Lietuvos totorių metams skirta konferencija

2021-ieji – Lietuvos totorių kultūros ir istorijos metai 

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad šiemet sukanka 700 metų nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjungos su totoriais sudarymo ir bus minimos bendros kovos su Kryžiuočių ordinu metinės, 2021-uosius paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Rugsėjo 9–11 d. Vilniaus universitete vyko šiems metams paminėti skirta tarptautinė mokslinė konferencija „Totoriai Lietuvos istorijoje ir kultūroje XIV–XXI a.: naujausi tyrimai“. Pagrindinis renginio tikslas – supažindinti visuomenę su naujausiais totorių istorijos, kultūros, religijos, kalbos ir raštijos tyrimais. Konferencijoje pranešimus skaitė mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Ispanijos, Krymo, Ukrainos, Turkijos, Tatarstano, Rusijos Federacijos.

Totoriai prie Vokės upės

 

Dr. Lina Leparskienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) skaitė pranešimą „Vokės upė: Lietuvos totorių istorinės atminties ir asmeninių patirčių erdvė“. Kairysis Neries intakas Vokė yra vienas vietovardžių, kuris pirmiausia minimas rašytiniuose šaltiniuose ir literatūroje apie totorių įkurdinimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). XIV a. pabaigoje ties šia upe ėjo rytinė Trakų kunigaikštystės riba, kuri keičiantis valstybės administracinei teritorinei sistemai išlaikė savo reikšmę. Upė dalino Vilniaus ir Trakų vaivadijas, vėliau pavietus, dekanatus. Totorių įkurdinimo LDK politiniai motyvai buvo neatsiejami nuo karinių, todėl gyvenviečių atsiradimas paribyje-pasienyje tarp dviejų svarbių administracinių teritorijų vertintinas kaip LDK valdovų strateginio gynybos plano dalis. Aprašydami totoriškas Vokės gyvenvietes XX a. pirmos pusės totorių kilmės tyrinėtojai Vokės totorių gyvenvietes apibūdino kaip esančias „tarp Vilniaus ir Trakų“. Taigi, krašto, paribio, pereinamos teritorijos semantika yra neatsiejama Vokės kultūrinio kraštovaizdžio tapatumo dalis ne tik dėl istorinių reikšmių, bet ir dėl geografinių ypatybių. Vis dėlto kelis šimtmečius trunkantis totorių gyvenimas prie šios upės sukūrė čia etnokonfesinę kultūrinę erdvę, per kurią galima pasakoti apie visą totorių gyvenimo Lietuvoje laiką: karines misijas, politines teises, religiją, istorinę savivoką, kalbą, santykius su kaimynais kitataučiais, ūkines veiklas. Dėl Vilniaus ar Grigiškių miestų urbanistinės plėtros, religinių objektų naikinimo XX a. totoriški ženklai šioje erdvėje gerokai apnyko, bet liko išraiškingi tiurkiški gyvenviečių pavadinimai ir vietos totoriai, kurių pasakojimai yra reikšmingas šaltinis tiriant Vokės kultūrinį kraštovaizdį kaip totorišką erdvę. Keturiasdešimt Totorių kaimas yra pagrindinė totorių gyvenvietė prie Vokės. Abiejų Tautų Respublikos laikais tai buvo vienas didžiausių totorkaimių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau palei visą 36 km ilgio upę būtą gerokai didesnių ir mažesnių totorių gyvenviečių, sodybų ar dvarų. Kiekvieno jų istorija, pavadinimo kilmė atspindėjo socialinę aptariamos tautos bendruomenės sąrangą, vidinę hierarchiją, žemėvaldą: tai Merešlėnai, Kaišalakiai, Melechovičiai, Kozaklarai, Andėvičiai, Prūdėnai (Liudvinavas). Jų istorija ir esama padėtis šiek tiek nagrinėta XX a. pradžios darbuose, tai suteikia galimybę atlikti lyginamąją analizę su šių dienų realijomis. XX a. antroje pusėje totoriai ėmė keltis į miestus, šalia išaugusias Pagirių ar Vaidotų gyvenvietes, Andėvičius prarijo Grigiškių miestas. Merešlėnai nušluoti nuo žemės, o buvusią mečetės ir kapinių vietą žymi kryžius, Melekovičiai ir Kozaklarai dar išlaikė tradicinio kaimo struktūrą, tačiau totoriai ten nebegyvena, o Kaišalakius ar kitas šiuolaikiniuose žemėlapiuose nenurodytas vietoves be vedlio sunkiai rastum. Pranešime totoriška Vokės erdvė atkurta pasitelkus totorių kilmės vietos vedlius, jų žinias apie išvardintas gyvenvietes ir kitas vietas. Pavyzdžiui, prie Vokės žiočių egzistavusiame Andėvičių kaime gimęs ir šiuo metu Grigiškėse gyvenantis totorius pavarde Melechas savo asmeniniu gyvenimu ir giminės istorija susieja upės ištakose esantį Melekonių, Prūdėnų ir Keturiasdešimt Totorių kaimus. Unikalios atminties Fatima iš Keturiasdešimt Totorių kaimo atkuria įvairių šeimų istorijas, išnykusių vietų ir papročių bei apeigų paveikslus. Vokės totoriai bendrauja lenkiškai, gudiškai, rusiškai, atitinkamai tardami ir vietovių pavadinimus. Ši aplinkybė svarbi nagrinėjant Vokės kultūrinio kraštovaizdžio ypatybes, lokalinę ir regioninę totorių savivoką.

Totorių rankraštinis palikimas

 

Doc. dr. Galina Miškinienė (Lietuvių kalbos institutas) konferencijoje kalbėjo apie likimo spėjimą (fal) iš Chalilio Juzefovičiaus tefsiro (XIX a.). XX–XXI a. sandūroje totoristikos tyrėjai vis daugiau dėmesio skiria Lietuvos totorių rankraštiniam palikimui. Nuo 1997 m. iki 2020 m. išleisti septyni Lietuvos totorių rankraščių katalogai. Kataloguose aprašomi įvairių šalių valstybinėse institucijose, muziejuose, archyvuose, taip pat ir privačiose kolekcijose saugomi Lietuvos totorių rankraščiai. Didžiausios rankraščių kolekcijos yra saugomos Baltarusijoje ir Lietuvoje. Tokių katalogų atsiradimas tampa puikiu pagrindu tolesnėms lyginamosioms studijoms. 2020 m. autorei pavyko susipažinti su nauju rankraščių rinkiniu, saugomu privačioje kolekcijoje. Darbo metu buvo peržiūrėta ir išanalizuota trylika rankraštinių knygų ir vienas dalavaras. Visi paminklai puikiai reprezentuoja Lietuvos totorių rankraštinio palikimo pagrindinius žanrus – kitabus, pusiau kitabus, chamailus, tefsirus, dalavarus. Rankraščiai datuojami XIX a. pab. – XX a. pr. Penki rankraščiai iš šio rinkinio buvo pristatyti straipsnyje „Lietuvos totorių arabiškais rašmenimis rašyti rankraščiai iš privačios kolekcijos: nauji atradimai“ (2020 m.). Kol kas publikuotame straipsnyje buvo aprašytas tik vieno rankraščio turinys. Pradedant nuo Lietuvos totorių arabiškais rašmenimis rašytų rankraščių katalogo (2005 m.), kuriame sudarytojos atkreipė dėmesį į rankraščių turinį, tokiais pačiais principais (atskleidžiant rankraščio turinį) išleisti ir kiti katalogai (2011 m., 2015 m., 2020 m.). Mokslininkams atsivėrė galimybė imtis tekstologinės analizės. Rankraščiuose esanti folklorinė medžiaga sudaro kerėjimų, gydomųjų burtų ir apsaugančiųjų apeigų sistemą, kuri buvo populiari ne tik musulmonų bendruomenėje, bet ir tarp krikščionių bei judėjų. Ši sistema glaudžiai susijusi su tikėjimais ir prietarais, kurių ištakų esama tiurkų perimtoje visuotinėje musulmonų kultūroje. Ypač kitabuose ir chamailuose apstu astrologinių, kalendorinių ir burtų tekstų. Tekstai apie palankias ir nepalankias dienas, sapnininkai ir 49 falai (likimo spėjimas) atkreipia mokslininkų dėmesį. Pranešime G. Miškinienė pristatė falo tekstą, aptiktą XIX a. Chalilio Juzefovičiaus rašytame tefsire.

 

Redakcijos inf.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.