačiu metu bendrovė buvo perkeliama į Kauną. „Žaibo“ spaustuvėje Vilniuje buvo spausdinami LMD ir „Švyturio“ bendrovės leidiniai, vežimais gabenami į Vievį, iš ten geležinkeliu – į Kauną. „Švyturio“ bendrovės Vilniaus skyrius patyrė finansinių nuostolių ir dėl darbuotojų kaltės. Tad 1923 m. bendrovė visą savo veiklą perkėlė į Kauną, kartu išsiveždama vadovėlius ir sutvarkytus rankraščius, kuriuos pardavinėjo ne kaip LMD parengtus, bet savo vardu. Šiuo laiku ant LMD vadovėlių atsirado spaudas „Lietuvių mokslo draugijos komisionierius „Švyturio“ b-vė“ arba „Parengta iš Lietuvių mokslo draugijos matricų“. Palyginę LMD leistų vadovėlių pavadinimus su „Švyturio“ bendrovės leidiniais, matome polinkį tuos pačius vadovėlius išleisti iš naujo, dažniausiai jau be LMD spaudo.

Tokiu būdu negaudama lėšų už parengtus vadovėlius LMD patyrė didelių finansinių sunkumų. Taigi „Švyturio“ bendrovės problemos lėmė ir LMD sunkumus.

 

Laikui bėgant, knygų platinimą, kaip ir leidybą, perėmė „Švyturio“ bendrovė. Likusios detalios ištraukos iš LMD pelno apyskaitos knygų už „Švyturio“ bendrovės parduotus vadovėlius 1918 m. rugsėjį – 1922 m. liepą rodo, kaip buvo stengiamasi realizuoti išleistas mokymo priemones. Neparduoti leidiniai 1927 m. buvo perduoti „Vairo“ bendrovei. Komisiniam platinimui per 1 metus buvo perduota 39 autorių knygų už 79 507 litus ir 40 centų. Nėra žinių, kiek leidinių buvo parduota ir kokia gauta suma. Dar vėliau, 1936 m., įvairių leidinių įsigijo Draugija užsienio lietuviams paremti iš Lietuvių mokslo draugijos už 50 836 litus (31 autoriaus knygas, 27 174 egzempliorius).

 

Taigi LMD Vadovėlių komisijos veikla, nors ir labai sunkiomis sąlygomis, davė apčiuopiamų rezultatų – iki nepriklausomos valstybės paskelbimo aprūpino besikuriančią lietuvišką mokyklą vadovėliais, tokiu būdu prisidėdama prie pedagogų darbo ir mokinių mokymosi sąlygų gerinimo. Reikia neužmiršti, kad dalis mokytojų ir vadovėlių autorių nebuvo pedagogai profesionalai, o tiesiog lietuvybės reikalams atsidėję lietuviai inteligentai. Kaip matyti, vėliau LMD išleistos mokymo priemonės buvo sėkmingai naudojamos mokykloje, sulaukė ne vieno pakartotinio leidimo, tiesa, nenurodant, kad jas parengė LMD.

Vadovėlių paplitimas

 

1915–1923 m. LMD parengė apie 120 vadovėlių. LMAVB išlikę vadovėliai yra įdomūs kultūros istorijos liudininkai. Nemažai jų likę su buvusių savininkų žymomis, daugiausia su M. Biržiškos ir K. Jablonskio ekslibrisais. Kai kurie jų su dedikacijomis. Pavyzdžiui, M. Biržiška vadovėlį „Lietuvių dainių literatūros istorija“ (1919) paskyrė žmonai Bronislavai: „Mano geriausiai draugei, mylimiausiajai žmonai, kuri savo triūsu leido man pakelti didžkario naštą ir pagaminti šį raštą.“ Kitas vadovėlis skirtas dukrytėms Marytei ir Onytei bei jų draugėms.

 

Iš likusių ženklų galima matyti, kam priklausė knygos, kaip jos buvo paplitusios. Yra kelios su vyskupo Mečislavo Reinio autografu, kun. Petro Kraujalio, Vinco Budrevičiaus, Romualdo Buroko, Kazio Eringio, Mykolo Brenšteino, Povilo Karazijos, Prano Skardžiaus, Augustino Voldemaro ir kitų nuosavybės ženklais. Iš išlikusių antspaudų matyti, kad nemažai vadovėlių naudoti pirmoje ir vienintelėje Vilniaus lietuvių gimnazijoje – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, taip pat Vilniaus Baltarusių gimnazijoje ar Švietimo draugijos „Rytas“ mokyklose, Klaipėdos pedagoginiame institute, Marijampolės mokytojų seminarijoje ar Vilniaus lietuvių mokytojų sąjungoje. Dalis priklausė senajai Vrublevskių bibliotekai, Vilniaus mokslo bičiulių draugijai ar Centrinei Lietuvos kariuomenės bibliotekai. Ypač išskirtinis – vadovėlis, priklausęs Lietuvių tautiniam muziejui Čikagoje. Taip pat išlikę dviejų vadovėlių rankraščiai – įspūdingo dydžio P. Klimo parengta „Skaitymų knyga lietuvių kalbos pamokoms“ (1915) ir M. Stankevičiaus ranka rašytas, J. Šlapelio ištaisytas „Fizikos“ vadovėlio rankraštis.

 

LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomi beveik visi LMD išleisti vadovėliai, o Rankraščių skyriuje gausu medžiagos, susijusios su vadovėlių rengimu, leidyba ir platinimu. Valstybės šimtmetis paskatino dar kartą atsigręžti į praeitį ir pamatyti, kaip LMD įkūrėjų, narių pastangos kurti profesionalų mokslą ir lietuvių kalba bei tautinės kultūros tradicijomis grįstą švietimą paklojo tvirtus pamatus 1918 m. vasario 16 d. pradėtai nepriklausomai šiuolaikiškai Lietuvos valstybei.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.