Knyga – būdas pažinti save ir pasaulį…

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Kaip kartais nutinka nutikimų… Nežinau, kas atsitiko šįkart, bet apie rašytoją Iloną EŽERINYTĘ negalėjau rašyti, kol neprisiliečiau prie jos knygos. Kažkokia nenumaldoma trauka pajusti jos kūrybą ar atsakomybė pasakyti taip, kad būtų tikra… Rašytoja kuria vaikams ir paaugliams, bet dabar gyvenu tokiame etape, kai kasdien tenka prisiliesti prie vaikystės pasaulio. Na, o paauglystė… Ji kažkaip labai artima mano sielai. Ir štai mano rankose Ilonos Ežerinytės „Verksnių klubas“. Verčiu puslapius ir suprantu – tekstas labai įvairus, vedantis per liūdesį (dievinu istorijas apie liūdesį!), nuostabą ir netgi juoką… Svarbiausia, kad nuves link žmogiškųjų vertybių, kaip pati rašytoja sako, tai ir yra svarbiausias aspektas visoje jos kūryboje bei gyvenime. Taigi pirmyn į pažintį su I. Ežerinyte, teigiančia, kad dar tik jaukinasi rašytojos amplua…

 

Šiemet esate įvertinta Vaikų literatūros premija už „įtaigų ir tikrovišką prozos pasakojimą, puikų ir gyvą kalbos jausmą ir esminių žmogiškųjų vertybių perteikimą“.

Esu labai dėkinga Švietimo ir mokslo ministerijai už šią premiją. Galbūt į ją atvedė trys mano knygos, bet už jų stovi daugybė susitikimų su vaikais ir paaugliais visoje Lietuvoje (gerai, ne daugybė, bet daug – 83, skaičiuoju, kol bus 100, tada nebeskaičiuosiu (šypsosi – red. past.) ir 30 mokyklai atiduotų metų, kalbant apie tas pačias esmines žmogiškąsias vertybes…

 

Jeigu būtų knyga apie Jus, kas būtinai būtų parašyta? Kokiam žanrui ji priklausytų?

Jokia knyga apie tikrą žmogų nepasako tiesos – tai tik vienas ar keli atspindžiai kažkieno prisiminimų veidrodžiuose, taigi, kas joje bebūtų parašyta, tai ne apie mane. Norėčiau, kad mano gyvenimas sutilptų į vieną skaidrų haiku.

 

Kur slypi knygos vertė pagal Iloną Ežerinytę?

Kažkur skaičiau, kad filmas yra geras, jei jo įtaka veikia dvi savaites. Man taip yra buvę su Larsu von Trieru – turėjau skubiai peržiūrėti kitą filmą, kad nuplaučiau persekiojantį įspūdį. Galbūt panašiai yra ir su knyga – kuo ilgiau ją savyje nešiojiesi, tuo ji geresnė.

Nežinau, kam reikia kankinti ir bauginti mokinius, jei per literatūros pamokas galima tiesiog skaityti gerus tekstus ir jais kalbėti apie gyvenimą. Be įtampos.

 

Esate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, ar tai turėjo įtakos Jums, kaip rašytojai?

Turbūt turėjo turėti… Dabar sunku atsekti, ar aš stojau į lituanistiką dėl to, kad giliai širdyje jaučiau stiprų norą rašyti, ar ėmiau rašyti, nes literatūra mane stipriai veikė… Bet mokytojystė tikrai susijusi su kūryba – mokytojui tenka prigalvoti daug istorijų, kad nuviliotų mokinio mintis ten, kur reikia (šypteli – red. past.).

 

Šiandien sakoma, kad mokykla turi ruošti gyvenimui, bet jau ir Jūsų lūpomis daug kur skambėjo mintis, jog vis dar ruošiame egzaminams… Kaip manote, ko reikia, kad pagaliau vaikai mokykloje ruoštųsi ateičiai? Jeigu mokykla nebūtų tik kelionė link egzaminų, galbūt vis dar mokytumėte?

Jeigu man koks nors žmogus pasakytų – štai, aš literatūrą pamilau ruošdamasis gimtosios kalbos egzaminui, tą pačią dieną pasiprašyčiau atgal į mokyklą. Bet kol kas girdėjau tik priešingas kalbas. Jei jau būtinai reikia egzamino, tebūnie tai raštingumo egzaminas. O rašinys – kūryba. Kas yra privalomos struktūros, privaloma kūryba, privaloma tema žmonėms, kurie turi kitų talentų, bet štai talento rašyti – ne? Kančia. Nežinau, kam reikia kankinti ir bauginti mokinius, jei per literatūros pamokas galima tiesiog skaityti gerus tekstus ir jais kalbėti apie gyvenimą. Be įtampos. Jei programos būtų tik rekomendacinio pobūdžio, jei mokytojas turėtų daugiau laisvės rinktis, lengviau kvėpuotų ir mokiniai. Dejuojama, kad mokykloje nėra asmenybių – bet sistema tokia, kad ten jos dūsta. Kol kas tereikia vykdytojų – ne mokytojų. Ir jau tikrai ne Mokytojų. Kuo daugiau instrukcijų, tuo mažiau žmogaus. Lenkiu galvą prieš išlikusius mokykloje kilnios dvasios žmones. Tokių yra. Bet tik nedaugelis iš jų – laimingi.

 

Girdime nuogąstavimus, kad vaikai ir jaunimas itin mažai skaito, ką apie tai manote Jūs? Galbūt turite asmeninį receptą, kuris padeda pritraukti vaikus prie knygų?

Čia vėl prieiname prie to paties – daugelis mokykloje skaitomų tekstų vaikui yra svetimi, nesuprantami. Retas vadovėlių autorius surizikuoja įterpti kokį šiuolaikišką tekstą tarp begalės privalomųjų. Susiformuoja nuomonė, kad literatūra yra nuobodi, tai kažkas apie senus laikus – ne apie mane. Kitokios knygos skaitomos laisvalaikiu, bet joms aptarti mokykloje beveik nelieka laiko. O ir laisvalaikio leidimą jauni žmonės supranta kiek kitaip, nebe ant lovos su knyga. Nors aš sutikau daug skaitančių jaunų žmonių. Kažkokio stebuklingo recepto, kaip pritraukti vaikus prie knygų, nežinau. Reikia skaityti jiems, su jais, apie juos, reikia daug kalbėtis ir parodyti, kad knygos yra geras būdas suprasti save ir pasaulį.

Norėčiau ugdyti tokį žmogų, kuris labai aiškiai suvoktų esąs tik dalis sudėtingo, nuostabaus pasaulio – ne Viešpats. Siektų mylėti ir rūpintis, o ne valdyti ir konkuruoti.

 

Ką Jūsų gyvenime reiškia skaitymas? Maloniau skaityti ar rašyti?

Kai rašau, skaityti negaliu. Tai gyvenu periodais – skaitymo periodas, rašymo periodas, periodas tylos ir tuštumos galvoje… Kažkada man reikėjo romanų, dabar užtenka kelių gerų eilučių, kad pajusčiau skaitymo malonumą. Beje, rašant prozą labai norisi skaityti poeziją (šypteli – red. past.).

 

Kaip atsiranda Jūsų knygos? Iš kur semiatės įkvėpimo?

Dar tiek nedaug esu parašiusi, kad negaliu atsekti, ar vyksta koks didingas kūrybinis procesas. Nerašai, nerašai, paskui kažkaip įkvėpi, prisėdi ir parašai.

 

Rašote ir vaikams, ir paaugliams, kuriems iš jų lengviau rašyti ir kodėl? Galbūt ateityje parašysite knygą ir suaugusiesiems?

Man labai patinka magiškasis realizmas. Tai – tokia nejučia į pasakos teritoriją įžengusi realybė. O pasakomis tiki (arba pasakos tikisi) visi – ir vaikai, ir paaugliai, ir suaugusieji. Skiriasi tik stebuklų dozė ir pobūdis. Smagiausia rašyti vaikams – jiems gyvenimas knygoje yra tikras.

 

Kaip manote, ko trūksta šiandieninei lietuvių vaikų ir paauglių literatūrai, kad jie mieliau renkasi užsienio autorių kūrybą?

Užsienio autorių kūrybos daugiau, ji įvairesnė, tai natūralu, kad einama prie pilnesnės lentynos.

 

Kaip Jūsų knygas skaito vaikai, paaugliai ir kaip suaugusieji? Ar esate susidūrusi su kitokiu matymu, interpretacijomis?

Žinau tik tai, kad suaugusieji skaito tiek mano pasakas, tiek knygas paaugliams. Sako, kad būtų norėję jas perskaityti, kai patys buvo „-iolikos“. Nepamenu kokių keistesnių interpretacijų… Nebent tai, kad yra paklausę, ar palaikau ryšį su „eidais“ („Eidai – tai būtybės, pasirengusios padėti žmonėms, jie patys kaip žmonės, tik idealūs: „malonūs, dori, protingi, išradingi ir kūrybingi“, jų pasaulyje „blogio nėra“ (http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?305526290) – red. past.). Vadinasi, kažkaip įdomiai suprato knygą. Arba mane…

 

Ko suaugusieji galėtų pasimokyti iš šiandieninių vaikų?

Ko bet kurių laikų suaugusieji iš bet kurių laikų vaikų – gyventi dabartyje.

 

Ar savo knygomis siekiate didaktinių tikslų?

Man norisi parodyti, kad gyvenimas yra gražus. Jei mintis prikišamai brukama – tai didaktika, jei gražiai paslėpta – menas.

 

Kaip manote, kokį vaiką ar paauglį ugdo šiuolaikinė literatūra? Kokį siekiate ugdyti Jūs?

Man pats gražiausias – jautrus žmogus. Norėčiau ugdyti tokį žmogų, kuris labai aiškiai suvoktų esąs tik dalis sudėtingo, nuostabaus pasaulio – ne Viešpats. Siektų mylėti ir rūpintis, o ne valdyti ir konkuruoti. Kokį paauglį ugdo šiuolaikinė literatūra, negaliu pasakyti – per mažai jos skaitau. Mano lektūra dažniausiai – ne grožinė.

 

Ką pamanytumėte pirmiausia, jei svečiuose pamatytumėte lentynoje savo knygas?

Pamanyčiau, kad patekau pas draugus (šypsosi  red. past.).

 

Ar turite savo skaitytų knygų sąraše tokią, apie kurią galėtumėte pasakyti „stipriai paveikė“? Kokia tai knyga ir kodėl?

Tam tikrais gyvenimo etapais veikė vis kitos knygos. Kai kurios jų – stipriai. Ankstyvoje jaunystėje perskaičiau Sjuzenos Hil „Tą pavasarį“ – mažą kuklią knygutę apie sielvartą. Tada dar nebuvau patyrusi gilaus sielvarto, skaitydama jį išgyvenau kaip savo. Ir supratau, kad tas sielvartas nugalimas. Jis praeina. Viskas praeina. Su tuo supratimu gyvenu iki šiol.

 

Sakote: „Rašau jauniems žmonėms, kurie jaučiasi nepastebėti, yra jautrūs, drovūs, pažeidžiami, neturintys drąsos gyventi. Jei prie tokio prieini arčiau, jis kartais leidžia pažvelgti į savo vidų, ir tu pamatai sielą – susigūžusią, šlapiais lyg ką tik išsiritusio viščiuko sparneliais, bet jos akyse – atsineštas dangus.“ Jums dažnai pavyksta prieiti taip, kad pamatytumėte paauglio sielą?

Čia tokie subtilūs dalykai… Kartais žmogus tau noriai išsipasakoja, kartais tiesiog nujauti, kas vyksta jo sieloje, laiku kažko paklausi, ir tau atveriamos slaptos laimės ir nelaimės, o kartais bandai įsikišti ir tik viską sugadini… Bet vis tiek reikia kalbėtis. Ypač su paaugliais.

 

Kokia pati buvote paauglė, ar leisdavote save pažinti? Ką mėgote skaityti?

Turbūt buvau dygi paauglė, ironiška. Perskaičiau Fransua Moriako „Gyvačių kamuolį“, ten buvo tokia eilutė: „Jis tyčia stengdavosi nepatikti, bijodamas nepatikti pats savaime.“ O, galvoju, čia apie mane! Ilgai tokia buvau, labai ilgai tebebuvau paauglė. O skaičiau viską – nuo pasakų iki romanų. Poeziją… Tik štai paaugliams skirtos knygos mane mažai jaudino. Jose buvo ankšta.

 

Pafantazuokite… Kokią savo, kaip rašytojos, ateities viziją regite?

Galiu tik pasvajoti – va, dar ką nors parašysiu. Bet niekada nežinai, kas bus rytoj, ar tas rytojus išvis bus, kas bus svarbu. Galbūt rašyti nebeatrodys prasminga…

 

Mintis, citata iš knygos (savos ar kito autoriaus), kuri Jus lydi?..

Neturiu tokios universalios citatos. Visada džiaugiuosi, ką tik atrasta. Štai šiandien perskaičiau truputį Johno le Carrė: „Katė atsigulė ant kilimėlio“ – tai ne istorija. „Katė atsigulė ant šuns kilimėlio“ – tai istorija.“ Dievinu istorijas!

 

Ačiū, rašytoja, už pokalbį, kuris privertė šypsotis… Ir įdomiausia, kad atsakymai kėlė daugybę klausimų… Kodėl „haiku“?.. Kodėl „skaidrus“?.. Kodėl „dygi paauglė“?.. Linkiu į visus klausimus atsakyti savoje kūryboje dabartyje ir ateityje…

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.