Kūčių ir Kalėdų papročiai

Šiandien į savo švenčių tradicijas įpiname vis daugiau kitų šalių kultūrų elementų, dažnai jie persimaino ir jau nebeatskiriama, kas iš tiesų būdinga lietuviams, vis rečiau atsigręžiama į tai, kaip šventė mūsų protėviai. Tad, artėjant gražiausioms žiemos šventėms, norėtųsi prisiminti mūsų kraštui būdingus senuosius Kūčių ir Kalėdų papročius.

Kūčių vakarienės papročiai, prietarai, burtai

 

Kūčios būdavo didelė šventė, lydima apeigų, burtų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti visus darbus. Pasiruošę šventėms prausdavosi pagal apeigas: pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, paskui prausėsi moterys. Vėlesniais laikais prausdavosi pirtyse ar kubiluose.

Kūčias mūsų protėviai pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei, stalą apdėdavo šienu, dengdavo balta, nauja staltiese ir sustatydavo visus paruoštus patiekalus. Prieš sėdant valgyti už stalo kampe pastatydavo eglės šaką arba jos šakomis išpuošdavo namų duris iš lauko – tai simbolizavo gyvybės medį. Eglutes puošdavo obuoliais, riešutais ar degančiomis žvakutėmis.

Susėdę pirmiausia meldėsi, paskui vieni kitiems linkėjo sveikatos, laimės, tikėdami, kad visa tai turi magišką galią ir išsipildys.

 

Garbingiausioje Kūčių stalo vietoje sėsdavo vyriausias šeimos narys, o paskui visi kiti palikdami dar vietos ir vėlėms, kurioms taip pat dėdavo lėkštes ir stiklines. Buvo paliekama maisto ir atsigerti, nes manyta, kad naktį vėlės ateina pavalgyti. Susėdę pirmiausia meldėsi, paskui vieni kitiems linkėjo sveikatos, laimės, tikėdami, kad visa tai turi magišką galią ir išsipildys. Tada laukdavo kitas ritualinis veiksmas – kalėdaičio padalijimas, beje, jis turėjo būrimo ypatybių. Pavyzdžiui, jei laužiant kalėdaitį tau atiteks didelis gabalas – kitąmet laukia gera dalia, jei mažas – prastesni metai, o jei atsilauži dalį su kryžiaus ženklu – keliausi anapus. Iš po staltiesės traukdavo šiaudą: jei šiaudas buvo ilgas, gyvenimas bus gražus ir ilgas, jei trumpas, bjaurus ir trumpas.

Kai baigdavo Kūčių vakarienę, laikrodžiui išmušus 24 val., prasidėdavo pagrindiniai būrimai. Dalis jų išlikę iki šių dienų: merginos Kūčių naktį klauso, iš kurios pusės išgirs lojant šunį, vadinasi, ten nutekės. Iš senesnių burtų – merginos gamina po savo pyragėlį su kanapėmis, padeda ant slenksčio ir įleidžia šunį. Kurios pirmą pyragėlį suės – ta pirma ir ištekės.

 

Kūčioms gamindavo 12 ar 13 patiekalų, tai greičiausiai simbolizavo 12 ar 13 mėnesių metuose, skaičiuojamus pagal mėnulį. Pagrindiniai gaminti Kūčių patiekalai yra šie: miežinių kruopų (grucės) košė, kisielius, maltiniai, pagaminti iš apšutintų ir susmulkintų avižinių miltų tešlos, barščiai su grybais, žuvis, aguonų piene mirkyti kūčiukai. Tikėta netgi tokiais prietarais, kad Kūčių dieną būtina valgyti daug žuvies, jei nevalgysite, kitais metais utėlės apsės.

Kalėdos: kalėdotojai ir Kalėda

 

Po Kūčių išaušdavo Kalėdų rytas. Senovėje ta diena buvo laikoma saulės ir augmenijos dievo gimimo diena. Mūsų protėviai šią dieną keldavosi ankstų rytą, pirmiausia apžiūrėdavo kūčių stalą, ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną išdalydavo gyvuliams. Buvo tikima, kad kuo anksčiau pašersi gyvulius, tuo greičiau nudirbsi laukų darbus. Pirmoji Kalėdų diena švenčiama ramiai, namuose. Grįžus iš bažnyčios sėdama prie stalo, sočiai pusryčiaujama. Sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos ateinančiais metais sąlyga.

Kalėdų stalas būdavo gausus valgių. Valgoma ir tai, kas likdavo nuo Kūčių stalo, o pagrindiniai patiekalai buvo šerniena arba kiauliena. Patiekdavo virtą kiaulės galvą, šaltienos, kumpio, dešros, netgi keptą paršelį. Žemaitijoje ant stalo dėdavo šiupinį su kyšančia dubens viduryje kiaulės uodega. Mėgstamas Kalėdų valgis – troškinti kopūstai su kiauliena ir karštomis bulvėmis.

Seniau po kaimus vaikščiodavo vadinamieji kalėdotojai – jaunimo grupės, kurios aplankydavo visas kaimo sodybas, linkėdavo gero derliaus, sveikindavo šeimininkus, giedodavo Kalėdų giesmes, barstydavo grūdus.

 

Antroji Kalėdų diena – tai svečiavimosi ir jaunimo diena. Antrąja Kalėdų dieną įprasta išeiti iš namų, aplankyti kaimynus, gimines. Seniau po kaimus vaikščiodavo vadinamieji kalėdotojai – jaunimo grupės, kurios aplankydavo visas kaimo sodybas, linkėdavo gero derliaus, sveikindavo šeimininkus, giedodavo Kalėdų giesmes, barstydavo grūdus. Grūdų barstymas reiškė naikinimą to, kas jau sena, ir naujo gimimą. Už linkėjimus jiems atsilygindavo vaišėmis, dovanomis. Kalėdotojai, kaip laimės nešėjai, stengdavosi aplankyti kiekvieną trobą, nes buvo manoma, kad tik taip galima apsisaugoti nuo nelaimių ateinančiais metais.

Lietuviškasis Kalėda apsirėdydavo kaip kaimo kerdžius ar seneliukas – apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, apsiaudavo baltais kailiniais ilgais batais, prisilipdydavo linų barzdą…

 

Kalėdų senelis nėra labai senas lietuvių papročiuose. Jo funkcijos seniau skyrėsi nuo dabartinio senelio, dalijančio dovanas, o buvo beveik tokios pat kaip kalėdotojų. Aukštaičiams Kalėdų senelis žinomas nuo XIX a. Lietuviškasis Kalėda apsirėdydavo kaip kaimo kerdžius ar seneliukas – apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, apsiaudavo baltais kailiniais ilgais batais, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą ir eidavo iš vieno kaimo į kitą. Jis susikviesdavo kaimo vaikus ir su jais vaikščiodavo po sodybas, lankydavo mažus vaikus, nemokančius dar vaikščioti. Įėję į kiemą ar trobą pagiedodavo giesmių, paskui nusitvėrę namų ruošos įnagius pagrodavo. Už tai buvo vaišinami riešutais. Kitur senelis vaikščiodavo po trobas ir barstydavo grūdus, linkėdavo gero ir dalindavo vaikams riestainius, pyragėlius, žaisdavo su jais ratelius, žaidimus. Pats Kalėda gaudavo padėkos dovanų už aplankymą ir palinkėjimus. Kalėda ir jo palyda buvo apdovanojami maistu ar kitais daiktais.

 

Per Kalėdas žmonės giedodavo giesmes, persirengę gyvuliais, nepažįstamaisiais ar užsidėję kaukes, vaizduodami senovinius totemus, prosenių ir javų derliaus dievybes. Persirengdavo meškomis, ožiais, gervėmis ir t. t.

Kalėdų dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, „aladumai ladum“. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis.

Alisa Anton (unsplash.com) nuotr.

Šiuolaikinės Kalėdos labiau siejamos su komercija ir kalėdiniais išpardavimais ar nuolaidomis prekybos centruose, gausiomis dovanomis. Tačiau kiekvienas gali rinktis, kaip ir su kuo švęsti, kokių tradicijų ir papročių laikytis, bet svarbiausia švenčiant – dovanoti artimiesiems šilumą, šventinę nuotaiką, kurti gerumą. Juk šventinis veiksmas turi eiti iš širdies.

 

Redakcija

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.