Kokie ritualai užaugins mūsų vaikus?

Rita Černiauskienė
,
Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės g-jos, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, asociacijos „Lituanistų sambūris“ valdybos narė
Rūta Čėsnienė
,
Vilniaus Senvagės g-jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos pirmininkė

Dirbau ir dirbau, net savo minčių nesuprasdamas, norėjau tik užsidirbti sekmadienį, kad galėčiau galvoti.

Marcelijus Martinaitis „Kukutis nori pamatyti tėvynę“

 

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vyksta aktyvios diskusijos dėl lietuvių kalbos ir literatūros bendrųjų ugdymo programų atnaujinimo turinio. Be abejo, niekas nekvestionuoja, kad visas dėmesys turi būti sutelktas į vaiko asmenybę, ugdomos kompetencijos, kurios padėtų jam orientuotis sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje. Vienas iš kompetencijų apibrėžimų, minimų Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, sako: „kompetencija – gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma“. Visos šešios kompetencijos (pažinimo, komunikavimo, kultūrinė, kūrybiškumo, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos), pasirinktos ugdyti atnaujintose programose – labai svarbios šiuolaikiniam žmogui, tačiau norėtųsi plačiau aptarti apibrėžime įvardintą vertybinių nuostatų visumą. Kokios gi tos vertybės? Kaip įgyti vertybinių nuostatų visumą šiuolaikiniam jaunam žmogui, ateinančiam į komplikuotą suaugusiųjų pasaulį, nuolat įsitraukusiam į socialinius tinklus, nardančiam savajame informacijos burbule, įsikniaubusiam į savo kasdienybės altorius ir ausinėmis užsikimšusiam ausis? Argi galima surasti joms vietos vartotojų kultūroje ir projektų vykdytojų visuomenėje? Ką turėtų pasiūlyti švietimo programa tokiu atveju? Be abejo, vertybinių nuostatų visumą, kuri būtų formuojama tam tikrais ritualais, taptų atrama, orientyru, vedliu šiuolaikinio pasaulio džiunglėse.

 

Apie ritualų išsaugojimo svarbą kalba psichologai. Anot psichologės Zitos Vasiliauskaitės: „Ritualai glaudžiai susiję ir su emocijomis, nes dažnai išreiškia konkretų santykį su tuo, kas asmeniui svarbu. Šiuolaikinis mus supantis pasaulis yra nenuspėjamas ir dažnai atšiaurus. Ritualai mums, kaip ir vaikams, padeda bent iš dalies susikurti pastovumo ir saugumo jausmą.“ Taigi ritualas yra tai, kas padeda susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą, atkurti harmoniją su savimi ir pasauliu. Tarptautinių žodžių žodyne pateikiama ir tokia ritualo reikšmė: ritualas kaip įprastinės ceremonijos, ceremonialas arba išorinės formos, kurių laikomasi per iškilmes. Kitaip tariant, tai tam tikrų pasikartojančių dalykų visuma, suteikianti saugumo jausmą. Gintaro Beresnevičiaus teigimu: „Ritualai susiję su kritiniais žmogaus ar tam tikros bendruomenės gyvenimo momentais: gimimu, branda, santuoka, mirtimi, sėja ir derliaus nuėmimu, naujaisiais metais. Kai pereinama iš vienos būklės į kitą, žmogus „nepaliekamas vienas.“ Ritualus tradicinės bendruomenės perduoda iš kartos į kartą, tokiu būdu užtikrindamos savo, kaip bendruomenės, egzistenciją ir tradicijos tęstinumą. Mokslininkai pripažįsta, jog, nykstant tradicinėms bendruomenėms, nyksta ir ritualai. Belieka juos kurti iš naujo. Tai galėtų padaryti mokytojas. Juolab, kad kiekviena mokykla turi savų ritualų. Norime pasidalinti patirtimi, kaip etnokultūra, ypač tautosaka, padeda kurti ritualus, harmonizuojančius asmenybę.

 

Kaip jau minėjome, ritualas – tai saugumo jausmą teikiantis procesas. O jaunas žmogaus vis dažniau jaučiasi nesaugus, praranda tradicinį santykį su aplinka, jaučia susvetimėjimą, nebemoka bendrauti, kartais net nebejaučia tam poreikio. Kitaip tariant, pamažu darosi panašus į poeto Marcelijaus Martinaičio Kukutį, norintį pamatyti savo tėvynę, bet nesuvokiantį savo minčių, nesuprantantį, ar jis gyvas, ar miręs. Kai mokykloje su paaugliais kalbame apie Vytauto Mačernio kūrybą, ne vienas iš jų pirmą kartą pagalvoja, kad būtent nakties metu ir gali kilti didieji klausimai: kas aš esu, kur einu, kas ir kaip mane sieja su kitais? Anot Gintaro Beresnevičiaus, „buitinio gyvenimo srautas, neišvengiamas kasdieninis žmogaus bendravimas su „tik-pasauliu“, išgyvenimo, saugumo, maitinimosi poreikiai žmogų <…> sustingdo, įtraukia į rutiną, paverčia jį „metafiziniu užuomarša“, nutolina nuo sakralumo“. Manome, kad neverta ieškoti naujų pranašų, kai turime savo tautosaką, kuri ir atsako į šiuos klausimus, suteikia gyvenimo orientyrus. Anot Viktorijos Daujotytės: „Etninė kultūra veikia kaip kodas, ji veikia ir mums nežinant, veikia spontaniškai, kaip veikia pati gamta. Kiekvienas mes iš patirties žinome, kad galėjimas atpažinti tai, kas yra sava, prigimta, yra svarbi žmogaus dvasios savybė, kuri mus stiprina. Ar bejaučiame palyginimo „kaip auksas sidabruose“ grožį, ar galime (vėl pasiremdami Marcelijumi Martinaičiu) klausti, „<…> ar tautybės esu tos pačios kaip ir žemė…“.

 

Norisi pasidalinti savo (Rita Černiauskienė) darbo Merkinės Vinco Krėvės gimnazijoje (Varėnos r.) patirtimi. Prieš keletą metų teko mokyti elgesio prasme labai sudėtingą penktokų klasę (beje, tai šių metų abiturientai), dalis vaikų buvo nevaldomi. Mano pageidavimu, penktokai turėjo rytines lietuvių kalbos pamokas 4 kartus per savaitę. Bent tiek galėjau tikėtis jų susikaupimo. Atėjus adventui, kaip visada atsinešiau vainiką, padauginau vaikams lapeliuose dzūkiškų advento – kalėdinio laikotarpio dainų. Pasiūliau kiekvieną gruodžio rytą, degant tik advento žvakėms ir pro langą šviečiant nuostabiam Merkinės miestelio vaizdui, pamoką pradėti dainuojant dainas. Mano nuostabai, tai pasiteisino: jie nurimdavo, jų sudirgusios sielos sušvelnėdavo ir nusiteikdavo bent penkiolikai minučių rimto darbo. Šeštoje klasėje lapelių nedalinau ir apie dainavimą neužsiminiau. Priminimo sulaukiau iš kelių mergaičių, kurios nustebo, kodėl nedainuojame. Pačios surado lapelius su dainomis ir padaugino klasei. Tuos lapelius tebeturiu, to paties ritualo laikausi, tą patį dariau su kitais penktokais – aštuntokais, kol leido nenuotolinis darbas. Pasiekiau bent to, kad aukštesnėse klasėse tie patys sudėtingi vaikai su manimi kartu sudainavo visas vadovėlio dainas, net pačias lyriškiausias, ir jie nesigėdijo savęs, nedengė ausų netgi tada, kai lyriškas dainas dainavo tik jų mokytoja. Kodėl tokiems vaikams reikalingas dainavimo ritualas? Manau, jis atliko psichoterapinę funkciją: nuramindavo vien gimimo metų susietą socialinę grupę, sutelkdavo rimtam darbui, leisdavo bent trumpam pajausti artėjančios Kalėdų šventės ir tylos bei susikaupimo meto misteriją.

 

Ką į tai galėtų pasakyti etnokultūros mokykloje dėstymo skeptikai ir tautosakos būtinybės bendrojo ugdymo programose kritikai. Deja, kartais tie kritikai yra patys lituanistai, liūdna, kai išgirsti iš kai kurių kolegų, kad šiuolaikiniams vaikams nieko nereikia, nes jie nieko nenori. Bet ar tikrai jie nieko nenori? O gal vis dėlto jie nori to, ko nori ir mokytojas? Ar parodžius vaikui alternatyvą popkultūrai, ypač kai šitiek daug folkloro pavyzdžių, skambančių jauno žmogaus balsu, jis ko nors netektų, o gal kaip tik įgytų, praturtėtų? Ką pasakytų kolegos apie puikią galimybę žemesnė klasėse aiškinantis liaudies dainų tekstų prasmes ir iškart orientuoti vaikus į tiesioginę teksto sąsają su kontekstu?

 

Grįžkime prie atnaujinamos lietuvių kalbos ir literatūros programos. Koks gi tautosakos vaidmuo joje? Tautosakos, kuri, be abejonės, yra mūsų kultūros ištakos, šaknys, iš kurių išauga visa vertybių sistema, reikalinga žmogui: pasaulėjauta, pasaulėvaizdis, elgesio normos, bendravimo kultūra, gebėjimas sugyventi sociume, tapatybės ir savivertės jausmas. Argi nėra svarbu turėti orientyrus šitame globaliame pasaulyje? Leonidas Donskis apie lietuvių kultūros išsaugojimo būtinybę ramios ir bejausmės ekonomikos laikais yra sakęs: Šiandien reikia beprotiškai daug kūrybos energijos, kad išlaikytume lietuvybę, lietuvių kalbą, kultūrą kaip tam tikrą gravitacijos lauką, kuris trauktų. (…) Šiandien valstybė kaip tik turėtų nubrėžti ateities scenarijus, kad lietuviai ne tik išsaugotų savo nuostabią kultūrą, bet ir norėtų būti kartu.

 

Kas gi, jeigu ne mokykla, pasitelkusi visas kompetencijų ugdymo strategijas, turėtų prisiimti atsakomybę apie tai kalbėti su vaiku?

 

Belieka paklausti paties jauno žmogaus, ką jam reiškia tautosaka, etnokultūra, kaip ritualas. Štai keletas mokinių minčių:

Tai (dainavimas kartu) yra poilsis, atotrūkis nuo visko, galimybė būti savimi (juk nieks neišjuoks, visi bendrai kvatojam); proga patirti daug, daug laimės ir gėrio… (Kristupas).

Tai atotrūkis nuo kasdienės rutinos. Tai suvokimas, jog esi bendruomenės dalis, kuri jungia meile ir pagarba savo tradicijoms grįstą nenutrūkstamą ciklą… (Modesta).

Šie ritualai suteikia didesnį bendrumo jausmą nei įprastai, skatina siekti bendro tikslo… (Rokas).

 

Šaltiniai

 

Gintaras Beresnevičius. Mitas ir ritualas

Viktorija Daujotytė. Sveikinuosi su jumis šią stebuklo valandą // Liaudies kultūra, 2000, Nr. 1, p. 1–2.

Leonidas Donskis: Lietuvą suvienyti ir paversti tėvyne gali prasmės jausmas // Naujienų portalas internete „15 min.“, 2013 m. balandžio 27 d.  

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.