Knygos apžvalga: „Įtrauktis, lygybė ir prieinamumas žmonėms su negalia“

dokt. Vykinta Parčiauskaitė
,
LAB vyriausioji metodininkė

Pildydama tiflotyros leidinių fondą, Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) neseniai įsigijo knygą „Įtrauktis, lygybė ir prieinamumas žmonėms su negalia“ (angl. „Inclusion, Equity and Access for Individuals with Disabilities“, Santoshi Halder ir Vassilios Argyropoulos). Knyga išduodama LAB Vilniaus padalinyje.

 

Negalia paliečia daugybę žmonių visame pasaulyje. Daugiau nei milijardas žmonių (10–15 proc. pasaulio gyventojų) gyvena su vienokia ar kitokia negalia arba turi specialiųjų poreikių. Negalia yra ne tik iššūkis skirtingoms kultūroms, bet ir galimybė suvienyti pastangas, išsikelti bendrus tikslus ir priimti sprendimus siekiant užtikrinti kuo geresnę visų žmonių gyvenimo kokybę. Sėkmingų to pavyzdžių jau galima pamatyti keliuose pasaulio regionuose, kur diegiama svarbi ir veiksminga įtraukties praktika, o konceptualūs pokyčiai jaučiami visoje visuomenėje. Šią sėkmingą įtraukties praktiką būtina plėtoti, kad kuo daugiau žmonių visame pasaulyje galėtų pasinaudoti visomis įmanomomis galimybėmis. Būtent tai ir yra knygos „Įtrauktis, lygybė ir prieinamumas žmonėms su negalia“ tikslas.

 

Leidinį rengė beveik 40 autorių. Jį sudaro daugiau kaip 30 skyrių ir jame pateikiami pavyzdžiai iš beveik 20-ies pasaulio šalių. Visi autoriai turi ilgametės patirties: nuolat dirbo su žmonėmis, turinčiais negalią, prisidėjo prie prieinamos aplinkos ir įtraukios bendruomenės kūrimo.

 

Knygoje daugiausia dėmesio skiriama jaunų žmonių, turinčių negalią, įtraukčiai į ugdymo procesą. Be to, joje taip pat aptariamos ir platesnės temos apie žmonių su negalia teises, paslaugų ir informacijos prieinamumą. Leidinio skyriuose nagrinėjama, kaip žmogaus teisių ir įtraukties klausimai susiję su klausos, regos, intelekto, mokymosi, fizinę ir kitokią negalią turinčių žmonių patirtimi. Knyga skirta įvairiems specialistams – mokslininkams, žmogaus teisių gynėjams, sociologams, socialiniams darbuotojams, specialiesiems pedagogams ir tėvams – visiems, kurie teikia informaciją, svarsto ir priima sprendimus dėl įtraukiojo ugdymo, sveikatos priežiūros metodų ir socialinių paslaugų.

Pexels.com nuotraukos

Įvadinis skyrius. Negalia šiuolaikinėje įtraukties dinamikoje: pasaulinis požiūris

 

Šiuo metu švietimo politikoje vyrauja įtraukiojo ugdymo koncepcija. Įtrauktis turi du pagrindinius tikslus: pirmuoju siekiama pašalinti visas kliūtis, trukdančias negalią ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams dalyvauti ugdymo procese ir mokytis, antruoju – ugdyti švietimo įstaigų kultūrą ir politiką taip, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai įgytų tinkamų įgūdžių ir kompetencijų, naudingų ir už mokyklos ribų. Tačiau labai svarbu pažymėti, kad įtrauktis nėra skirta tik mokiniams, turintiems negalią. Priešingai, tokiu būdu visi mokiniai mokosi lanksčioje, į vaiką orientuotoje aplinkoje. Kita vertus, nemažoje dalyje švietimo sistemų yra prastų įtraukiojo ugdymo pavyzdžių, nes jos įgyvendina programas neplanuodamos kruopščiai ir apgalvotai. Mokiniai dėl atotrūkio tarp teorijos ir praktikos neretai patiria diskriminaciją ir atskirtį. Mokinių, turinčių negalią, įtraukčiai reikia daugiau mokslinių duomenų, kurie padėtų atsižvelgti į jų poreikius ir galimybes. Šia knyga bandoma prisidėti prie informacijos apie įtraukties procesus trūkumo mažinimo.

I dalis. Įtrauktis ir negalia: socialinės sritys ir konceptualus pagrindas

 

Šioje dalyje aptariamos įvairių šalių patirtys įgyvendinant įtraukties politiką. Neįgalieji paprastai nėra tipiška žmonių grupė dėl visuomenėje egzistuojančių negatyvių išankstinių nuostatų. Negalią turintys žmonės dėl šių nuostatų nustumiami į užribį tokiose srityse kaip švietimas, o tai dar labiau sumažina jų galimybes pasirūpinti savimi.

 

Įstatymai paprastai padeda performuoti visuomenėje egzistuojančius santykius. Jie padeda iš naujo apibrėžti nacionalinį požiūrį ir skatina reformas. Pavyzdžiui, knygoje (žr. 2 skyriuje) apžvelgiamos Indijos teisės aktuose nustatytos neįgaliųjų teisės. Šios šalies 2016 m. Neįgaliųjų įstatymas neriboja ir neklasifikuoja negalios atvejų. Tai yra svarbu, nes pripažįstama visų rūšių negalia. Vis dėlto autoriai priduria – tam, kad įstatymas taptų tikra socialinio įgalinimo priemone, jis turi būti įgyvendinamas taip, kaip ketino jo leidėjas. Kartais įgyvendinimo kliūtis – neigiamas požiūris.

 

Siekiant kovoti su neigiamu požiūriu visuomenėje, reikia geriau suprasti, kokią neigiamą nuomonę patiria negalią turintys žmonės ir kokioje aplinkoje jie su tuo susiduria. Australijoje atlikto tyrimo duomenimis (žr. 3 skyriuje), dažniausias neigiamas požiūris, su kuriuo susiduria neįgalieji, yra žinių ir supratimo apie negalią trūkumas ir nepagarba – su jais elgiamasi taip, tarsi jie nesugebėtų priimti sprendimų. Į negalią turinčius žmones žiūrima labiau kaip į vaikus nei į suaugusiuosius. Aplinka, kurioje žmonės dažniausiai patiria neigiamą požiūrį, – parduotuvės ir restoranai. Daugelis asmenų, turinčių negalią, nurodė, kad jie taip pat susiduria su neigiamu požiūriu sveikatos priežiūros sistemoje, tačiau psichikos negalią turinčių žmonių ji buvo įvertinta geriausiai. Tai rodo, kad skirtingas negalias turintys žmonės skirtingai vertinami visuomenės, neigiamo požiūrio į negalią patirtis yra sudėtinga.

 

Skirtingų kultūrų, religinių įsitikinimų ir papročių sankirtos bei socialinė patirtis įvairiose situacijose dar labiau komplikuoja šią problemą. Pastaraisiais dešimtmečiais Amerikos visuomenės demografinė sudėtis mokyklose smarkiai pasikeitė – labai išaugo rasinė ir etninė įvairovė (žr. 4 skyriuje). Tam tikros rasinės demografinės grupės susiduria su ypatingomis švietimo problemomis, pavyzdžiui, prastais akademiniais rezultatais ir skurdu. Šių mokinių mokymosi pasiekimai ir motyvacija dėl netinkamų ir ribojančių sąlygų yra prasti. Dėl to jie nebelanko mokyklos ir gali įsitraukti į neteisėtą ar nusikalstamą veiklą. Šis fenomenas rodo, kaip yra svarbu, kad pedagogai, bendruomenės ir vyriausybinės institucijos reaguotų į kultūrines, etnines ir rasines žmonių charakteristikas.

Tolesniuose leidinio 1 dalies skyriuose autoriai nagrinėja negalios ir įtraukties sampratą, pateikdami daugiau atvejų ir pavyzdžių iš įvairių šalių.

II dalis: Įtraukties proceso skatinimo priemonių, kliūčių ir iššūkių nustatymas

 

Tyrimai rodo, kad mokyklų vadovų pasiryžimas siekti įtraukiojo ugdymo yra pagrindinis veiksnys, skatinantis taikyti įtraukiojo ugdymo praktiką ir prisidedantis prie bendros įtraukiosios mokyklos pozityvios atmosferos kūrimo. Nepaisant to, galimi kiti iššūkiai – specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų galimybės gali labai skirtis, priklausomai nuo tėvų išsilavinimo ir ekonominės padėties. Kurie faktoriai yra reikšmingi, gali parodyti mokyklų lyginamoji analizė. Pavyzdžiui, dviejose Kolumbijos mokyklose atliktas tyrimas rodo, kad, siekiant sėkmingo įtraukties proceso įgyvendinimo, būtinas ne tik vadovų pasiryžimas, bet ir gerai organizuota problemų sprendimų sistema ir nuolatinė parama mokytojams (žr. 17 skyriuje).

 

Jei kai kuriose šalyse jau sprendžiamos konkrečios praktinės problemos, tai kitose šalyse dar tik žengiami pirmieji žingsniai įtraukiojo švietimo link. Įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo procesai ypač sudėtingi šalyse, kuriose švietimo sistema ilgą laiką buvo dualistinė, kai mokiniai su negalia ir be jos mokėsi atskirose švietimo įstaigose – specialiosiose ir bendrojo lavinimo mokyklose. Taip yra ir Singapūre (žr. 18 skyriuje). Tyrimai parodė, kad net ir šiandien daugelis singapūriečių vis dar neigiamai vertina negalią turinčių žmonių įtraukimą. Tai atspindi tikrovę, kad daugumai jų stinga asmeninių žinių ir patirties augant ir bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis. Todėl iki šiol mokinių su negalia ugdymas Singapūre nėra paremtas įtraukiojo ugdymo teisės aktais, kaip tai yra daugelyje kitų išsivysčiusių šalių.

 

Žmonės, turintys negalią, susiduria su įvairiomis kliūtimis, trukdančiomis jiems mokytis. Tam, kad įveiktų šias kliūtis, žmonės, ypač aukštųjų mokyklų studentai, turi gebėti savarankiškai ginti savo teises. Mokantys apsiginti paprastai yra tie, kurie žino savo poreikius. Todėl akivaizdu, kad negalią turintiems žmonėms yra labai svarbu anksti išmokti suprasti savo poreikius, mokėti apie juos informuoti aplinkinius ir išsiugdyti savo interesų gynimo įgūdžius. Knygoje ši tema nagrinėjama aptariant kurčiųjų ir neprigirdinčių vaikų, ginančių savo interesus aukštosiose mokyklose, situaciją (žr. 19 skyriuje).

Likusiuose knygos 2 dalies skyriuose aptariamos kitos įtraukiojo ugdymo kliūtys ir galimi jų sprendimo būdai, atsižvelgiant į skirtingas nacionalines situacijas.

Apibendrinimas

 

Gyventi kokybišką gyvenimą yra kiekvieno žmogaus teisė. Todėl įtrauktis – visame pasaulyje vartojamas terminas. Tačiau vien šūkių nepakanka gerovei pasiekti, jei jie lieka neįgyvendinti. Tam, kad padėtis iš esmės pasikeistų, reikia imtis strateginių veiksmų visais lygmenimis. Šioje knygoje gausu sėkmingų ir nesėkmingų įtraukiojo ugdymo taikymo pavyzdžių. Kiekviena situacija išsamiai analizuojama, nurodomos kliūtys ir veiksmingos priemonės. Todėl ji yra puikus žinių, idėjų ir metodų šaltinis kiekvienam, besidominčiam įtraukties praktikomis ir negalią turinčių žmonių teisėmis.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.