Lietuva mano mokykloje
Kovo 11-oji yra viena iš svarbiausių Lietuvai dienų, primenančių senelių ir prosenelių kovą už laisvę, gimtąją kalbą, savo kultūrą ir istoriją. Šios šventės paminėjimas – didžiulis džiaugsmas, kad gyvename laisvoje šalyje, kalbame gimtąja kalba, džiaugiamės savo tradicijomis ir papročiais.
Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos pradinukų būrelis negausus, kad, rodos, tiek jų galėtų būti didžiulėje šeimoje. Gal todėl visus sieja ne tik neįprasta daugeliui kalba, bet ir itin šiltas ryšys, noras būti kartu – žaisti, bendrauti, keliauti, pramogauti ir, žinoma, mokytis…
Kovo 9-ąją P4 klasių mokiniai, lydimi pradinių klasių mokytojų Irenos Matuzevičienės, Laimutės Lazdauskienės, Laimos Palionienės, gestų kalbos mokytojos Lijanos Čiplienės ir muzikos ritmikos mokytojos Reginos Liutkevičienės, pasipuošę lietuviškos vėliavos karūnėlėmis, sugužėjo į vėliavos spalvomis papuoštą salę. Kaip ir pridera, šventė prasidėjo pačių mažųjų rankomis pasidarytų vėliavėlių šlamesiu ir gimtąja gestų kalba atliekama dainele, skirta Lietuvai.
O kokia šventė be konkursų? Varžėsi trys mažųjų komandos. Jos stengėsi tarp kitų surasti ir atpažinti Lietuvos vėliavą ir herbą, skubėjo surikiuoti miestus nuo didžiausio iki mažiausio, atpažinti vienam ar kitam miestui žymių vietų iliustracijas, iš pasklidusių smulkių detalių sudėlioti Lietuvą. Na, o žaibo turnyre parodytos mokinių žinios ir gebėjimai pranoko net mokytojų lūkesčius. Dar nespėjus baigti klausimo, nuaidėdavo atsakymas. Komandos laipteliais į pergalę kopė taip draugiškai, kad finišą pasiekė beveik kartu. O kokia šventė be žaidimų? Būta ir jų. Berniukai ir mergaitės poromis nešė spalvotus balionus, ieškojo sau poros pagal ištrauktą paveikslėlį.
Ekrane plazdėjusi Lietuvos vėliava tarsi priminė, kad turime tik vieną tėvynę, kurią privalome mylėti, gerbti ir ja didžiuotis. Mūsų mokykloje mokosi vaikai iš daugelio Lietuvos vietovių, todėl Simui Tamoniui ir Anelai Orentaitei padeklamavus J. Degutytės eilėraštį „Gimtinė“, vaikai ir mokytojos Lietuvos žemėlapyje vėliavėlėmis žymėjo savo gyvenamąsias vietas. Švytėjo vaikų akys džiaugsmu, pagarba ir pasididžiavimu savo gimtuoju miestu ar miesteliu.
Renginio pabaigoje, sukdamiesi šokio ritmu, mažieji renginį papuošė spalvotų balionų vėliava. Išklausę direktoriaus pavaduotojos ugdymui Linos Bartnykienės sveikinimą, išsidalinę uždirbtus „lietuviškus pinigus” ir tautines dovanėles, mažieji neskubėjo. Jie laukė šventės, kuri taip greit baigėsi, tęsinio, taip patvirtindami, kad esame pasiilgę ne tik švenčių, bet ir paprasto, ramaus pasibuvimo kartu…
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.