Kūrinys kaip vaizdas

„Dabar galvoju, kad „Anykščių šilelis“, kaip ir kiekvienas geras kūrinys, gali būti skaitomas įvairiais būdais.“

Brigita Speičytė

 

Literatūra visada yra dialogiška, atvira kiekvieno patirčiai, savaip jaudinanti ir masinanti vaizduotę. Manydami, kad XIX a. kūrinių diskursas neatliepia XXI a. jauno žmogaus sąmonės, mes klystume. Atliepia. Tereikia rasti tinkamą būdą ar kalbinį kodą toms patirtims suartinti ir išsakyti. XXI a. arba Z karta auga technologijų, intensyvios medijų kalbos, persmelktos kaleidoskopiška, labai intensyvia vaizdų kaita, apsuptyje. Ši karta pasaulio centre pirmiausia mato save, todėl ir ugdymo(si) procese labai svarbu leisti mokiniui patvirtinti save. Taip ir padarėme.

 

Kadangi šių laikų jaunas žmogus pasaulį mato kaip vaizdą, pakvietėme pačius mokinius pakartoti poetinį Karolinos Praniauskaitės ir Antano Baranausko dialogą ir „iš storų praeities pelėsių prikelti tolimus apmirusių amžių prisiminimus“. Kuo puikiausiai pavyko! Integruotoje lietuvių kalbos pamokoje mokinių grupės pristatė savo kurtus filmus apie A. Baranausko asmenybę ir kūrybos kontekstą, aktualizavo poemos „Anykščių šilelis“ mintis. Šiai kartai svarbu įvertinimą gauti čia ir dabar – na, ir puiku, tam pasitelkėme mokinių ekspertų grupę, kuri atliko labai atsakingą vaidmenį – ne tik vertino grupių kurtus filmus, stebėjo, kaip paisoma susitarimų, bet ir organizavo viktoriną apie A. Baranausko kūrybą internetiniu įrankiu „Kahoot!“.

Taigi vaizduotės galia atgaivino tai, kas sugulę užmarštin, paantrino dviejų įstabių XIX a. jaunų žmonių poetinį pašnekesį, o svarbiausia – prakalbino, sutelkė ir, tikėkimės, tapo labai charizmatiškų XXI a. asmenybių patirtimi.

 

Molėtų gimnazijos inf.