Kokią vertę kuria mokykla?

Šių metų sausio 27 d. įvyko nuotolinis Nacionalinis švietimo lyderystės forumas, kuriame diskutuota apie visapusišką žmogaus ugdymą, ieškota atsakymo į klausimą, kokią vertę kuria mokykla (žr. čia). Į renginį pavyko suburti ne tik Lietuvos švietimo profesionalus, bet ir socialinių partnerių bei užsienio lietuvių bendruomenių atstovus. Forume pranešimus skaitė VU doktorantė Jūratė Litvinaitė, MRU doc. dr. Romas Prakapas, rašytoja, komunikacijos specialistė Viktorija Urbonaitė, dr. Aurimas Marijus Juozaitis. Pagrindinėje Forumo diskusijoje mokyklos kuriamos vertės klausimais dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus patarėja dr. Rita Dukynaitė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktorius dr. Arvydas Girdzijauskas, VU Ugdymo mokslų instituto dėstytoja, podoktorantūros stažuotoja dr. Sandra Kairė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva, Lituanistinės etnokultūros ir dramos mokyklos „Bitė“ steigėja ir vadovė Virginija Stukaitė-Laniauskienė iš Londono ir prof. habil. dr. Rimantas Želvys, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Švietimo politikos centro vadovas. Diskusiją moderavo Donatas Puslys, Vilniaus politikos analizės instituto medijų programos vadovas.

Edukologai yra sutarę, kad švietimu mes laikome žmogaus ir visuomenės tobulėjimą, tam tikrų galių plėtrą mokslo žinių pagrindu. O mokykla yra vienintelė, turinti prioritetą lemti žmogaus formavimąsi. Pastaraisiais dešimtmečiais pernelyg sureikšmintas ekonominis požiūris susiaurina švietimo paskirtį, o kartais net suprimityvina, kai švietime siūloma vadovautis kaštų ar naudos sampratomis, kai keliami klausimai, ar verta investuoti į švietimą. Bet socialinė, kultūrinė švietimo vertė yra labai reikšminga, nes švietimas svarbus savaime. Dabar šią nuostatą stiprina ir kiti mokslai. Keičiantis laikams įvykęs mokyklos paskirties pokytis, perkeliant prioritetus nuo socialinio teisingumo link mokinių pasiekimų, gerokai supaprastino požiūrį į mokyklos misiją. Ką daryti tėvams, norintiems savo vaikams geresnio gyvenimo nei jų pačių? Ieškoti mokyklos! Tėvų įžengimas į mokyklą pavadintas tėvokratija. Mokytojo autoritetas tėvokratijos eroje susvyravo. XXI a. atplukdė neoliberalizmo bangą, pagal kurią švietimą reikia suprasti kaip paslaugą, privalančią būti kokybiška, todėl investuojame į mokyklą, į švietimą, o mokytojai, veikdami efektyviai, sukuria pridėtinę vertę, kuri apskaičiuojama standartizuotų testų pagalba. Tačiau antropoceno epocha skatina permąstyti ugdymo paskirtį ir mokyklos vertę, nes šios epochos vaikai turi mažai santykių su gamta, bet daug baimių, emocinio neužtikrintumo, kitaip supranta stabilumą ir apibrėžtumą. Jie vis garsiau teigia, kad turėtume kalbėti ne tik apie žmogų, bet ir apie žmogų pasaulyje, gamtoje, santykyje su kitais. Vadovaujantis posthumanistiniu požiūriu mes neturėtume išaukštinti žmogaus, nes esame ne tik kūrėjai, bet ir griovėjai viso to, kas dabar pasaulyje vyksta. Pasak Jūratės Litvinaitės, kasdienybėje susiduriame su binarine samprata: vienoje pusėje mokykla – šventovė, kitoje – kankinystės, bukinimo vieta. Amerikiečių sociologiniai tyrimai skandalingai supurtė JAV švietimo lauką, kai atskleidė, jog mokymosi pasiekimai pirmiausiai priklauso nuo to, kuriame rajone yra mokykla, koks šeimos socialinis ir ekonominis statusas, kaip tėvai bendrauja tarpusavyje.

 

Tėvai per nuotolinio ugdymo laikotarpį pandemijos metu suprato, kad mokytojas turi tą specialų gebėjimą ir mokėjimą suvaldyti vaikus, planuoti ir struktūruoti veiklą ir dar kažko išmokyti. Didžioji dalis pradinukų tėvų pabrėžia, kad jiems svarbiausia, kaip jų vaikas jaučiasi mokykloje, ar yra saugus, kaip socializuojasi. Tyrime po nuotolinio mokymo, ištikusio per karantiną pernai, vaikai teigė pasiilgę gyvo bendravimo ir mokytojo akių, nes „mokytojas moka pamatyti, net klausti nereikia“. O tai reiškia, kad mokykla – tai santykis, ne galios, ne autoriteto demonstravimas, tai įvairiapusis santykis, kur svarbiausia – pastangos suprasti, solidarumas, palaikymas, empatija.

Pripažįstame, kad kultūra yra elgesio būdas, leidžiantis žmogui patirti sėkmę tam tikroje aplinkoje. O jeigu ugdome kultūringą žmogų, tai reiškia, kad jis gebės sėkmingai realizuoti save besikeičiančioje aplinkoje. Ir čia galima įžvelgti dvejopą mokyklos misiją. Iš vienos pusės – ji turi perduoti vertybes, žinias, tradicijas, gėrio ir grožio supratimą, o iš kitos – gebėjimą orientuotis besikeičiančioje aplinkoje ir lanksčiai veikti. Šios dvi pusės jokiu būdu nepaneigia viena kitos. Be vertybinio pagrindo sėkmė gali būti apgaulinga ar net nusikalstama. Panašu, kad mokytojai visada žinojo, jog švietimu galima keisti žmogų. Dabar jau pripažįstamos edukologų išvados apie visuminio žmogaus ugdymo svarbą visą jo gyvenimą, nuo pradžios iki pabaigos. Todėl labai reikšmingas tampa mokymosi barjerų naikinimas, mokymosi sąlygų sudarymas, mokymosi motyvacijos skatinimas. Žmogus padedamas kito gali daugiau. Pamatinės vertybės brėžia pagrindines gyvenimo linijas, taip pasikeičia žmogaus pasaulis, jo suvokimas, nes įgytos žinios ir įgūdžiai keičia gebėjimus. Tačiau pažinti svarbu ne tik pasaulį, bet ir patį save.

 

Besikeičiančiame pasaulyje mokykla gali tapti erdve, tinkančia itin svarbiems klausimams permąstyti. Tai ugdo ir kritinį mąstymą. O dabartinė, pandeminė, situacija gali padėti permąstyti mokyklos kuriamą vertę. Nes tam tikri dalykai, ilgai galėję atrodyti kaip savaime suprantami, buvo nepakankamai įvertinti. Kokias pamokas išsinešime iš šios situacijos?

 

Lyderių laiko inf.

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.