Ko Šiaurės ir Baltijos šalys gali išmokti vienos iš kitų bendrojo lavinimo srityje?

Dovilė Šileikytė

Vienas iš gegužės pradžioje vykusios Šiaurės ir Baltijos šalių švietimo konferencijos „NordEd“ renginių – diskusija apie tai, ko mūsų regiono šalys gali pasimokyti vienos iš kitų švietime, kuriose srityse turėtume glaudžiau bendradarbiauti. Renginį jo vedėjas Ainius Lašas pradėjo klausimu, ar Šiaurės šalių švietimo modeliai kaip nors atsispindi Lietuvos ugdymo įstaigose, švietimo sistemoje, ar apie tai kalbama, ar sekama tais pavyzdžiais, ar perimama patirtis?

 

„Mums, lietuviams, patinka viską turėti savo ir kuo mažiau žvalgytis (kartais tam ir laiko nelieka) į kitus, o iš Šiaurės šalių kaimynų esame perėmę pakankamai mažai patirties, todėl tokios konferencijos reikalingos, jos stato tiltus. Esu stažavusis Švedijoje, Estijoje, Vokietijoje, todėl galiu palyginti – mano nuomone, Lietuvos mokyklose trūksta didesnio akcento į kompetencijas ir mažesnio – į turinį, norisi daugiau laisvės mokytojams, to galima pasimokyti iš skandinavų“, –kalbėjo Ineta Žymančiūtė, menininkė, kūrybiško mokymo(si) ambasadorė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Mintį apie laisvę tęsė Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius, sakydamas, kad kaip tik dabar atnaujinamas ugdymo turinys, numatyta daugiau pasitikėjimo mokytojais, jie galės pasirinkti 30 proc. ugdymo turinio, nuspręsti, ar tą laiką skirti žinioms gilinti, apibendrinti, ar naujoms, jų mokiniams aktualioms temoms aptarti. Svarstoma, kaip tos laisvės daugiau suteikti ne tik mokytojams, bet ir mokyklos administracijai, savivaldybėms. Vilija Targamadzė, Lietuvos edukologė, švietimo specialistė, Lietuvos Respublikos Seimo narė, pabrėžė, kad ugdymo moksluose svarbus pasitikėjimas ir tikėjimas, o mūsų šalyje net švietimo administravimas grįstas kontrole: „Galima leisti pedagogui pasirinkti ir 30, ir 50 proc. ugdymo turinio, bet jei viskas nuolat kontroliuojama, nieko gero nebus. Suomijoje viskas grįsta pasitikėjimu, tada yra ir atsakomybė. Jei nepakeisime švietimo administravimo modelio, nemanau, kad įvyktų reikšmingų pokyčių… Kita vertus, ir ugdymo programų keitimą reikia sieti su mokytojų pasirengimu: kyla klausimas, ar jie pasirengę dirbti su naujomis programomis, ar jas priima. Dar daktarė Meilė Lukšienė kadaise apie tuometes programas sakė: „Jei mokytojai jomis nepatikės, jos ir liks popieriuje“. Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Artūro Žukausko nuomone, mūsų problema ne modeliai, požiūriai, o įgyvendinimas. Vienas Stanfordo universiteto profesorius yra pasakęs, kad sėkmę nuo nesėkmės ir laimėtoją nuo pralaimėtojo skiria ne strategijos, o įgyvendinimas. Lyg ir turime tinkamą teisinę bazę, bet įgyvendinimas vyksta fragmentiškai – tai didiname atlyginimus, tai kuriame mokyklų tinklą… Nėra vieno gero įgyvendinimo plano ir nėra gerų įgyvendinimo įgūdžių. Tai apskritai būdinga mūsų kultūrai. Lietuvoje XVIII amžiaus pabaigoje Vilniaus universiteto pagrindu įkurta pirmoji švietimo ministerija, vadinamoji edukacinė komisija, kuri pirmoji Europoje ėmėsi mokyklose diegti švietimo standartus, apimant Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos teritorijas. Bet mes netapome labiausiai išsilavinusi tauta Europoje ir iki šiol dėl šių dalykų kenčiame. Manau, idėjų pakanka, tereikia daugiau koncentruotis į įgyvendinimą.

Skirtumai tarp mokyklų

 

Kristupas Sabolius, filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius pasakojo, kad dirba ne tik su studentais, bet ir su mokiniais, mokytojais (projekte „Kūrybingumo mokykla“) ir mato didelius skirtumus – Lietuvoje yra tokių mokyklų, iš kurių niekas niekada nėra įstojęs į Vilniaus (ir turbūt apskritai į bet kokį) universitetą, bet jaunojoje kartoje jis problemų nemato. „Skirtumai tarp didžiųjų miestų ir regionų mokyklų per daug radikalūs, susiję su įgyvendinimu, pagarba ir mąstymu apie mokytoją, nes apie jį viskas sukasi, turime daug investuoti į pedagogus, suteikdami galimybę kelti kvalifikaciją, suvokti, kad jie turi dorotis su kitokia socialine tikrove nei, pavyzdžiui, Vilniaus licėjus: skurdu, socialinėmis įtampomis. Šią problemą reikia matyti kompleksiškai. Iššūkiai Visagine, Gargžduose ir Vilniuje – visiškai skirtingi“, – teigia filosofas. A. Žukausko teigimu, Vilniaus licėjus yra tokia mokykla, kokios neturėtų būti: vaikai neturėtų būti atrenkami, tai prieštarauja šiuolaikinei mokymo koncepcijai, nes vienoje klasėje turi mokytis skirtingi vaikai, su įvairiais ugdymo poreikiais. Tai sukuria gerokai didesnę vertę nei gabiausių ar turtingiausių tėvų vaikų atrinkimas.

 

Temai krypstant link to, kad regionų mokyklose mažesnės klasės, todėl jose turėtų būti lengviau dirbti, juk galima kiekvienam skirti daugiau dėmesio, patirtimi pasidalijo I. Žymančiūtė, kuriai teko dirbti ir su 3, ir su 28 mokinių klasėmis: „Atrodo, kuo mažiau mokinių, tuo lengviau dirbti, nes įvyksta socialinis kontaktas, gali perduoti daugiau žinių, jas įtvirtinti… Bet iš tiesų, optimalus mokinių skaičiaus klasėje vidurkis – 22, nes negalime atskirti asmenybės, jo mokymosi nuo to, su kuo vaikas mokosi. Tie trys žmonės kiekvieną pamoką buvo „kaip nuogi“: jei kuris iš jų ko nors nepadaro, žino, kad mokytojas jo tikrai paklaus, o kai esi didesnėje klasėje, gali „pasislėpti“ (gal tą dieną prastai jautiesi, sunkiau susikaupti), įvyksta dinamika. Didelės grupės moka geriau savimi pasirūpinti socialine prasme, greitai supranta, kad jei triukšmauja, blogai bus visiems. Dirbdama su didelėmis klasėmis, patiriu labai mažai elgesio problemų“. V. Targamadzės požiūriu, tinklo reorganizavimas, klasių dydis ir panašiai – tai priemonės: „Kalbėkime apie tikslus, dažnai mūsų šalyje tikslai ir priemonės painiojami. Koks to tikslas? Asmenybių yra įvairių, jei mokinys nesijaučia saugus, kai klasėje – trys vaikai, galbūt jis blogai jaučiasi apskritai. Reikia žiūrėti į mokinių įvairovę, optimalų skaičių nustatyti sunku, neužmirškime vaikų, turinčių negalią, iš skirtingos socialinės ekonominės kultūrinės aplinkos. Juk apskritai galima reorganizuoti mokyklos ir klasės gyvenimą, naudojantis technologijomis ir pan.“ Apie mažas ir jungtines klases pasisakė ir viceministras R. Skaudžius: „Tai būdas, kaip išlaikyti regione mokyklą, tai lemia administracinės priežastys. Man atrodo, kad dabar, kai mokiniai dirba namuose, įvyko virsmas, daugiau atsakomybės perėjo mokinių pusei, mokytojai drąsiau naudojasi technologijomis, tikrai yra kur tobulėti, galvojame apie hibridinių klasių įrengimą ir tokį mokymą ne tik pandemijos, bet ir gripo epidemijos atveju, skaitmenines mokymo priemones, kad turinys būtų įvairesnis ir būtų galima derintis prie kiekvieno galimybių.“

 

A. Lašui pasiteiravus, ką šiame virsme gali nuveikti Seimas, A. Žukauskas atsakė, kad nors Seimas ne visagalis, kortos yra Vyriausybės rankose, rudenį jam pavyko iškovoti keliolika milijonų eurų skaitmeninio mokymo reikmėms: „Man atrodo, kiek pervertiname skaitmeninį mokymą, kuris mokyklose buvo inspiruotas pandemijos, bet universitetuose naudotas jau anksčiau, diskutuota, kokią naudą jis duoda: išlaisvina mokytojus ir mokinius nuo rutininių darbų, sutaupo laiko, kad daugiau jo liktų bendrauti tiesiogiai…“ K. Saboliaus nuomone, technologijos – ne panacėja, reikia paisyti galimybių: tai, kad žmonės prisijungia prie nuotolinės pamokos ar paskaitos, nereiškia, kad jie aktyviai įsitraukę. Technologijos yra ir kaip vaistas, ir nuodas vienu metu: reikia mokėti jį dozuoti, naudoti. Technologijos aukštosioms mokykloms leidžia kviesti skaityti paskaitas profesorius iš įvairių užsienio universitetų. Vieni besimokantieji sąmoningi, o kiti piešia necenzūrinius žodžius pateiktyje, patiria malonumą „nulauždami“ paskaitą, kartais nutekina viešų paskaitų nuorodas, tuomet prisijungia svetimi žmonės, rašo įvairius komentarus… Šiai nuomonei pritaria ir I. Žymančiūtė, sakydama, kad darbas nuotoliniu būdu sutaupo laiko, nes nereikia niekur važiuoti, bet randasi daugiau darbo tose srityse, apie kurias nė nepagalvotum: „Jei mokinys, atsiuntęs darbą, neparašo vardo ir pavardės, rankiniu būdu turiu jį išsisaugoti, įrašyti vardą ir pavardę… Yra ir pliusų, ir minusų, nesu linkusi prie technologijų, bet situacija verčia ieškoti naujų formų, kaip įtraukti vaikus, tai – fantazijos, kūrybingumo klausimas“.

 

„Šiaurės šalyse svarbus tėvų įsitraukimas, kaip yra Lietuvoje?“ – paklausė A. Lašas. Anot viceministro,  tai – siekiamybė: „Turime gerų pavyzdžių, kai tokia praktika veikia, bet ji ne vientisa, o fragmentuota. Taikyti tokį modelį turi pasiruošti mokykla, bendruomenė. Geri pavyzdžiai užkrečia ir plinta, stengiamės surinkti ir pasidalyti jais“. Tačiau V. Targamadzė į tai atsakė retoriniu klausimu: „Jei neleidžiame mokyklai turėti daugiau savivaldos, nepasitikime mokyklos vadovais ir taryba, bendruomene, koks tikslas mokytojui ar tėvui eiti ir kalbėtis?“

 

Pasak K. Saboliaus, pirmiausia turime pradėti galvoti apie mokytojo įgalinimą – tam reikia pasitikėjimo ir tam tikrų instrumentų: „Su kolegomis dirbame projekte apie fenomenais pagrįstą ugdymą. Tai toks ugdymas, kai pirmiausia žiūrima į reiškinį, kuris nėra suskirstytas disciplinomis, o paskui bandoma įžvelgti, kaip jos atsiskleidžia. Klasikinis pavyzdys: jei nori atidaryti kavinę, tau prireiks ir matematikos, ir ekonomikos, ir lietuvių kalbos, ir dizaino žinių. Suomijoje apie šį modelį gausiai diskutuojama, yra ir kritikos, ir privalumų, jis pasižymi nuolatiniu kūrybiniu mąstymu, kaip nebijoti likti disciplinoje ir žengti žingsnį į šoną. Matyti sąsajas turime mokytis jau mokykloje, tai visa ko esmė.“ A. Žukauskas išsakė mintį, kad Lietuvoje šiuo metu itin reikalinga ugdymo mokslų mokslinė programa „Ugdymas“, tam reikėtų penkių mln. eurų per metus: „Programoje turėtų dirbti ir ugdymo srities mokslininkai, ir studentai, būsimieji mokytojai. Mokytojo ugdymas prasidėtų nuo dalyvavimo moksliniuose projektuose, duomenų rinkimo, darbo su mokytojais ir profesoriais, ne vien auditorijoje, bet aptariant mokslines problemas. Mokslas, išmanymas, žinojimas – bet kokios šiuolaikinės XXI a. veiklos pagrindas. Mums trūksta ugdymo mokslų plėtros.“ Tam pritaria ir V. Targamadzė, sakydama, kad švietimo srities specialistai visada sako, jog reikia priimti moksliškai pagrįstus sprendimus, o mokslui trūksta dėmesio. R. Skaudžius pranešė, jog netrukus bus paviešinta „Tūkstantmečio mokyklų“ programos koncepcija, joje numatoma skirti daugiau dėmesio laboratorijoms, nuo šio rudens atidaromi STEM (gamtos mokslų, inžinerijos, technologijų ir matematikos praktinio taikymo) centrai, 2023 m. veiks dešimt tokių centrų, tik reikia atitinkamos tinklaveikos su mokyklomis.

Meninis ugdymas

 

Perėjus prie mokytojų klausimų ir komentarų, vieno jų sulaukta iš menų mokytojų, pasipiktinusių, kad vyresnėse klasėse nelieka privalomojo meninio ugdymo, tik pasirenkamasis. Pasak viceministro, kūrybiškumas, menai – svarbūs nuo pradinio ugdymo iki pat mokyklos baigimo, kūrybiškumas turi ateiti pasikeitusia mąstysena, tam tikrais metodais: „Menai iš programų nešalinami, norime juos sustiprinti, skirti daugiau valandų, kad pagerėtų kokybė turinio srityje. Matome tame didelę prasmę.“ I. Žymančiūtė teigia, jog pandemija suteikė suvokimą, kam apskritai reikalingas menas: „Kai viskas buvo uždaryta, turėjome ribotą prieigą prie jo. Vyresniųjų klasių mokiniams menai nustumiami į šoną, remiantis ne tik mokyklos, bet ir tėvų nuomone, kad svarbiau matematika, o ne piešiniai. Turėjau nuostabios patirties Valdorfo mokykloje, ten menai nėra išskirtinė disciplina, ji skirta tam, kad mokinys pailsėtų nuo intensyvaus kitų dalykų mokymosi.“ K. Sabolius teigia, kad menai padeda mokslui atrakinti kitą perspektyvą, traktuojame juos kaip dekoratyvinius, kaip atsipalaidavimo dalyką, bet jei vertinsime rimtai, tai yra tokia pat žinių kūrimo ir atskleisties scena, tik trūksta sąsajų. Reikia artinti disciplinas, nuo mokyklos kurti jų „susitikimo vietas“.

 

Diskusijos pabaigoje dalyviai išsakė, kas, jų nuomone, šiuo metu švietime svarbiausia. Pasak I. Žymančiūtės, svarbu teikti pagalbą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, apie kuriuos neseniai imta kalbėti, nors jų visada buvo, tik gal anksčiau jie vadinti tinginiais ar keistuoliais. A. Žukausko nuomone, Lietuvos švietimo problema – ne prasti mokiniai ar mokytojai, mokyklos, o didelė atskirtis; Estijoje skirtumas tarp geriausios ir blogiausios mokyklų yra mažas. Mūsų švietimo sistema ilgą laiką nebuvo gerai valdoma, todėl dabar mūsų uždavinys – siekti, kad visos mokyklos būtų geros, nes kaip maža ir ne itin turtinga šalis negalime sau leisti prabangos turėti prastas mokyklas ir mokytojus.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.