Kodėl mūzoms reikia advokatų?

Dovilė Šileikytė

„Meninio ir kultūrinio ugdymo dialogai ateities švietimui. Kodėl mūzoms reikia advokatų?“ – taip vadinosi baigiantis spaliui vykęs IX edukacijos forumas. Meninio ugdymo svarbą švietimo bendruomenė, be abejo, supranta, bet kai kalbame apie jo vietą visų mokomųjų dalykų kontekste, prireikia daug diskusijų, kuriose dalyvauja tyrėjai, praktikai, švietimo politikos formuotojai. Pasak švietimo, mokslo ir sporto viceministro Ramūno Skaudžiaus, atnaujinant ugdymo turinį, būtinas mokslininkų įsitraukimas, ši tema aktuali ir praktikams. Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų docentė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos Meninio ugdymo tinklo narė dr. Emilija Sakadolskienė teigė, kad tokios temos Lietuvoje menkai finansuojamos, tenka remtis užsienio tyrimais.

 

Renginį sudarė dvi dalys. Pirmojoje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Klaipėdos universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja, Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos prezidentė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos Meninio ugdymo tinklo narė dr. Rūta Girdzijauskienė skaitė pranešimą, kuriame aptarė meninio ugdymo stiprybes, ribotumus, galimybes ir iššūkius. Antrojoje – savo nuomonę galėjo išreikšti diskusijos dalyviai.

Meninio ugdymo stiprybės, ribotumai, galimybės ir iššūkiai

 

Remiantis moksliniais tyrimais, požiūriai į meninį ugdymą yra du – instrumentinis ir gilusis (specifiškasis, problematiškasis). Pasak pirmojo, vertingumas grindžiamas meninio ugdymo nauda kam nors, o argumentai grupuojami į tris sritis: asmeninius įgijinius (pasitikėjimą, vaizduotę, bendradarbiavimą, estetiką, emocijas ir pan.), akademinius pasiekimus (tyrimai rodo, kad mokinių, lankančių meninio ugdymo užsiėmimus, bent matematikos ir gimtosios kalbos pasiekimai yra 20 proc. geresni) ir socialinius įgijinius (šokis, muzika ir drama reikalauja komandinio darbo, todėl ugdomi bendravimo, bendradarbiavimo gebėjimai, lyderystė, bendruomeniškumas). Remiantis antruoju požiūriu, menas yra vertingas savaime, nebūtinai turi būti tarnu ar įrankiu kitiems dalykams pasiekti. Greta žodžių ir skaičių kalbų, įvaldoma dar viena – meno (spalvų, garsų, formų, judesio) kalba, meninis ugdymas susijęs su euristiniu mąstymu – nė viena kita sritis nesuteikia tiek galimybių ir prasmių kūrimo įvairovės. Be to, bet kuris menas pirmiausia yra patyriminis, jį praktikuojant dalyvauja protas, jausmai, kūnas…

 

Meninio ir kultūrinio ugdymo ribotumai atsiranda iš kultūros sampratos daugiareikšmiškumo ir šiuolaikinės edukacijos pobūdžio. Sąvoka kultūra apima daug dedamųjų (žinias, tikėjimą, meną, moralę ir kt.), todėl kyla fragmentiškumo, paviršutiniškumo pavojus. Kita vertus, kultūra yra daugiaplanė ir spalvinga, prie sąvokos kultūra galime pridėti bet kurį daiktavardinės kilmės būdvardį, kalbėti apie tautinę, jaunimo, masinę kultūrą, tad kyla klausimas, kurios iš jų mokyti, kuriai skirti dėmesį, ypač kai laiko tam tėra tik viena valanda per savaitę.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Kalbant apie edukacinę perspektyvą, Gertas J. J. Biesta kelia klausimą, kas yra geras ugdymas, ir jį analizuoja ekonomizuotos visuomenės kontekste. Švietimui pritaikomi ekonominiai dėsniai, vaidmenys, vertinimai, terminologija, todėl mokslininkas kelia klausimą apie švietimo veikėjų, vartotojų (besimokančiųjų) arba paslaugos teikėjų (ugdytojų) sąvoką ir išmatuojamumą, kokia švietimo vertė. Jis klausia, ar matuojame tai, ką vertiname, o gal atvirkščiai – vertiname tai, ką galime išmatuoti, nes vaizduotė, kūrybiškumas ir kt. yra sunkiai išmatuojami, todėl dažnai menai nustumiami į šoną manant, kad jie per mažai svarbūs. Gertas J. J. Biesta analizuoja gerą ugdymą, išskaidydamas jį į kvalifikacijos (žinios ir įgūdžiai), socializacijos (kultūra ir tradicijos) ir subjektyvizacijos (autonomiškumas, savarankiškas mąstymas ir veikimas) sluoksnius, visi jie užtikrina gerą ugdymą. Meninio ugdymo atveju daug dėmesio skiriama socializacijai ir subjektyvizacijai, kurios ekonominėje visuomenėje ne visada vertinamos, sunkiai išmatuojamos. „Mūsų švietimo sistema virto sudėtingu konkurenciniu žaidimu, apimančiu pažymius, prizus, taškus, reitingus. Mokiniai ir studentai konkuruoja su bendraamžiais, kas gaus geresnius įvertinimus. Laimė, gerumas, bendradarbiavimas, sveikata laikomi neprivalomais. Lygiai tą patį galėtume pasakyti ir apie meninio ugdymo įgijinius. Konkurencingumas į kovos poziciją įmeta šalis, regionus, mokyklas, klases, mokinius ir verčia varžytis, kuris iš jų yra laimėtojas. Taip pat ir pačius mokomuosius dalykus. Vietoje to, kad jie sutartų, papildytų vienas kitą, diskutuojama, kuris svarbesnis, kuris duoda daugiau naudos“, – teigė dr. R. Girdzijauskienė.

 

Kalbėdama apie meninio ugdymo galimybes, profesorė pristatė prieš keletą savaičių baigtą tyrimą, atliktą su Lietuvos muzikos mokytojų asociacija – pranešėjos asmeninė patirtis ir nuojauta sako, kad tikriausiai panašios išvados būtų ir su daile, šokiu ir drama. Devyniolikos muzikos mokytojų, turinčių nemažą patirtį, klausta, kokių specifinių įgijinių jie mano pasiekiantys muzikos pamokoje, 8–10 klasių mokinių – kuo specifiškos muzikos pamokos. Mokytojai teigia skiriantys dėmesio visoms trims sritims: akademiniams tikslams, asmeninių savybių ugdymui (ši dažniausiai vertinama kaip svarbiausia), socialiniams įgijiniams. Mokiniai atsakymuose dažniausiai įvardijo pamokos atmosferą, laisvesnę pamoką, atsipalaidavimą, dainavimą, kūrybiškumą, bendradarbiavimą – šie dalykai taip pat atspindi visas tris minėtas sritis, be to, atsiranda ir ketvirtoji – ugdymosi aplinka („gali nebijoti suklysti“, „kūrybiškumas“). Įvardydami muziką kaip laisvesnę, lengvesnę pamoką, mokiniai omenyje turi įdomius ir kūrybiškus atsiskaitymus, namų darbus, tai, kad šiose pamokose mažai teorijos, daug erdvės vaizduotei, kūrybai, interpretacijai, minėjo atsipalaidavimą kaip proto, kūno ir emocijos sinergiją.

 

Kokie gi meninio ugdymo iššūkiai kyla žvelgiant į ateitį? Meninio ugdymo filosofija, teorija, didaktika – tos sritys, kuriose meninis ugdymas turi daug problemų, trūksta tyrimų ir tyrėjų bei kultūros, meno ir švietimo sanglaudos. Meninis ugdymas turbūt nėra vienintelis, turintis tokią problematiką, nes bendrojo ugdymo tyrimų stoka matyt yra kiekvienoje disciplinoje, tai dar kartą pabrėžia, kokie svarbūs finansiniai ir žmogiškieji ištekliai. Tai tie iššūkiai, kuriuos, R. Girdzijauskienės nuomone, reikia įveikti norint turėti solidų ir prasmingą meninį ugdymą, sukuriant galimybę pasitelkus meną mokiniams auginti save ir būti savimi.

Kultūra ir švietimas – glaudžiai susiję

 

Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriaus Gedimino Karoblio nuomone, meninis ir kultūrinis ugdymas turi būti ne nacionalinis, o atskirų bendruomenių, miestų reikalas. Ne išeitis ir kosmopolitiškos asmenybės ugdymas, kuriuo tiki daugelis tėvų ir galbūt mokytojų. „Kosmopolitizmas dabartinėje ugdymo sistemoje – saldus kaip kokakola, o vienintelis prasmingas kelias pirmyn yra kartus ir siauras: pažinti ir ugdyti save patį, savo šeimą ir artimiausios vietovės bendruomenę. Remdamiesi UNESCO 2003 m. nematerialaus kultūros paveldo konvencijos principais, turime atpažinti meninę ir kultūrinę savo vietos bendruomenės veiklą, jos materialius rezultatus, dalyvauti šioje veikloje, ja grįsti meninį ir kultūrinį ugdymą vietos mokyklose, būreliuose“, – savo nuomonę, kurią pavadino „karčių vaistų šaukštu“, išsakė G. Karoblis.

 

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto docentas, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius dr. Egidijus Stancikas pasakojo apie unikalią edukacinę priemonę – didžiosios scenos maketą, kurį vadina teatro kubu: „Siūlome matematikos, literatūros, istorijos mokytojams savo pamokose ugdomą dalyką pristatyti kūrybiškai, per teatro prizmę. Pavyzdžiui, per matematikos pamoką apskaičiuoti scenos tūrį, dekoracijos dydžius, technologijų – sukurti audinį, kostiumus ir pan. Kviečiame jungti visus tuos dalykus tarpdiscipliniškai. Be to, atliekame tyrimą su Kauno rajono mokyklomis, per jį išryškėjo problema, kad mokyklose tokiam neprograminiam ugdymui skirta mažai laiko. Kūrybiniam, papildomam darbui jo nebelieka, programos perkrautos“, – pabrėžė E. Stancikas. Jo nuomone, meninį ugdymą galima integruoti į kone visų dalykų pamokas ir, pavyzdžiui, dainuoti „Marselietę“ istorijos pamokose.

 

Profesorius, Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis prisiminė, kad kažkada švietimo ir kultūros ministerija buvo viena. Šių sričių negalima atskirti, kultūra ir švietimas turėtų būti / yra glaudžiai susiję. „Reikia sudaryti sąlygas, kad mokyklose visi turėtų galimybę prisiliesti prie meno ir kultūros, nes jei vaikas tuo nesusidomės besimokydamas, greičiausiai to nepadarys ir vėliau, suaugęs. Mūsų misija – visose srityse surasti, atskleisti talentus“, – įvardijo V. Juozapaitis. Pasak jo, tam būtini gerai pasirengę ir kūrybiški pedagogai, svarbus jų rengimas. O visų svarbiausia, kad kultūrą reikia ne vartoti, o ja gyventi, kaip ir švietimas yra ne paslauga, o ugdymas.

 

Vilniaus universiteto docentas dr. Darius Kuolys teigė, kad advokatų mūzoms reikia, nes jos nusilpo, nebesugeba savęs apginti viešumoje, susikalbėti tarpusavyje, prarado sąmoningumą ir platesnius kultūrinius akiračius. XX a. pradžioje atsirado daug žmogų tyrinėjančių mokslų su savo metodais, logika ir nebeliko disciplinų, kurios sujungtų žmogų į visumą. Humanitarinės disciplinos tolsta viena nuo kitos, mokykloje nėra humanitarikos bloko: yra kalbiniai dalykai (tarp kurių pradingsta literatūra), menai, istorija kaip socialinis mokslas, nors jis yra vienas svarbiausių humanitarikos pagrindų. Trūksta sąveikaujančios humanitarikos. „Be to, gyvename pokolonijinėje erdvėje su visais pokolonijiniais sindromais: vis mažiau jaučiame savo galias kurti prasmę čia ir dabar, manome, kad prasmingas gyvenimas kuriamas Vašingtone, Briuselyje ir pan. Matau mūsų nepasitikėjimą savimi ir tai, kad prarandame intelektualinį savarankiškumą – mūsų politikai yra vis mažiau intelektualiai savarankiški“, – sakė D. Kuolys. O ir humanitarika, jo nuomone, šiandien iš vidaus draskoma nepasitikėjimu, dialogo stygiumi. Humanitariniai mokslai yra susiję su konkrečia vieta, laiku, tradicijomis, kalbomis, jie nėra universalūs. Humanitarika teikia prasmės jausmą, užtikrina egzistencijos savarankiškumą ir laisvę.

 

Daugiau renginyje išsakytų minčių – forumo vaizdo įraše.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.