Lietuvos ir užsienio pedagogų patirtys ugdant vaikus iš Ukrainos

Dovilė Šileikytė

Vis daugiau ugdymo įstaigų susiduria su iššūkiais, kai jose pradeda mokytis pirmieji imigrantų vaikai – trūksta patirties, žinių, kaip su jais dirbti, papildomai mokyti lietuvių kalbos, įtraukti į klasės ir mokyklos gyvenimą. O pastaruoju metu situacija dar labiau pasikeitė – iš Ukrainos atvyksta karo pabėgėlių vaikai, kuriems neretai reikia ir psichologinės pagalbos. Todėl Nacionalinė švietimo agentūra ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) Švietimo politikos ir vadybos studentų ir alumnų klubas suorganizavo nuotolinę diskusiją „Ukrainos karo pabėgėlių švietimas: užsienio šalių patirtys ir įtraukiojo ugdymo iššūkiai“. Joje patirtimi dalijosi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenantys ir dirbantys pedagogai.

 

LR švietimo, mokslo ir sporto ministrės visuomeninė patarėja užsienio lietuvių klausimais, PLB Švietimo reikalų komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė daugiausia kalbėjo remdamasi Jungtinės Karalystės, kurioje dirba, kontekstu, tačiau bendrauja su visų šalių lituanistinėmis mokyklomis, kai kurios turi darbo su pabėgėliais patirties. Ji supažindino su pagrindiniais užsienyje naudojamais ugdymo modeliais iš svetur atvykstantiems vaikams.

 

„Nardinimo modelis“ – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje vaikai, nemokantys vietinės kalbos ar turintys per mažai jos žinių ir įgūdžių, pilnai integruojami į klasę ir 6–12 mėn. mokosi kalbos per klausymą, kalbėjimą ir aplinką pamokose su bendraamžiais, savo kalba atskirai dalykų nesimoko ir pagalbos negauna (sava kalba), po pamokų gali vykti papildomos kalbos pamokos / klubai, kur pramokę kalbos mokosi gramatikos, skaitymo pradžiamokslio. Toks būdas duoda gerų rezultatų, vaikui skiriamas pagalbininkas, mentorius – klasės draugas, mokytojas, savanoris, kuris moka to vaiko kalbą (kad vaikas geriau jaustųsi, gautų pagalbą). Po dviejų ar trijų mėnesių vaikai pradeda suprasti tos šalies kalbą, po šešių – kai kurie pradeda kalbėti, kai kuriems užtenka dvylikos mėn., kad pradėtų mokytis visų dalykų ta kalba (aišku, tai priklauso nuo vaiko kalbinių gebėjimų).

 

Išlyginamosios klasės – vyresniems mokiniams, kai prasideda dalykinė sistema ir sudėtingesni dalykai, kai kurios mokyklos įsteigia išlyginamąją klasę. Joje daugiausia mokomasi kalbos dalykų (apie 12 mėn.), taip pat susipažįstama su šalies tradicijomis, kultūra ir kt. Modelio trūkumas – nesusiformuoja draugystės ryšiai, todėl grįžtant į bendrą klasę reikia iš naujo išgyventi adaptaciją. Kalbos mokomasi kaip užsienio kalbos, ne gimtosios – jei norima likti toje šalyje ilgam ir ketinama ten gyventi, toks modelis pristabdo visišką kalbos išmokimą.

 

Savos kalbos grupės. Šis modelis naudojamas, kai yra didelės tos šalies atstovų bendruomenės (kaip etninėse žemėse veikiančios lietuviškos mokyklos Lenkijoje, Latvijoje, kur mokosi ir lietuviai, ir latviai / lenkai). Modelis naudingas norint išlaikyti savą kalbą, vietinės kalbos išmokimas užtrunka ilgiau, nebent galima derinti popamokinius būrelius, šeimos aplinką. Tokios ugdymo įstaigos kartais sulaukia segregacinio požiūrio, vadinamos rusų, lenkų mokyklomis, retsykiais jas lankantys vaikai jaučia, kad jų greitai neintegruoja į bendruomenę. Vietinės kalbos išmokstama ne taip greitai, palyginti su kitais modeliais. Jei vaikai yra ne vienos tautybės, šneka ne viena kalba, tada privalo mokytis bendros kalbos. Jei dalykai dėstomi vietine kalba, kaip Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje ar Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, aukštu lygiu išmokstama ir sava kalba – minėtas lietuvių mokyklas baigę abiturientai gali laikyti lietuvių kalbos valstybinį brandos egzaminą.

Išvardytus modelius, pasak A. Černiauskaitės, galima naudoti ne tik po vieną, bet ir po kelis vienu metu. Kalbant apie mokinius iš Ukrainos, svarbu suprasti, koks yra jų tikslas, ar jie atvyko trumpam laikui ir ugdymas turėtų būti panašus kaip lituanistinėse mokyklose, ar ketinama likti ilgesniam laikotarpiui ir mokinius reikia integruoti, kad pritaptų prie aplinkos.

Pedagogai mokosi, kaip su vaikais kalbėti apie karą

 

Tomas Banevičius, „SIS Swiss International School“ pradinių klasių mokytojas matematikai ir menams (Vokietija), Anglijos lituanistinės ugdymo studijos „Jūra“ mokytojas, MRU magistrantas, papasakojo, kad Vokietijoje yra šešiolika skirtingų švietimo sistemų – tiek, kiek žemių, daugiausia kalbėjo apie Bavarijos, kuri laikoma viena stipriausių Vokietijoje, šiek tiek apie Berlyno švietimo sistemas. Šalies pedagogai turi patirties su sirų vaikų (karo pabėgėlių) integracija, dabar tą patirtį naudoja Ukrainos vaikams. Pedagogai specialiai ruošiami, kaip bendrauti su vaikais apie karą, padėti jiems tai išgyventi (svarbu nekalbėti su vaiku apie tai, kol jis pats neparodo iniciatyvos). Kiekviena klasė, jei joje yra pabėgėlių vaikas, turi po psichologą ar socialinį pedagogą, į pagalbą kviečiami savanoriai.

 

Į Bavariją atvykę mokiniai per devyniasdešimt dienų turi pradėti eiti į mokyklą. Pirmiausia jiems reikia laikyti vokiečių kalbos testą – jei jį pavyksta išlaikyti B lygiu, mokiniai mokyklose paskiriami į įprastas klases, jei testo neišlaiko, kalbos (pakankamai gerai) nemoka – 12 mėn. lanko integracines klases, kuriose keturios valandos per dieną skiriamos vokiečių kalbos kursams, kitos keturios – Vokietijos kultūrai, politikai, istorijai.

 

Jei į Vokietiją atvykęs vaikas mokosi Ukrainos mokykloje nuotoliniu būdu, jis turi lankyti dienos centrą, kur dirba savanoriai, Ukrainos pedagogai, į pensiją išėję mokytojai (daugiausia vokiečių kalbos). Tokiuose centruose renkasi vaikai nuo šešių iki dvylikos metų ir mokosi vokiečių kalbos, dirba grupėse: vyresni moko mažesnius, savanoriai – vyresnius, taip siekiama suteikti patalpas per nuotolį besimokantiems vaikams, sudaromos sąlygos jiems būti su savo kultūros ir tautybės žmonėmis (renkasi tik ukrainiečiai). Jiems teikiama psichologinė pagalba, kasdien vyksta pokalbiai apie tai, kaip mokiniai jaučiasi. Jiems suteiktos sąlygos dvylika mėnesių mokytis pagal Ukrainos programą, bet jei paskui jie liks gyventi, turės integruotis į vietos švietimo sistemą. Mat viena didžiausių klaidų, kurią vokiečiai padarė su sirų vaikais, besimokiusiais pagal savo švietimo sistemą, yra ta, kad karas jų šalyje užsitęsė, vaikai užaugo, tapo pilnamečiais, turi ieškoti darbų, bet pakankamai gerai nemoka vokiečių kalbos.

 

Baigdamas ir apibendrindamas pasakojimą, T. Banevičius teigė, kad atvyksta daug Ukrainos vaikų, todėl jiems trūksta mokytojų, ypač rusakalbių. 90 proc. atvykusių mokinių nemoka vokiškai, todėl mokosi tik kalbos ir taip praranda metus mokymosi.

Ugdymas prasideda nuo individualių planų sudarymo

 

Patirtimi pasidalijo ir Arūnas Grimalis, Klaipėdos r. Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius, – ugdymo įstaigoje dirbama pagal nardinimo principą, klasėse ukrainiečių yra po keletą, todėl viskas prasideda nuo individualių planų sudarymo, bandoma sudaryti modulį, grupę, kur jie papildomai galėtų mokytis lietuvių kalbos. Kadangi mokyklai „pasisekė“ ir joje yra ukrainiečių kalbos mokytoja, mokomasi ir šios kalbos, o jei jų daugės, planuojamos išlyginamosios klasės. Mokyklos bendruomenė naudojasi Vilniaus lietuvių namų parengtomis programomis, konsultuojasi su šia ugdymo įstaiga, dabar yra susitelkę į adaptacinį laikotarpį. „Stengiamės sudaryti palankias psichologines sąlygas, nes vaikai atvyksta ir iš vietovių, kuriose karo veiksmai intensyvesni, sutelkiame visus savanorius, sėkmingiausiai adaptacija vyksta tada, kai klasėse yra rusakalbių savanorių, kitose – gelbsti technologijos“, – pasakojo direktorius.

 

Šios mokyklos specialioji pedagogė metodininkė Svaja Venckienė teigė, kad ukrainiečių integracijos užduoties „naštą“ perdavė bendraamžiams, šie greičiausiai įsitraukė juos į savo grupes. Yra mergaitė, kuri šeimoje kalba rusiškai, tad su ukrainiete bendraamže susibendravo ne tik ji pati, bet ir jų šeimos. „Man norisi juos įtraukti, vis pašnekinu, jie kartais kalba, kartais – ne. Tai verkia, tai mėgina pakalbinti. Pavyzdžiui, vienam mokiniui siūlau vykti į išvyką: „Važiuosi?“ „Taip“. Išaušta rytojus: „Ne, nebevažiuosiu“. Ir taip penkis kartus per savaitę. Paprašiau ukrainietės mergaitės savanoriauti, ji sutiko. Kartais kontaktas užsimezga sunkiai, bet po truputį, vis pakalbinant, ko nors pasiūlant po savaitės, žiūrėk, jau pradeda bendrauti“, – apibendrino S. Venckienė.

Patyrę karo traumą gali prarasti įgūdžius

Edukologės, taikomosios elgesio analizės supervizorės, „Abos centro“ steigėjos Eglės Keirelytės-Sauliūnienės teigimu, patirties ir literatūros apie kitakalbių vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą yra, bet ukrainiečiai turi ir trauminių patirčių, todėl specialistams tenka mokytis dirbti su tokiais vaikais, ieškoti būdų, kaip tą padaryti. Kone visi autizmo spektro sutrikimų turintys mokiniai turi komunikacinių sunkumų, todėl svarbu atsakyti į klausimą, kokia kalba juos mokyti. „Iš savo dešimties metų patirties pastebime, kad itin svarbu tai daryti gimtąja kalba, nes jie ir taip atsilieka. Būtina remtis į stipriąsias puses. Kaip mokytis, jei vaikai nesijaučia saugūs? Reikia susipažinimo etapo, individualaus laiko ir požiūrio, įtraukti juos į įprastus dalykus (jei savo mokykloje jie turėdavo laistyti klasėje gėlės, valyti lentą, tą turėtų daryti ir čia), sukurti rutiną, sumažinti įtampą. Atidėti mokymąsi, kol vaikas nepripranta, nes paskui atsiras elgesio problemų. Vaikai, turintys trauminių patirčių, gali prarasti įgūdžius, tėvai sako: „Mokėjo, bet nebemoka“ – net ir įprastos raidos vaikams taip nutinka. Niekada negali žinoti, kada ir kodėl įvyks „sprogimas“. Ryte mokinys atėjo geros nuotaikos, per pietus „sprogo“. Tokiais atvejais reikia pasikalbėti su tėvais, stebėti vaiką, žinoti, kas paskatina netikėtas reakcijas – juoką, verksmą, suteikti vaikui galimybę rinktis (nuo kurio uždavinio pradėti, kokios spalvos rašikliu rašyti), kad jis vėl galėtų priimti sprendimus.

 

MRU profesorė dr. Jolanta Urbanovič, apibendrindama renginyje išsakytas patirtis ir ugdymo modelius, pabrėžė, kad situacija Ukrainoje nestabili, vaikai atvyksta iš skirtingų jos teritorijų, negalime žinoti, ar Lietuvoje jie užtruks ilgiau, todėl nė vienas konkretus modelis turbūt nėra tinkamas, reikia siekti balanso tarp įtraukties ir integracijos, kad nebūtų kaip Vokietijoje su sirų mokiniais.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.