Kokia švietimo ekspertų nuomonė dėl bendrųjų programų atnaujinimo?

Dovilė Šileikytė

Švietimo erdvėje nuolat diskutuojant apie atnaujinamą ugdymo turinį, vieną iš virtualių diskusijų – „Konceptualios ir metodologinės bendrųjų programų atnaujinimo gairės. Ką mano švietimo ekspertai?“– surengė ir Vytauto Didžiojo universitetas. Renginio metu švietimo ekspertai aptarė bendrųjų programų atnaujinimo konceptualiuosius ir metodologinius principus, norėdami įvertinti, ar Lietuvos bendrųjų programų atnaujinimo ekspertų pasirinkti sprendimai atitinka pasaulines ugdymo turinio atnaujinimo tendencijas, pabandyta atrasti sprendimų pasirinkimo motyvus. Aptarta, ar sistemiškai numatoma ugdyti kompetencijas, ar rengėjams pavyko išvengti metodologinių prieštaravimų.

 

Dr. Renato Opertti, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Tarptautinio švietimo biuro (IBE) ekspertas, išvardijo dešimt punktų, ką reikėtų daryti permąstant ugdymo turinį popandeminiame kontekste: suprasti jaunesnę kartą, kovoti su veiksniais, susijusiais su pažeidžiamumu, stiprinti supratingumą tarp mokyklos ir šeimų, gilinti vietinį ir visuotinį švietimą, koncentruotis į asmenybę, skatinti vertybių sinergiją, vertinti įvairovę, sutelkti dėmesį į laisvę stiprinantį švietimą, judėti mišriųjų švietimo metodų link, įkvėpti pedagogus.

 

Remiantis UNESCO IBE samprata, ugdymo turinys – tai septynios tarpusavyje susijusios dimensijos: nustatytos, įgyvendintos, patirtos, tarpininkaujamos, pasiektos, paslėptos ir užmirštos. Ugdymo turinys įgalina pedagogus būti klasių politikos formuotojais ir kūrėjais, jis yra kokybiško švietimo varomoji jėga, palaikanti švietimo politikos kūrimą ir plėtrą; prisideda prie visapusio asmens formavimosi, įvairindamas mokymosi patirtį, susijusią su besimokančiojo siekiais, motyvacija, interesais ir gebėjimais. Holistinio suvokimo ašis – mokinio asmenybė.

 

Dr. Emilija Sakadolskienė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė ir Nacionalinės švietimo agentūros ekspertė, pranešime „Kompetencijomis grįsta programa“ kalbėjo apie taksonomijas, nes vienas iš priekaištų programų rengėjams pareikštas dėl to, kad naujosios programos nėra grindžiamos taksonomija. „Geros mokyklos koncepcijoje įvardytas humanizmas, kuris kartais kritikuojamas. Išgirdome nuomonių, kad galbūt reikėtų šį aspektą persvarstyti, nes jei laikome humanizmą bendrųjų programų pagrindu, kyla klausimas, ar pedagogas, turintis kitokių įsitikinimų apie humanizmą, religiją, antropoceną, turi būti verčiamas paklusti valstybės dokumente formuojamai krypčiai, ar gali turėti savo įsitikinimus apie ugdymo filosofiją, žmogų ir švietimo paskirtį?“

 

Humanizmas – tik vienas iš pavyzdžių, dažnai kalbama ir apie egzistencializmą, pragmatizmą, todėl pasak E. Sakadolskienės, vėlgi kyla klausimas – ar balsuosime, kurią kryptį rinktis, ar siesime visas? Požiūriai į vaiko prigimtį skiriasi, galima remtis Žanu Žaku Ruso, Džonu Diuji, ar būtinai reikia pasirinkti vieną, ar užtikrinti, kad mokytojai būtų susipažinę su įvairiais požiūriais į vaiko ugdymą ir sąmoningai rinktųsi patys? Dalis aspektų perimta remiantis užsienio šalių pavyzdžiais, peržiūrėjus, kas tinka mūsų šaliai. Remiantis tyrimais, palyginus su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, Lietuvos mokytojai labiausiai pasikliauja vadovėliais, nes ugdyti kaip vykdytojai, o ne kaip sprendimų priėmėjai, turi didelį krūvį ir paprasčiausiai nespėja dirbti kitaip.

 

B. Blūmo ir SOLO taksonomijomis nutarta nesivadovauti, nes šiandienos mokslininkai edukologai visame pasaulyje kritikuoja tokį ugdymo turinio pagrindą – taksonomijos sudaro netinkamą mokymosi proceso vaizdą, supaprastina mąstymą ir jo ryšį su mokymusi, kuris nėra hierarchinis ar linijinis, nuoseklus procesas ir kt. Juk kartais pirma kuriama, vėliau analizuojama (remiantis taksonomija turėtų būti atvirkščiai), todėl nuspręsta sąmoningai vengti laipsniškumo, kad pirmoje klasėje mokinys pasiekia pirmą laiptelį, o dvyliktoje – aukščiausią. Remiantis taksonomija susidaro įspūdis, kad žinios ne tokios svarbios kaip kūryba, tačiau ne visada mokymo procesas vyksta nuosekliai, todėl apie tai daug diskutuota ir šių sąvokų atsisakyta. Kompetencijomis grįstas ugdymas yra integracinio ugdymo pagrindas, judama ta kryptimi. „Mūsų gyvenimai integruoti, jie nėra suskirstyti į stalčiukus, todėl stengiamės, kad dalykinė sistema mūsų neribotų, nes verslo, pramonės ir kitų sričių atstovai teigia, kad šiais laikais nė viena problema nesprendžiama vieno mokomojo dalyko pagrindu. Naujos programos leidžia pačiam mokytojui kurti 30 proc. programos – gal bus papildomos medžiagos vadovėliuose, metodinių nurodymų, kuriais pedagogai galės remtis, bet tikimės, kad ir mokytojai nori kurti“, – viliasi E. Sakadolskienė.

 

Atnaujinant ugdymo turinį integruojami ne tik dalykai, bet ir šešios kompetencijos, rengėjai tikisi, kad prisidės ir leidyklos, ir vadovėlių autoriai, ir mokytojai, kurie integruos ugdymo turinį su Lietuvos, pasaulio ir Europos aktualijomis, aplinkos problemomis, mažesnės bendruomenės interesais, juk programa rašoma žvelgiant dešimčia metų į priekį, tad nežinoma, kas, pavyzdžiui, ateityje vyks ir bus aktualu Jungtinėse Amerikos Valstijose, Škotijoje ar Žemaitijoje. Taip pat viliamasi, kad per ateinančius metus daug dėmesio bus skiriama naujoms programoms išbandyti, nes reikia tyriminio pagrindo. Viskas turi būti susiję – kompetencijų ir dalykų aprašai, vertinimo sistema, leidyklų darbas, mokytojų rengimas.

 

Dr. Laimos Galkutės, Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbuotojos ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narės-ekspertės, teigimu, programų atnaujinimas reiškia visos švietimo sistemos pokyčius – naują didaktiką, naujas mokytojų kompetencijas, o švietimo sistemos pokyčiai susiję su pokyčiais visuomenėje, kurie skatina peržvelgti programas. „Turime išbandyti kompetencijas įvairiuose kontekstuose, užtikrinti sistemiškumą, kad ugdymo tikslai, turinio įgyvendinimas, pasiekimų vertinimas derėtų tarpusavyje. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme parašyta, kad kompetencija yra gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma. Kalbama apie mokinio veiklą, bet skaitydama kompetencijų aprašus, juose matau mokytojo veiklą („vaikai ugdomi, skatinami…“), kyla abejonė – kas yra kompetencijos vertinimo objektas?“ – klausia L. Galkutė. Ji pritaria, kad Blūmo taksonomija ne itin tinkama, bet SOLO taksonomijoje kalbama ne apie mokymosi proceso, o apie pasiektų rezultatų lygius, todėl pastaroji padeda įvertinti tam tikro etapo rezultatą: „Kalbant apie kompetencijų plėtotę, matome, kad jai svarbus dalyko turinys, jo žinios ir gebėjimai. Manau, kad reikia daugiau aiškumo, nes žinios ir gebėjimai, kaip kompetencijų ugdymo pagrindas, yra tik pažinimo kompetencijos apraše, tai aš vertinu teigiamai, nes kitos kompetencijos turėtų būti ugdomos taikant tarpdalykines temas“.

 

Dr. Vaino Brazdeikis, Nacionalinės švietimo agentūros Ugdymo turinio departamento direktorius, papasakojo, kad vyksta darbo grupių susitikimai, pokalbiai, galvojama apie redakcinę grupę, kuri visada dalyvauja rengiant bendrąsias programas, ji turėtų prisidėti, kai tik bus apie ką diskutuoti, nes dar rengiamos vidurinio ugdymo programos, jo teigimu, programų atnaujinimo procesas dar nėra pasiekęs pusiaukelės. V. Brazdeikis taip pat priminė, kad bendrosios programos – tai ne mokslininkų ar politikų nuomonė, o tėvų, mokytojų, mokinių susitarimas. Dokumentas kuriamas susitarimo pagrindu, atsižvelgiama į gaunamus pasiūlymus.

 

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros dr. profesorei Natalijai Mažeikienei kilo klausimų, kaip programos bus įgyvendinamos, kaip vyks kvalifikacijos kėlimas, kad mokytojai galėtų pritaikyti tuos metodus, kurie čia įvardijami, kaip bus parengti vadovėliai, koks vertinimo procesas? Profesorė kviečia matyti šį dokumentą sąveikoje su vėlesnėmis programų gyvavimo stadijomis. Teigiamą įspūdį jai paliko istorijos, geografijos, pilietiškumo ugdymo aprašymai, ten mokytojui aiškiai sufleruojama, kokia galėtų būti praktinė darbo grupėmis veikla, susijusi su visuomenės, bendruomenės kontekstais. N. Mažeikienės nuomone, turi būti daugiau tokių veiklų – dalyvaujant, kuriant, už mokyklos ribų, natūralioje aplinkoje.

 

Diskusijos esmė – užčiuopti aspektus, kuriems reikia ekspertų nuomonės, pagalbos, peržiūros, korekcijų. Organizatoriai tikisi, kad renginys padės tai suprasti. Natūralu, kad norint susitarti metodologiniu ir konceptualiu požiūriais vyksta daug diskusijų, jos turi vesti link konstruktyvių sprendimų, juk siekiama, kad programos užkoduotų mokymąsi dabarčiai ir ateičiai. Mokslininkai stengiasi nelikti nuošalyje, matyti procesus kritiškai ir konstruktyviai.

 

Renginio vaizdo įrašą galite pažiūrėti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *