Kodėl vaikams svarbūs žaidimai ir žaislai?

Ypatingą žaidimo reikšmę vaiko raidai ir ugdymui(si) atskleidžia šie teiginiai: žaidimu įgyvendinami esminiai vaiko poreikiai (savarankiškumas, pažinimas, judėjimas, bendravimas); žaidimu pradedamos ir plėtojamos kitos veiklos rūšys; žaidimas padeda psichiniam vaiko vystymuisi (Asta Jakimavičienė, „Žaidimų teorija“).

 

Žaisti vaikas neišmoksta savaime. Žaisti vaiką moko suaugusieji: supažindina su žaislais, žaidimo taisyklėmis, skatina pakartoti, veikti, kurti siužetą. Vaikai stebi tėvus, pedagogus, tada atkartoja jų veiksmus, kalbą ir interpretuoja savaip. Dvidešimt penkerius metus dirbdama auklėtoja, galiu teigti, kad žaisti reikia mokyti, o žaidžiant drauge – vaikai aktyviau įsitraukia į žaidimą – mokosi tirdami ir stebėdami.

Žaidimas yra ir vaiko kalba, nes žaisdamas mažylis gali daug ką papasakoti, išreikšti savo nuomonę, o žaislai tampa tarsi jo žodžiai.

 

Pastaruoju metu į darželį ateina nemažai kitakalbių vaikų. Tokiems vaikams sunku adaptuotis, nes nemoka kalbos. Pastebėjau, kad tokie vaikai kalbos mokosi lengviau, kai naudoju patrauklias ir įdomias priemones, kurios padeda susieti girdimą žodį su vaizdu ar daiktu. Žaislas yra pirmasis mano pagalbininkas bendraujant su vaiku.

Per ilgą savo darbo praktiką esu sukūrusi daug ugdymo(si) priemonių, su kuriomis vaikai noriai žaidžia, kuria pasakas bei žaidimų siužetus. Tokiu būdu turtinamas mažųjų žodynas, tobulėja jų vidinis pasaulis. Mano sukurtos priemonės („Diena ir naktis“, „Kalbantis meškiukas“, „Pasakų prijuostė“ ir kt.) padeda man dirbti su vaikais, lavina vaiko smulkiąją motoriką, regėjimo koordinaciją, turtina vaiko žodyną, pažintinius gebėjimus.

 

Vaikas žaidžia kiekvieną dieną, tad jam reikia įvairių priemonių ir žaislų, todėl papildomai sukurtos ugdomosios priemonės juos džiugina, skatina smalsauti ir ugdo.

Štai keli trimečiai dėlioja kaladėles, o šalia jų vyresnieji vaikai tyrinėja „Lego“ konstruktoriaus detales: ima, apžiūri ir bando surasti joms tinkamą vietą, pastatyti pilį. Tokiu būdu lavinama vaiko smulkioji motorika. Pakankamai susiformavusi pirštų ir riešo motorika – vienas iš fizinės brandos rodiklių ruošiantis mokyklai.

Statydami vaikai bando įgyvendinti savo planą, kad iškiltų tokia pilis, kokią mato pateiktame pavyzdyje, arba… kokią mato savo vaizduotėje. Statinys reikalauja kruopštumo ir atidumo, loginio mąstymo, tad mažieji mokosi sutelkti ir išlaikyti dėmesį, žaisti drauge. Be to, smulkioji motorika susijusi su vaikų gebėjimu kalbėti. Todėl daug priemonių pritaikiau smulkiosios motorikos lavinimui.

 

Šalia „statytojų“ keli vaikai žaidžia „namus“. Tai – sudėtingas žaidimas vaidmenimis. Mergaitė (Vasilisa) imasi mamos vaidmens ir švelniai migdo lėlytę. Ji tarsi imituoja suaugusiųjų pasaulį, bando į jį pažvelgti iš mamos perspektyvos, tokiu būdu ugdomas noras rūpintis kitais, užjausti, padėti. Be to, vaikams reikia išmokti susitarti, pasiskirstyti vaidmenimis, suvaldyti savo impulsyvius norus. Taip jie mokosi gyventi tarp kitų ir su kitais, laikytis sugalvotų ir esamų taisyklių.

 

Štai keli vyresni vaikai su auklėtoja žaidžia didaktinį-mokomąjį stalo žaidimą – dėlioja paveikslėlių korteles, žinių semiasi auklėtojai padedant: šuns namas – būda, lapės – ola ir t. t. Vaikai mokosi naujų žodžių, lavina mąstymą, rankų ir akių koordinaciją, mokosi susikaupti ir išlaikyti dėmesį, ieškoti sprendimo, diskutuoti.

Kieme vaikams patinka žaisti judriuosius žaidimus, jie bėgioja, lenktyniauja, žaidžia futbolą, estafetes. Svarbu turėti įvairių kamuolių, šokdynių, lankų, skraidančią lėkštę ar kitų priemonių. Žaisdami vaikai patiria judėjimo džiaugsmą. Noras laikytis žaidimo taisyklių, būti drausmingiems, kyla iš vidinės motyvacijos pasiekti pergalę.

 

Mes, šiuolaikiniai tėvai, kasdien ieškome atsakymų, kaip teisingai auklėti vaikus, kokias priemones pasirinkti, o didžiulė šiuolaikinių žaislų pasiūla dažnai klaidina.

Kiek vaikui reikia žaislų? Atsakyti sudėtinga. Vis dėlto žaislų perteklius blaško vaikų dėmesį, jiems sunku susikaupti renkantis žaislą, veikti, vėliau – susitvarkyti. Kai žaislo vaikui trūksta, jis tiesiog pasitelkia fantaziją ir pakeičia jį, tada pagaliukas tampa šaukštu, o lapelis – lėkštute ir t. t.). Tai skatina vaikų vaizduotę.

 

Žaislai turi būti tokie, kad vaikas galėtų juos naudoti įvairiose veiklose. Jie turėtų lavinti vaiko gebėjimus, atitikti jo amžių, žadinti vaizduotę bei kūrybiškumą. Ypač gerai, kai žaislas turi daugiau žaidimo panaudojimo galimybių (pavyzdžiui, kaladėlė gali būti pagalvėlė lėlei arba namo dalis ir panašiai). Kuo įvairiau galima panaudoti tą patį žaislą, tuo jis vertingesnis. Neturime užmiršti natūralių gamtos dovanų – akmenukų, pagaliukų, kaštonų, kriauklelių…

 

Vaikams iki trejų metų labai tinka medinės kaladėlės, piramidės, nesudėtingos dėlionės, vaikiškas domino. Nuo trejų metų reikėtų ieškoti žaislų, kurie skatina kūrybiškumą, galimybę kurti įvairias istorijas. Tai lėlės, automobiliai, dėlionės, įvairios figūrėlės. Smulkiąją 4–7 metų vaikų rankų ir riešo motoriką lavina mozaikos, konstruktoriai, „Lego“, dėlionės. Šie žaislai padeda ugdyti dėmesį, kruopštumą, kantrybę. Saviraiškai bei kalbai ugdyti puikiai tinka įvairios teatro lėlės. Ikimokyklinio amžiaus vaikams patinka žaisti su lėlėmis, mašinomis, indais. Šie žaislai skatina socialinės kompetencijos raidą: draugiškus tarpusavio santykius, gebėjimą išreikšti emocijas, norą pažinti suaugusiųjų gyvenimą.

 

Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, žaidžiantys kompiuterinius žaidimus pusvalandį per dieną, yra laimingesni nei jų bendraamžiai, kuriems neleidžiama žaisti. Bet akivaizdi ir kompiuterinių žaidimų žala vaikams: jie sukelia agresyvumą, priklausomybę, gali prisidėti prie regos silpnėjimo. Pernelyg ilgas sėdėjimas prie kompiuterio riboja vaikų fizinį aktyvumą, sukelia laikysenos problemų. Mano manymu, vaikas turi susipažinti su kompiuteriniais žaidimais, nes tai šiuolaikinio pasaulio dalis, tačiau reikia būti atidiems, kad laikas prie kompiuterio nekenktų.

 

Taigi, kodėl žaidimas ir žaislai vaikams svarbūs? Pirmieji septyneri vaiko gyvenimo metai – nepakartojamas žaidimų tarpsnis. Be žaidybinės veiklos neįsivaizduojamas vaiko ugdymas(is), bendravimas ir tobulėjimas, nes žaidimas – pagrindinė mažų vaikų veikla. Žaislai vaiko gyvenime labai svarbūs: jie ugdo, lavina fantaziją, padeda vystytis fiziškai, teikia malonumo, džiaugsmo.

 

Ar žaidimas įdomus, patrauklus, ar suteikia gerų emocijų, lavina vaikų kūrybiškumą, priklauso nuo suaugusiųjų, kurie parenka žaislus, moko, motyvuoja ir skatina žaisti drauge. Kitą kartą vaikas jau žais savarankiškai, įvairiai interpretuodamas žaidimo eigą. Žaislų dėka mažieji pažįsta aplinkinį pasaulį.

Stebint vaikų žaidimus, prisimenant vaikystę, kalbantis su vyresnių kartų atstovais, atlikime skirtingų kartų vaikų žaidimų analizę: dabarties vaikų žaidimai; mūsų kartos žaidimai; mūsų tėvų, senelių kartos žaidimai.

Yra bendrų žaidimų, kuriuos žaidžia visos kartos. Yra žaidimai, kurie pakito arba atsirado naujų, kuriems daro įtaką šiuolaikinė visuomenė ir pažanga.

Senelių, tėvų kartos žaidimai	Mūsų kartos žaidimai	Šiuolaikinių vaikų žaidimai
„Namai-šeima“	„Namai-šeima“	„Namai-šeima“
„Kelionės“ (netolimos kelionės arkliu ar dviračiu į kitą parapiją).	„Kelionės“ (kelionės automobiliu, autobusu po Lietuvą).	„Kelionės“ (kelionės į tolimas šalis lėktuvu, laivu, traukiniu).
„Slėpynės“	„Slėpynės“	„Slėpynės“
„Akla višta“	„Akla višta“	„Akla višta“
„Užkaltinis“	„Ali Baba“	Kompiuteriniai žaidimai.
„Žiužis“	„Gumytė“ (šokinėjimas per gumytę).	„Ferma“ (gyvūnų auginimas).
„Aukščiau žemės“	„Varlytė“ (žaidimas su kamuoliu).	„Spaidermenas“, „Barbės“, „Pokemonai“.
	„Paslaptis“ („sekretas“).

Kiekviena karta turi kažką nepakartojamo ir savito, bet neužmiršta ir savo šaknų. Bendraukime bei dalinkimės patirtimi. Ir kuo daugiau žaiskime! Tai daro laimingais net ir suaugusiuosius!