Kokią vertę kuria mokykla?

Tęsiame temą

Nacionalinio švietimo lyderystės forumo antrojoje dalyje diskutuota apie viešąjį švietimo diskursą ir šiuolaikinės komunikacijos ypatumus (žr. čia). Pranešimą „Viešasis švietimo diskursas: kas ir kaip“ skaitė MRU doc. dr. Romas Prakapas, komunikacijos paslaptimis dalijosi rašytoja, komunikacijos specialistė Viktorija Urbonaitė (pranešimo tema – „Pozityvioji švietimo komunikacija: kaip ją kursime“).

 

Lietuviškas terminų žodynas sako, kad diskursą turėtume suprasti kaip pasmingą, rišlų, išplėstą minties apie kurį nors dalyką reiškimą. Viešasis diskursas nėra naujas ar netikėtas mokslinis reiškinys. Su juo plačiai dirba įvairių sričių mokslininkai, o pastaruoju metu įsijungia ir edukologijos specialistai. Net pedagogo galios indeksas, pasirodo, yra proporcingas ne tik turimai jo kompetencijai, bet ir susiformavusiam požiūriui į jį patį, pedagogą, kaip jis pristatomas viešojoje erdvėje. O joje, kalbant apie švietimą, dažniausiai operuojama bendrosiomis sąvokomis: mokykla, mokytojas, mokinys. Aptariamoji švietimo tematika neretai irgi tapatinama su tuo, kas dedasi mokykloje. Mokyklos gyvenimo klausimai skirtingų grupių aptariami skirtinguose kontekstuose. Dažniausiai tokias diskusijas inspiruoja viešojoje erdvėje pristatomos švietimo aktualijos. Tyrimai rodo, kad visuomenės informavimo priemonėmis kai kada pasitikima labiau nei kitais šaltiniais. Čia ir susiduriama su situacijomis, kuomet svarbiau ne tai, kas ką padarė, bet tai, kas ką pasakė. Todėl tinkamai komunikuoti yra labai svarbu. Kai kurie tyrėjai, ypač komunikacijos specialistai, akcentuoja, kad žiniasklaida, medijos tik moderuoja diskusijas, kurios vyksta visuomenėje, tik padeda joms iškelti į paviršių aktualiausias problemas.

 

Kalbėdami apie diskursą, mes visada kalbame apie kontekstą, o jo sampratų turime daug ir įvairių. Viena iš jų – aplinka, turinti lemiamą reikšmę atskirų gyvenimo reiškinių supratimui. Komunikacijos moksle vykstančios diskusijos sako, kad šiuolaikinės medijos mums duoda galingą įrankį, padedantį formuoti, keisti visuomenės nuomonę. Tik čia kyla klausimas, kiek tai yra įėję į mūsų švietimo kasdienybę, švietimo aplinką. Platesniu požiūriu Lietuvos situacija nėra išskirtinė. Publikuotas ne vienas Lietuvos atvejis, nagrinėjantis medijas, susijusias su švietimu. Čia galėtume prisiminti populiarias kartų teorijas. Dabar jų atstovai jau ateina ir į pedagogų bendruomenę kaip specialistai. Tad akivaizdu, kad medijos, kaip tam tikros momentinis informacijos atnaujinimas, neaplenkia mūsų ugdymo aplinkos. Vadinasi, mes susiduriame su situacija kada iš esmės anonimiškai kiekvienas gali dalyvauti kuriant viešąjį diskursą. Ir šioje vietoje yra ką permąstyti. Grupė mokslininkų, nagrinėjusių edukologinių tyrimų duomenų rinkimo, apdorojimo metodus, aptiko gana kuriozinių atvejų, rodančių visišką neišmanymą, kaip naudoti socialines technologijas ir tinklus. Pavyzdžiui, viešai prieinami mokyklų vaikų gerovės komisijos protokolai, kurie fiksuoja gana jautrią informaciją. Pasitaiko, kad persipina asmeniniai ir profesiniai profiliai. Vėliau iš šito konteksto išsitraukta informacija gali atsisukti prieš pačius jų kūrėjus. Bet socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose, pačių mokyklų tinklaraščiuose pateikiama informacija rodo, kad mokykla nori save pristatyti, aktyviai dalyvauti, kad svarbūs tie vidiniai socialiniai ryšiai. Apžvelgus skirtingose pasaulio valstybėse atliktus tyrimus, susijusius su socialinių tinklų naudojimu, pritaikymu švietime, pastebime, kad jie matomi kaip bendravimo ir bendradarbiavimo forma ir tik žymiai vėliau atsiranda specifiniai ugdymo komponentai.

Romas Prakapas (MRU nuotrauka)

Mykolo Romerio universiteto mokslininkai 2017 m. ir 2020 m. atliko tyrimus, kuriais siekta išsiaiškinti, kiek viešojoje erdvėje pateikiama informacijos apie mokyklą ir švietimą apskritai, kaip ši informacija atrodo kitų mokslinių tyrimų kontekste. Tyrimui buvo pasirinkti naujienų portalai, turintys didžiausią auditoriją. Turinys filtruotas raktiniais žodžiais: švietimas, ugdymas, mokymas, mokykla ir pan. 2017 m. buvo peržiūrėtos sausio–liepos mėnesių publikacijos, jų aptikta arti 700. Pagal tą pačią metodiką tyrimas pakartotas 2020 m., bet peržiūrėti tik sausio–vasario mėnesiai, nes kovą tyrimą teko nutraukti dėl prasidėjusios pandemijos. Palyginus analogiškus tekstus išryškėjo, kad labai didelė dalis jų neša ar formuoja negatyvią nuostatą apie mokyklą. Iš 2020 m. atrinktų 100 publikacijų tik 30 kalbėjo apie švietimą, nes daugeliu atvejų antraštė nesutapo su turiniu, ir tik 5 tekstai buvo pozityvūs. Taigi, publikacijų analizė rodo, kad pozityvių žinučių turime labai mažai, bet ir jos dažnai „praturtinamos“ žiniomis iš užsienio, pavyzdžiui, kaip pradinukas Meksikoje nušovė mokytoją. Publikacijose jaučiamas neapibrėžtumas, blaškymasis. Kartais susiduriame ir su vienpusiškais ekspertų išvedžiojimais. Akcentuojama mokytojų nekompetencija, ekspertai pristato savo idėjas, kurios gali būti nulemtos kažkokių savų tikslų, pabrėžiant kažkieno trūkumus. Todėl tyrimų analizė leidžia teigti, kad požiūris į pedagogą ir jo darbą yra labiau neigiamas nei teigiamas, nors jau galima pastebėti ir pokyčio požymių, tačiau ne pagrindiniuose šalies naujienų portaluose.

 

Komunikacija yra žaidimas

 

Kaip teigė V. Urbonaitė, komunikacija yra žaidimas, nes turi būti smagu. Komunikacija yra greitis ir nuolatinis skonio ugdymas. Jei gavote laišką, turite atsakyti per 24 valandas. Komunikacijoje reikia vengti nebūtų dalykų. Jei žmogus savo veidaknygėje dalijasi rasotų rožių nuotraukomis, verta susimąstyti… Komunikacija prasideda nuo buvimo kartu ir dalijimosi emocijomis. Bet tai nėra toks paprastas dalykas, koks atrodo. Tai amatas, kurio žmonės mokosi. Pasakojant viešai svarbu gebėti įsijausti, nepamiršti, kam pasakoji, tai yra auditorijos, sujungti mintis ir nepamesti pašnekovo. Iš esmės, mes esame egocentrikai ir galvojame tik apie save. Bet ir kiti taip pat galvoja tik apie save! Kai tai supranti, suvoki, jog negali pamiršti kito. Geras komunikatorius, nuolatos galvodamas apie auditoriją, prisitaiko prie jos. Ir myli kiekvieną savo auditorijos žmogų apriori. Jis žino, koks jų amžius, ar vyrai tai, ar moterys, vaikšto su odiniais portfeliais ar medžiaginėmis kuprinėmis, kur geria kavą… Impulsyvios, gynybinės komunikatoriaus reakcijos patvirtina, kad jis negalvoja apie savo auditoriją, pamiršta, kad egzistuoja kiti žmonės, kad jie jį mato ir girdi. Komunikuojant reikia būti „už“, o ne „prieš“. Todėl nedera kalbėti „per neiginius“. Pavyzdžiui, ne „jis nemoka daugybos lentelės“, o „jis vis dar mokosi daugybos lentelę“.

Viktorija Urbonaitė (Edvardo Blaževič nuotrauka)

Jei norime, kad komunikacija būtų sėkminga, V. Urbonaitės teigimu, turime sudominti. O visada sudomina geros ir gerai papasakotos istorijos. Gera istorija yra ta, kai nutinka kažkas netikėto… Taip mes laimime dėmesį. Istorijų pasakojimas šiandien yra komunikacijos valiuta, bet jūs turite žinoti, kodėl apie tai pasakojate. Ar tai liks svarbu po dienos, po mėnesio, metų. Jei pasakotojui nuobodu, auditorijai bus dar nuobodžiau. Žmonėms patinka dramos, bet su pozityvo atspalviu. O atvirumas labai atsakingas dalykas, nes baugu atsiverti bet kam. Spręsdami krizes problemas kartais pamirštame, ką sprendžiame, todėl pradedame teisintis, aiškintis, ko komunikuojant visai nereikia. Jei kalbate viešai, turite pasverti kiekvieną žodį ir nepamiršti kvėpuoti. Tai nėra lengva. Iš vienos pusės supinti tam tikrą intrigą, iš kitos – suformuluoti klausimą ir ieškoti sprendimų. Tam ir reikalingi komunikacijos žmonės.

 

Į komunikaciją reikia žvelgti šiuolaikiškai ir nebijoti prekės ženklo, brendo. Tai veikia. O iš kitos pusės, mes visi esame savotiški prekės ženklai. Kitas svarbus momentas – legendos kūrimas. Legendomis galima įkvėpti žmones, juos patraukti, šiek tiek romantizuoti. Arba jūs kuriate legendą, arba žmonės sukuria ją apie jus. Kas pirmesnis!

 

Kiekvieną savo parašytą tekstą būtina perskaityti garsiai, kaip sakoma, bubenant. Kiekvienas tekstas turi pradžią, vidurį/dėstymą ir pabaigą. Per kiekvieną pasakojimą eina detalės. Jų neturi būti per daug. Jos neturi teršti eterio, kartoti, kas ir ką kažkada pasakė. Komunikacija irgi turi būti ekologiška. Todėl treniruodamiesi kasdien parašykite po sprindį teksto.

 

Ir pabaigai – niekada nekalbėkite „vilnoniu“ balsu ir treniruokite šypseną. Prajuokinkite, jei turite tam talentą, bus puiku. O kai nebežinote ką sakyti, sakykit, „aš jus myliu“… Bet tai jau kita istorija.

 

„Lyderių laiko“ inf.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.