Laimingi autistiški mokiniai: gerovė – raktas į sėkmingą ugdymą

Kadangi balandžio 2-oji yra Pasaulinė autizmo supratimo diena, o ir visas šis mėnuo skelbiamas autizmo supratimu mėnesiu, pradedame skelbti straipsnių ciklą apie Nacionalinę autizmo konferenciją, kurią organizavo Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyrius ir Kauno Prano Daunio ugdymo centras. Renginyje patirtimi dalijosi Lietuvos ir užsienio ekspertai. Dr. Peteris Vermeulenas (Belgija) skaitė pranešimą „Laimingi autistiški mokiniai: gerovė – raktas į sėkmingą autistiškų mokinių ugdymą“ ir teigė, kad jei užtikrinsime, jog autistiški mokiniai mokykloje jausis geriau, mums labiau pavyks suteikti jiems reikiamų akademinių žinių.

 

Autistiški vaikai mokykloje susiduria su įvairiais iššūkiais pirmiausia dėl to, kad nėra visiškai įtraukiami į bendruomenės gyvenimą ir neretai patiria izoliaciją, neturi santykių ir ryšių su bendraamžiais, deja, nemažai jų susiduria su patyčiomis (dažniau nei neurotipiniai vaikai). Moksliniai tyrimai rodo, kad net santykiai tarp autistiškų mokinių ir mokytojų yra gerokai prastesni, palyginti su kitais vaikais, turinčiais negalią, taigi kalbame ne tik apie socialinę aplinką – turėtume kalbėti ir apie jutiminę: dauguma autistiškų vaikų kalba apie mokyklą tarsi apie sensorines džiungles. Kalbant apie ugdymą neretai instrukcijos, duodamos neurotipiniams vaikams, autistiškiems gali kelti sumaištį: pavyzdžiui, tai darysime vėliau. Neurotipiniai vaikai dažniausiai suvokia, kad tai bus popiet arba po 5 minučių, bet autistiškiems nėra taip aišku, gali atsirasti įvairių nesusipratimų, klaidų testuose.

Autistiškam vaikui mokykla tampa tarsi dviejų mokyklų lankymu vienu metu. Matematika reikalauja iš jo daug vykdomųjų funkcijų, net pertraukai reikia daug papildomų reikalavimų perprasti, filosofija reikalauja vaizduotės… Tam, kad vaizdžiai iliustruotų, kaip mokykloje jaučiasi autistiškas vaikas, pranešėjas paprašė dalyvių klausantis pranešimo susirasti informaciją, kaip reikėtų pasisveikinti su japonu, ir rodė skaidres savo gimtąja kalba.

Kai persipildo „stresorių kibirėliai“

 

Autistiški mokiniai mokomi socialinių įgūdžių, bet neretai pamirštamas svarbus dalykas. Yra 3 lygių zonos: komforto zonoje jaučiamės atsipalaidavę ir saugūs, bet ten nevyksta mokymasis, kaip ir panikos zonoje, mokytis galima tik atsidūrus tarp jų, įtampos zonoje, kurioje vyksta mokymasis ir augimas. Didžiajai daliai autistiškų mokinių mokykla yra panikos zona (prisiminkite savo pirmą dieną mokykloje, jie taip jaučiasi kasdien), patiria daug nerimo, neaiškumo dėl šios dvigubos ugdymo programos, tad vaiką ištinka ir dvigubai daugiau streso.

 

Nors jo nematome ir neretai girdime, kad autistiškas vaikas „iš niekur nieko“ patiria krizę, atrodo, ką tik viskas buvo gerai, o dabar jau blogai, bet mes tiesiog nematome, kaip susikaupia stresoriai. Tarkime, kad autistiškas ir neurotipinis vaikai dirbdami turi panašius savotiškus stresorių talpos kibirėlius. Per pertrauką neurotipinis vaikas savo kibirėlį ištuština: pailsi, išsibėgioja, išsikrauna, kitai pamokai yra pasiruošęs, vėl gali pripildyti savo stresorių kibirėlį. O autistiški vaikai pertraukų metu paprastai neturi galimybės pailsėti, patiria stresą, nes nežino, kaip bendrauti, ką veikti, kaip elgtis, atėję į kitą pamoką būna nepailsėję ir jų kibirėlis persipildo – tai pasireiškia elgesio krize, sustingimu ir nieko nedarymu, blogu elgesiu ir pan.

 

„Neretai galvojame, kad, jei gerinsime komunikacijos, mokymosi ir kitus gebėjimus, pataisysime situaciją, bet, man regis, pirmiausia tam, kad jis galėtų pradėti mokytis tų įgūdžių, reikia rūpintis vaiko gerove. Moksliniai tyrimai rodo, kad, jei žmogus jaučiasi geriau, jis geba geriau įsisavinti žinias, yra ryšys tarp neigiamų jausmų ir nelankstaus mąstymo arba dėmesio tik detalėms. Dažnai autistiški mokiniai būna nelankstūs, įstringa tam tikrame mąstyme, bet gerai jausdamiesi sėkmingiau įveikia iššūkius. Kiti tyrimai rodo, kad sėkmę dažniausiai patiria laimingi žmonės ir tai nėra tik paprasta koreliacija, o priežastinis ryšys tarp laimės ir sėkmės. Jei užtikrinsime, kad mokykla leis vaikams jaustis geriau (nekalbame apie komforto zoną), jie patirs sėkmę, lengviau mokysis. Neretai pradedama kalbėti apie gerovę tik pastebėję, kad jos trūksta, o dėmesys autistiškiems mokiniams skiriamas tik tada, kai nutinka kažkas blogo. Mano nuomone, tai neteisinga. Vietoje to, kad aiškintumėmės, kas mokiniams sukelia sunkumų ir įtampą, reikėtų pasidomėti, kas juos daro laimingus“, – įsitikinęs P. Vermeulenas.

 

Diagnostinėse ataskaitose, medikų išvadose dažniausiai rašoma ne „vaikas yra laimingas tuomet, kai…“, o „vaikas turi problemų su jutiminiais, sensoriniais dalykais“ ir pan. Domintis, kas vaiką daro laimingą, galima padaryti dvi klaidas: dažniausiai galvojama, kad, jeigu neurotipinis vaikas bus laimingas, autistiškas jausis taip pat. Pavyzdžiui, berniukas visada sėdi arba stovi atsitolinęs nuo kitų vaikų, mokytojai mano, kad jis jaučiasi vienišas, siūlo sukurti socialinę istoriją ir paaiškinti, kad jis gali prisijungti prie kitų vaikų ir žaisti drauge, o berniukas paaiškina, kad nesijaučia vienišas, jam patinka žiūrėti, kaip kiti vaikai žaidžia. Dar viena klaida – spausti autistiškus asmenis į stereotipines idėjas apie autizmą (kad viską reikia nutildyti, sumažinti stimulus). Viena mergina pasakojo, kad kolegijoje rašant testus jai skirdavo atskirą patalpą, bet jai jos visai nereikėjo, nes per testus niekam negalima kalbėti, ji gali susikaupti, nors ir 20 žmonių sėdi aplink, bet paskaitų auditorijos visuomet keitėsi ir jai tai keldavo iššūkių.

 

Dažnai norėdami padėti neatsižvelgiame į autististiškų žmonių poreikius, neklausiame, ko jiems reikia. „Sukūriau didžiulį klausimyną, kuris padeda išsiaiškinti stresorius autistiškiems žmonėms, ir tuo metu suklydau – norėjau padėti tėvams ir mokytojams suprasti, kas sukelia vaikams stresą, ir tada supratau, kad reikėtų klausti, kas vaikams padeda jaustis laimingiems. Pradėjau klausti, ne kokia šviesa vaikui sukelia stresą, o kokia yra maloni ir t. t. Šis klausimynas išverstas į daugybę kalbų, yra ir lietuviška versija, kurią iš mano svetainės galima atsisiųsti nemokamai. Žinau, kad didžioji dalis vaikų negalėtų pildyti tokio klausimyno, bet ir nekalbantiems vaikams galime pasiūlyti įvairių veiklų ir stebėti jų elgseną, naudoti nuotraukas, korteles ir kt. Jei užduodame klausimą, kaip praėjo vaiko diena, galime jo paprašyti klijuoti spalvotus lipdukus: „šios pamokos metu jaučiausi gerai“ – žalias lipdukas, geltonas reikš „jaučiau stresą“, oranžinis – „jaučiau stresą, bet vis dar galėjau įveikti“, o raudonas – „visko buvo per daug“. Iliustracijoje matome, kaip vaikui sekėsi: ryte viskas buvo dar neblogai, o popiet jau matome 3 raudonus taškučius, tai reiškia, kad vaikas net negalėjo užrašyti, apie ką pamoka – streso lygis buvo labai aukštas. Tai matydamas žinau, ką daryti – suplanuoti daugiau poilsio pertraukėlių, nes vaiko stresorių kibirėlis persipildė“, – paaiškino pranešėjas.

 

Per karantiną P. Vermeulenas parengė žinyną apie gerovę su konkrečia informacija – vizualizuotą ir personalizuotą gerovės planą autistiškiems (ir vaikams, ir suaugusiems) žmonėms su 10 strategijų. Konferencijos dalyviams pateikė keleto iš jų, kurias lengva įgyvendinti klasėse, pavyzdžius. Žinoma, tikslas yra pasiekti, kad vaikas ar suaugusysis turėtų savo planą, grafiką su instrukcijomis, ką daryti, leistų jam pasijausti laimingesniam.

Pirmas pasiūlymas būtų kiekvienam autistiškam vaikui turėti geros savijautos dėžutę – rinkinį, kuriame būtų daiktai, leidžiantys pasijausti geriau. Dėžutė (kad ir paprasta kartoninė) gali būti sukurta kartu su mokiniu. Pavyzdžiui, 15 metų mergaitė naudoja pačios papuoštą dėžutę, kurioje yra mamos nuotrauka, kamuoliukas stresui numalšinti ir kiti daiktai, kurie ją nuramina. Mergaitei į klausimą, kas padėtų nusiraminti, atsakius: „Norėčiau, kad mama būtų su manimi mokykloje“, pedagogai ir specialistai paėmė mamos nuotrauką ir pasakė: „Žiūrėk, taip tavo mama bent truputėlį bus su tavimi“, tai jai padėjo.

Aiškumas ir nuspėjamumas

 

Visa ko pagrindas yra nuspėjamumas ir aiškumas: jeigu jūs norite kad autistiškas vaikas mokykloje būtų laimingas, užtikrinkite, kad aplinka būtų aiški, nuspėjama, vaikas žinotų, ko iš jo yra tikimasi, visas kitas gerovės strategijas galite įdiegti vėliau – dėmesingumas nebus naudingas, jeigu mokykloje vaikas jausis kaip džiunglėse ir nieko negalės nuspėti, tada reikės kas porą minučių atsipalaiduoti. Autistiški vaikai turi menkesnį gebėjimą nesąmoningai ir spontaniškai remtis kontekstu, jų protas menkiau geba nuspėti, jie mąsto absoliučiomis kategorijomis, todėl kyla nesusipratimų. Pavyzdžiui, mergaitė staiga ėmė nebenorėti eiti į mokyklą, mokytojai pasakius „Rytoj eisime į stadioną“ ir nepaaiškinus, kad paskui visa klasė grįš į mokyklą, mergaitė manė, kad visą gyvenimą turės gyventi stadione. Taip autistiški vaikai susikuria nerimastingas situacijas. Kalbant apie aiškumą mokyklos aplinkoje, svarbiausi šie principai: išsiaiškinti, kas, ką, kur darys, kada ir kiek ilgai tai truks, taip pat reikia paaiškinti organizacinius dalykus. Pavyzdžiui, berniukui, kurio suolas būdavo netvarkingas, pateikiamas pavyzdys – tvarkingo suolo nuotrauka, į kurią žiūrėdamas jis gali tvarkytis.

Taip pat galima vizualizuoti socialines taisykles: eilė kalbėti ateina tada, kai turi rankoje mikrofoną. Arba ridenti kauliuką: kieno vardas viršuje, to vaiko eilė kalbėti ar daryti ką nors kita. Nepalikite erdvės nuspėjamumui, pasakykite tai, ką turite galvoje, naudokite vizualines priemones, paaiškinkite, kodėl vaikams reikia atlikti konkrečią užduotį, nes dažnai manome, kad tai akivaizdu (tai tavo naudai, tu kažką išmoksi), bet autistiški vaikai nori išgirsti paaiškinimą, todėl duokite laiko suprasti ir pasitikrinkite, ar suprato jūsų instrukciją.

 

Aplinka be stimulų nebūtinai bus naudinga: kartais vaikai triukšmo aplinkoje užsidengia ausis, bet kartais jie patys mėgsta sukurti labai daug triukšmo, todėl sensorinė aplinka mokyklose nebūtinai turi būti be stimulų. Nenuspėjamumas veda prie sensorinės perkrovos, kuri priverčia skųstis, kad per daug žmonių, šviesos, garso – ne todėl, kad stimulas egzistuoja, bet todėl, kad trūksta nuspėjamumo. Todėl pranešėjas siūlo ne pašalinti ar sumažinti stimulą, o kurti labiau nuspėjamą aplinką. Pavyzdžiui, pasakyti: „Vaikai, žinau, kad šiandien yra Peterio, klasėje sėdinčio arčiau durų, gimtadienis ir už minutėlės jūs išgirsite dainavimą“. Tai padeda mums spėti, kad netrukus bus tam tikras sensorinis stimulas – ne visai neleisti patirti tokių garsų arba stimulų, bet jiems parengti.

 

„Dabar gali pereiti į kitą klasę, kur vaikai bėgioja po koridorių, kuriame daug žmonių, jei manai, kad tau yra per daug, gali likti prie manęs“, – tokiu būdu suteikiame galimybę nuspėti ir kontroliuoti situaciją. Ausinės irgi gali būti svarbu, bet ne visada jas reikia naudoti, kai kuriems vaikams reikia daugiau stimulų, kad jie galėtų susikoncentruoti – tai dažnai pamirštama, pavyzdžiui, kramtyti grandinėlę arba žaisti su kokiu nors žaislu po stalu. Būkite kūrybingesni galvodami, kaip reikėtų sukurti tinkamą aplinką, užpildę tą geros savijautos klausimyną sužinosite, ko tam reikėtų.

Reikėtų užtikrinti, kad kiti žmonės būtų labiau nuspėjami, o tai pasieksime, jei jie žinos pagrindinius dalykus apie autizmą, vaikams, kurių klasėje mokosi toks vaikas, reikėtų paaiškinti, pavyzdžiui, „Jam nepatinka, kai jūs jį liečiate, nebent jūs paprašėte iš anksto „Ar galiu tave paimti už rankos?“ – tokios informacijos reikia bendraamžiams ir klasės draugams. Autistiškiems vaikams galima pasiūlyti dirbti kartu, bet atskirai: galime pradėti dirbti susodinę vaikus aplink stalą ir pateikę aiškias instrukcijas, tada jie gali pereiti prie savo darbo vietos, atlikti užduotį arba jos dalį ir pabaigę grįžti į grupę atsiskaityti: taip jie dalyvauja grupinėje veikloje, bet nesėdi kartu su kitais vaikais. Tokiu būdu autistiški vaikai supras, kad gali dirbti grupėje, pasiekti sėkmę.

Ne silpnybės, o stiprybės

 

Per dažnai, kai sužinome, kad šalia yra autistiškas vaikas, susikoncentruojame į trūkumus, bet reikia nepamiršti, kad autistiški vaikai irgi turi ką duoti. Dažnai mes sakome jiems „Jums reikia mūsų“, bet niekada nesakome „Mums reikia tavęs“. Yra daug būdų, padedančių išreikšti stiprybes, suteikti galimybę pasijausti reikšmingam ir reikalingam: jeigu vaikas moka atskirti vieną daiktą nuo kito ir išrūšiuoti, leiskite jam rūšiuoti, jei turi puikią atmintį, gerai įsimena datas ir skaičius, tegu būna atsakingas už klasės draugų gimtadienius, jam netgi nereikės kalendoriaus, ateis ir pasakys: „Šiandien Peterio gimtadienis“, jausis reikalingas.

 

Bičiulių sistema gali būti taikoma ir bendrojo ugdymo mokyklose, ir specialiose klasėse: kiekvienas autistiškas vaikas turi skirtingas stiprybes, skirtingus įgūdžius, ne visų gebėjimai yra vienodi, todėl stipresnieji padeda tiems, kurie mažiau stiprus tam tikroje srityje. Belgijoje ir Nyderlanduose atlikta daug eksperimentų, kai neurotipinis vaikas tampa autistiško vaiko bičiuliu ir padeda pereiti iš vienos veiklos į kitą, žaidžiant, laisvalaikiu, o kodėl nepadarius autistiško vaiko neurotipinio vaiko bičiuliu? Tyrimai rodo, kad autistiški vaikai turi ką pasiūlyti savo bendraamžiams, tokiu atveju užsimezga stipresnis ryšys, sumažėja patyčių. Galbūt autistiškas vaikas puikiai išmano matematiką ir gali padėti bendraklasiui? Vietoj to, kad mokytume autistiškus vaikus komunikacijos ir socialinių įgūdžių, reikia mokyti įveikos strategijų, nes tai leidžia klestėti, išgyventi įvairiose aplinkose ir įveikti situacijas.

 

Pranešėjo manymu, per dažnai norėdami padėti vaikams, turintiems autizmo diagnozę, suaugusieji stengiasi perimti kontrolę: suteikite jiems daug galimybių kontroliuoti savo gyvenimą, nepašalinkite visų iššūkių, nes kontrolė – tai geriausia priemonė nuo streso. Stresinėje situacijoje negali nieko valdyti, jautiesi beviltiškas, bet gali patirti stresą ir suprasti: „Aš galiu kontroliuoti, kažką galiu padaryti, įveikti ir pasijausti geriau“. Dirbdamas su vaikais ir suaugusiaisiais, pranešėjas kalba apie pabėgimo scenarijų: jeigu „visko yra per daug“, galima „pabėgti“: pavyzdžiui, išeiti iš klasės, eiti prie savo dėžutės, pasėdėti prie savo suolo su tam tikru daiktu rankoje, kuris padeda nusiraminti ir kt.

 

Geriau mokosi mokiniai, kurie jaučiasi gerai, taigi tegu gerovė ir laimės pojūtis bus vedantysis aspektas, taip pat sukurkite aiškumą ir nuspėjamumą – tie, kurie naudojasi tvarkaraščiais ir grafikais, tai nebūtinai yra tik autistiškiems vaikams skirtas instrumentas, bet gali būti puiki priemonė visiems vaikams. Autistiškam vaikui palankios aplinkos kūrimas nereiškia sunkumų vengimo, aplinkoje turi būti iššūkių, kuriuos būtų galima įveikti, svarbu ne tik analizuoti tai, kas nepavyksta, bet ir išsiaiškinti, kas padeda mokiniui pasiekti sėkmę. Nepamirškite, kad autistiški mokiniai taip pat turi ką pasiūlyti savo draugams ir mokytojams.