Laviname ikimokyklinio amžiaus vaikų verbalinę atmintį

„Galva be atminties – kaip tvirtovė be įgulos.“ Napoleonas Bonapartas

Teikiant švietimo pagalbą vaikams, patiriantiems ugdymosi sunkumų dėl kalbos ir kalbėjimo sutrikimų, svarbu ne tik tinkamai nustatyti sutrikimų pobūdį, bet ir įvertinti jų priežastį. Tik tokiu atveju švietimo pagalbos specialistas išsikels tinkamą prioritetinį pagalbos vaikui uždavinį. Dažnai atsižvelgiant į kalbos sutrikimų pobūdį prioritetiniai uždaviniai būna turtinti žodyną, formuoti kalbos gramatinį taisyklingumą, mokyti tarti garsus, lavinti foneminę klausą ir kt. Visame šiame kontekste didžiausias dėmesys tenka vaikams, kurie atsižvelgiant į jų amžių ir kalbos raidos dėsningumus vėluoja pradėti kalbėti, kalba neaiškiai ir nesuprantamai, netaisyklingai taria ar visai netaria tam tikrų garsų. Tačiau ką daryti vaikui, kuriam sunkiai sekasi išklausyti skaitomų ar sekamų pasakų, sudėtinga įsiminti net ir trumpus ketureilius, tenka mokytojos nuolat perklausti, ką jis turi atlikti – ypač, kai užduotį sudaro kelių dalių instrukcija? Vaikui, kuris sunkiai atkuria dienos įvykius, grupėje mieliau renkasi būti stebėtoju, nei aktyviu dalyviu ar blaškosi nuo vienos veiklos prie kitos taip trukdydamas bendraamžiams? Vaikui, kuris skundžiasi, kad mokytojas ir bendraamžiai kalba arba per tyliai, arba per garsiai, greitai pavargsta kurti pasakojimus, nors įvykius iš asmeninės patirties pateikia be jokio vargo? Atsakymas vienas – lavinti jų ilgalaikę verbalinę (žodinę) atmintį, nes tai informacija, saugoma žodžiais – viso mūsų ugdymosi proceso pagrindas: tiek pati ugdomoji informacija, tiek dauguma ugdymo metodų yra orientuoti į žodines sąvokas.

Nors šiandienos ugdymo procesas nuolat įvairinamas pasitelkiant išmaniąsias bei informacines kompiuterines technologijas – interaktyviąsias lentas, grindis, švieslentes, o taip pat gausybę muzikos bei gamtos garsų įrašų, padedančių plėtoti vaikų pažinimo, socialinę ir net kalbinę kompetencijas, tačiau jos orientuotos į vaikų vaizdinį, bet ne žodinį-sąvokinį informacijos pateikimą. Todėl ir vaikų įgytos žinios greitai pamirštamos, nes vaikui augant vis dažniau mąstoma ir samprotaujama ne vaizdais, bet žodžiais. Kitaip tariant, vaikui paveikslėlis, „buvęs kaip svarbi kalbos, mąstymo, vaizduotės ir atminties ugdymo priemonė“ (lietuviuzodynas.lt) iki 4 metų tampa nebereikšmingas ir pamažu užleidžia vietą žodiniam-sąvokiniam mąstymui.

Verbalinės atminties lavinimas yra vienas iš prioritetinių kalbos sutrikimų prevencinių uždavinių Klaipėdos lopšelyje-darželyje „Giliukas“, nes tinkamos lavinimo strategijos padeda:

• Turtinti vaikų aktyvųjį žodyną, lengvai operuoti turimomis sąvokomis kuriant rišlius tekstus ir pasakojimus.
• Pateikti įvykius logiška ir nuoseklia seka, nustatyti ir nusakyti įvykių priežasties ir pasekmės ryšius.
• Gerinti užduočių atlikimo tempą vienu metu įsimenant ne tik vienos, bet ir kelių dalių žodines instrukcijas.
• Skatinti vaikų aktyvų įsitraukimą į ugdomąjį procesą, drąsiai išsakyti mintis ir idėjas veiklų organizavimui.
• Lavinti vaikų vaizduotę ir kūrybiškumą kuriant rišlius individualius ir grupinius pasakojimus.
• Gerinti dėmesio sukaupimą ir išlaikymą ugdomojo proceso metu, mokyti vaikus drąsiai reikšti emocijas ir prašyti pagalbos probleminėse situacijose.

Verbalinei atminčiai lavinti ikimokyklinio amžiaus vaikams yra taikoma dešimties žingsnių verbalinės atminties lavinimo strategija naudojant vaikų žodinę kūrybą. Strategija apima šiuos etapus:

1. Artikuliacinių pasakų kūrimas: vaikui pasirinkus personažą kuriamas pasakos siužetas, kuris vaizduojamas atliekant lūpų ir liežuvio mankštą.
2. Smulkiosios motorikos lavinimo pasakų kūrimas: kuriamas pasakos siužetas, vaizduojamas rankų pirštų judesiais ir deriniais.
3. Ugdomieji žaidimai ryto rato metu (judesių ir žodžių paieška): vaizduojami visi veiksmus ir daiktus reiškiantys žodžiai, žaidžiamas žaidimas „Atspėk, ką pavaizdavau“.
4. Asociacijų kūrimas: sunkiai įsimenamam žodžiui kuriamos asociacijos.
5. Schemų piešimas kuriant ketureilius: kiekvienai eilutei įsiminti vaikas pasirenka ir nupiešia jam padedantį įsiminti paveikslėlį-schemą. Šis būdas padeda vaikams nuo vaizdinio mąstymo pereiti prie sąvokinio.
6. Žaidimai „Melagis“: dažniausiai žaidžiamas žaidimas, kai mokytojas rodo vaikams paveikslėlius ir sako neteisingą jų pavadinimą, o vaikai turi įvardyti teisingą.
7. Žaidimai „Žodžių grandinė“: prašoma atkartoti nuosekliai ilgėjančią žodžių grandinę, pvz. gorila su goriliukais, šernas su šerniukais ir kt.
8. Žodžių varžytuvės: žaidžiami įvairūs žodžių žaidimai, tokie kaip žodžių vardijimas su nurodytu garsu ar pagal nurodytą temą.
9. Darbas poromis: kuriamas bendras pasakojimas, kai vienas vaikas pradeda pasakoti, o kitas pratęsia.
10. Žaidimai „Loginė schema“: žodžių sekos atkūrimas pagal tam tikrą schemą. Pavyzdžiui:

Dvikojis sėdėjo ant trikojo ir valgė vienakojį.
Atėjo keturkojis ir čiupo vienakojį iš dvikojo.
Tada dvikojis trenkė trikoju keturkojui.

Verbalinės atminties lavinimo užduotys naudingos, nes plėtoja kalbinę kompetenciją ir praturtina ugdomąjį procesą įdomiomis vaikams veiklomis, todėl šie aktyviau įsitraukia į ugdomąsias veiklas bei labiau pasitiki savimi atlikdami įvairaus sudėtingumo užduotis. Kita vertus, vaikų verbalinės atminties lavinimas ikimokykliniame amžiuje didina tikimybę išvengti sunkumų mokantis rašyti bei skaityti.

+109

0