Kitokie vaikai: svarbu suprasti ir priimti

Lina Jakubauskienė

Pakruojo r. Linkuvos specialiojoje mokykloje mokosi didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Mokyklos direktorė Rima Juozapaitienė džiaugiasi, kad su mokiniais dirba tiek vaikus, tiek ir savo darbą mylintys bei išmanantys žmonės.

Vaikai – skirtingi, darbas – individualus

 

Linkuvos specialioji mokykla įsteigta 1990-ųjų rugsėjo 1 d. Per 31-erius metus jau išleistos 28 mokinių laidos, daugiausia jų (198) baigė pagrindinio ugdymo individualizuotą programą ir jiems įteikti pagrindinio ugdymo pasiekimų pažymėjimai, o 30 mokinių – socialinių įgūdžių ugdymo programą, jiems įteikti vidurinio ugdymo pasiekimo pažymėjimai. Beveiki visi Linkuvos specialiojoje mokykloje besimokantys vaikai – iš Pakruojo rajono, tik vienas mokinys atvykęs iš Kupiškio rajono šv. Kazimiero vaikų globos namų, prieš tai jis mokėsi Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centre.

 

Visų 42 mokykloje besimokančių vaikų sutrikimai – skirtingi, vieniems diagnozuotas žymus, kitiems – vidutinis ar nežymus intelekto sutrikimas, kai kuriems intelekto sutrikimas nepatikslintas. Linkuvos mokyklą lanko ir Dauno, ir autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai, taip pat, be intelekto sutrikimo, turintys ir elgesio bei emocijų sutrikimų (nerimo, nuotaikos spektro, prieštaraujančio neklusnumo, opozicinio neklusnumo). Visų vaikų specialieji ugdymosi poreikiai – dideli arba labai dideli. „Mūsų mokiniai – itin skirtingi, prie kiekvieno reikia mokėti prieiti, su kiekvienu dirbti tenka individualiai. Pirmokams tradiciškai pirmieji mėnesiai skiriami prisitaikyti, mokytojas su jais tik žaidžia, siekdamas geriau pažinti, įsigilinti į kiekvieno vaiko asmenybę, sužinoti, kas jam patinka, kas nepatinka, ko jis bijo. Kai kuriems vaikams adaptacija būna labai sunki – atvesti į mokyklą, jie bėga, slepiasi. Laimė, mūsų mokytojai labai patyrę ir geba atrasti kelią į kiekvieno širdį“, – tvirtina R. Juozapaitienė.

 

Pasak mokyklos vadovės, jei vaikui mokykloje patinka, adaptacija būna sėkminga: „Mūsų pradinukų mokytoja puikiai moka susidraugauti su kiekvienu vaiku, todėl dažniausiai tarp jos ir vaikų susiklosto gražūs santykiai. Geriausias įrodymas, kad vaikui gera mokykloje, kai jis po pamokų nenori važiuoti namo.“

Kai pirmokėliai pripranta prie mokyklos, klasės tvarkos, taisyklių, mokytoja pereina prie pirmųjų užduočių. Iš pradžių jos būna paprastos, žaidybinės. „Pamoka pradinukams trunka 30 minučių, vis dėlto ir tokį trumpą laiką išlaikyti kiekvieno dėmesį yra sunku. Mokykloje įdarbintos trys mokytojo padėjėjos, kurios paskirstomos klasėms pagal poreikį. Jei matome, kad vienos ar kitos klasės vaikas neramus, skiriame jam mokytojo padėjėją. Dažniausiai šio specialisto reikia pradinukams – vyresni vaikai jau įpratę prie mokyklos tvarkos, mokytoja klasėje susitvarko viena. Jei reikia, į pagalbą visada ateina socialinis pedagogas. Gaila, nepavyksta rasti psichologo, jis mokyklai taip pat labai reikalingas“, – pabrėžia R. Juozapaitienė.

 

Nuotraukos – iš mokyklos archyvų

Kadangi nemažai vaikų turi kalbos ir kalbėjimo sutrikimų, po pamokų su jais dirba logopedas – užsiėmimai vyksta tiek individualiai, su vienu ar dviem vaikais, tiek su visa klase per lietuvių kalbos pamokas. Mokykloje taip pat įdarbinta bendrosios praktikos slaugytoja, kuri stebi, kad vaikai laiku išgertų gydytojo skirtus vaistus.

Arčiau gyvenantys vaikai po pamokų keliauja namo, kiti pasilieka šalia mokyklos įrengtame bendrabutyje, kur būna nuo pirmadienio iki penktadienio. „Pakruojo rajonas – labai išsiplėtęs, po pamokų visus vaikus išvežioti užtruktų po dvi su puse valandos ar dar ilgiau. Nepatogu būtų visiems. Po pamokų su vaikais dirba auklėtojos, jie visada užsiėmę – ruošia pamokas, įtvirtina ir pagilina įgytas žinias, be to, formuojami mokinių socialiniai įgūdžiai, taip pat vyksta įvairios užimtumo veiklos. Tėvai patenkinti, kad jų vaikai mokykloje visą dieną užimti ir saugūs.“

Situacijų būna įvairių

 

Vaikus į Linkuvos specialiąją mokyklą po atlikto vertinimo siunčia Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai. „Be šio siuntimo mokinių priimti negalime, nors nuolat sulaukiame tėvų prašymų. Skambina emocijų, elgesio sutrikimų turinčių vaikų, kuriems sunku pritapti bendrojo ugdymo mokykloje, tėvai. Štai šią vasarą sulaukiau mamos skambučio, kuri, be sutrikimų turinčio vaiko, augina dar ir kūdikį. Ji skundėsi negalinti palikti kūdikio vieno miegančio lovytėje, nes jam nesaugu dėl vyresniojo vaiko. Deja, tokiems tėvams negalime padėti – priimame tik intelekto sutrikimą turinčius vaikus“, – dėsto R. Juozapaitienė.

 

Mokyklos vadovė neslepia, kad pedagogų darbe pasitaiko ir sudėtingų atvejų – vaikai būna agresyvūs, sunkiai valdomi. Vis dėlto, anot jos, mokyklos kolektyvas – darnus, mokytojai – patyrę: „Dauguma mūsų pedagogų dirba mokykloje daugybę metų, kai kurie – nuo pat jos įkūrimo. Nesugebantys, negalintys dirbti su sunkių sutrikimų turinčiais vaikais atsisijoja greitai. Mūsų darbuotojai – išskirtiniai, vaikų ugdymui atsidavę žmonės. Jei kuriam mūsų kolektyvo nariui kyla problemų, paprastai suprantame iš jo žvilgsnio ir ateiname į pagalbą.“

 

Kartais agresijos priepuolį patyrusiam vaikui pakanka ramaus pokalbio, arbatos puodelio ar nusiraminimo valandėlės relaksacijos kambaryje, kur skamba rami muzika, kyla vandens burbulai, mirga spalvotos švieselės. Vis dėlto pasitaiko, kad vaiko pyktis perauga į savęs žalojimą, agresiją prieš mokytoją, draugą. Tada pedagogams tenka kviestis į pagalbą medikus.

„Galiu pasidžiaugti, kad šie mokslo metai – sėkmingi, kol kas pagalbos iš šalies kviestis neteko. Norėčiau pabrėžti, kad agresijos atvejai – pavieniai, tai nėra mūsų kasdienybė. Mokytojo užduotis – kontroliuoti kiekvieno vaiko elgesį, stengtis jį keisti. Per ilgą laiką tai pavyksta“, – sako pašnekovė.

 

Pasak direktorės, sunkiau būna ir su mokyklą pradėjusiais lankyti vyresnio amžiaus vaikais, nepritapusiais gimnazijose, pagrindinėse mokyklose: „Kai paskambina kurios nors mokyklos Vaiko gerovės komisijos specialistai ir paklausia, ar priimsime vaiką, visada atsakau teigiamai – taip, esame tam, kad suteiktume pagalbą kiekvienam. Žinoma, su tais, kurie ateina į 7, 8 ar net 10 klasę, dirbti gerokai sudėtingiau. Jie ateina iš didelių kolektyvų, gavę mažiau dėmesio. Pasitaiko, kad pas mus jie bando užimti lyderio poziciją neigiama prasme, stengiasi išderinti visą klasę ar net mokyklą. Ypač sunku adaptuotis elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems paaugliams, kai paauglystė ir taip sunkus laikotarpis. Prireikia maždaug pusmečio, kol tokius vaikus prisijaukiname, kol jie pritampa prie aplinkos, taisyklių, reikalavimų.“

 

31-erius metus mokykloje dirbanti R. Juozapaitienė pasidžiaugia, kad šiuo metu jau nebesulaukia socialiai apleistų, visai neprižiūrėtų, mokyklai neparengtų mokinių: „Kai pradėjau dirbti, ateidavo vaikų, kurie nemokėdavo valgyti su šaukštu ar šakute, viską iš lėkštės griebdavo rankomis. Jie nesuprasdavo, ką reiškia pasikloti lovą, nusiprausti, išsivalyti dantis. Dauguma jų būdavo iš socialiai apleistų šeimų. Dabar dauguma vaikų lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kur jau būna įstatyti į vėžes. Be to, pradėjus veikti socialinei sistemai, socialiniai darbuotojai labiau kontroliuoja šeimas, skiria tėvams daugiau dėmesio. Atsiradus grėsmei, kad iš šeimos bus paimtas neprižiūrėtas vaikas, tėvai stengiasi neapsileisti, bijo piktnaudžiauti alkoholiu. Žinau mamų, kurios po daugelio metų gėrimo jau gyvena blaivų gyvenimą. Socialinių darbuotojų parama visoms ugdymo įstaigoms labai didelė.“

Džiaugiasi veiklomis ir pasiekimais

 

Direktorė pasidžiaugia, kad mokykloje mokiniai turi galimybę savo gebėjimus atskleisti visapusiškai, patirti bendravimo, bendradarbiavimo sėkmę. Vyksta įvairūs tradiciniai renginiai, tokie kaip „Rudenėlio šventė“, „Advento rytmetis“. „Pastarasis renginys – ypač jaukus ir šviesus. Pasikviečiame parapijos kleboną, kartu geriame arbatą, valgome pyragėlius, giedame. Įspūdžiai vaikams lieka ilgam. Ne mažiau jauki ir Kūčių vakarienė – prieš ją būtinai susitaikome vieni su kitais, palinkime visa ko gražiausio ateinantiems metams, atsiprašome tų, kuriuos buvome įskaudinę. Vaikai būna atviri, draugiški, visi ateina gražiai pasipuošę. Mums tai – ne tik pasisėdėjimas prie bendro stalo, bet ir švarus, dvasingas pabendravimas. Visi sėdame prie stalo ramūs, gerai nusiteikę. Kūčių vakaras užbaigia metus, po jo visi išsiskirsto po namus žiemos atostogų“, – pasakoja direktorė.

 

Dar vienas gražus tradicinis renginys – Kaziuko mugė, kuriai mokiniai ilgai ruošiasi. Į svečius atvyksta Linkuvos socialinių paslaugų centro gyventojai, jie atsineša savo dirbinių. „Mes jiems taip pat parodome, ką pagaminę. Kasmet pristatome savo vaikams vis kitą amatą – pernai mokėmės pinti iš vytelių, dar anksčiau – keramikos darbų. Vaikus galimybė patiems pasigaminti kokį nors daiktą visada labai sudomina“, – sako R. Juozapaitienė.

Tiek vaikus, tiek tėvus, tiek mokyklos bendruomenę suvienija mokykloje gegužės viduryje vykstanti „Šeimos šventė“. Į mokyklą susirenka vaikų tėvai, globėjai, rūpintojai, socialiniai partneriai, taip pat ateina miestelio seniūnė, parapijos klebonas. „Paruošiame programą, vaikų darbų parodą. Prie arbatos puodelio aptariame metų sėkmes ir nesėkmes, tėvai turi galimybę susipažinti su savo vaikų pasiekimais. Tai – tarsi ataskaita to, ką nuveikėme per mokslo metus. Šventė visada būna miela ir jauki“, – dėsto mokyklos vadovė.

 

Ji pasidžiaugia, kad mokyklos vaikai – labai kūrybingi, išmanūs, kruopštūs, jų darbeliai dažnai sulaukia padėkų, apdovanojimų ir tarptautinėse, ir respublikinėse specialiųjų ugdymo įstaigų parodose. Linkuviškiai ir patys imasi iniciatyvos – praėjusių metų pabaigoje jie organizavo respublikinę specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių darbų parodą „Mano angelas“, sulaukė daugiau negu 300 originalių darbų iš visos Lietuvos. Jais papuošta miestelio bažnyčios eglė. „Mūsų vaikai negali pasigirti akademiniais pasiekimais, nedalyvauja olimpiadose ar žinių viktorinose, bet jų kūrybiniai darbai – labai originalūs ir saviti. Džiaugiuosi ir kūrybingais pedagogais, kurie geba išmokyti, uždegti, užvesti ant kelio“, – kalba R. Juozapaitienė.

 

Linkuvos specialiosios mokyklos auklėtiniams itin patinka ir įvairios edukacijos. „Vykstame į Pakruojo dvarą, kur mus priima nemokamai. Šiauliuose aplankėme „Rūtos“ šokolado fabriką, vykome į Žagarę, Pasvalio kraštą, Kirkilų parką, Helovino miestą. Sulaukiame renginių ir mokykloje – šiais metais rodyti spektakliai „Sesutė Gerutė ir broliukas Nevaliukas“, taip pat – „Klouno Vytuko edukacija“ ir pan. Išvykos, užsiėmimai už mokyklos ribų padeda vaikams labiau atsiskleisti, nebijoti klysti, atviriau bendrauti. Grįžę jie būna laimingi, pakylėti, atsiranda daugiau motyvacijos mokytis, stengtis, kad kitą kartą vėl galėtų kur nors važiuoti“, – dėsto R. Juozapaitienė.

Dirbti galėtų, bet ar atsiras darbdavys?

 

Baigę dešimt klasių, mokiniai gali lankyti socialinių įgūdžių ugdymo klases. Vis dėlto direktorė pripažįsta: tik vienetai baigusių šias klases gali toliau mokytis, įgyti profesiją. Dauguma jų lanko Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centrą, kur paslaugos šeimoms yra mokamos.

Paklausta, ar mokyklą baigę vaikai galėtų dirbti atviroje darbo rinkoje, mokyklos vadovė atvira – įstengtų ne visi, o tiems, kurie galėtų, reikėtų nemažai aplinkinių pagalbos: „Mūsų vaikai – labai skirtingi. Kai kuriems sunku orientuotis aplinkoje, kai kurie, net ir lankydami socialinių įgūdžių ugdymo klases, neišmoksta savarankiškai ateiti į mokyklą iš autobusų stotelės, juos reikia pasitikti. Dažnas nesiorientuoja laike, nemoka parašyti vardo, pavardės. Šiandien, atrodo, išmoko, o kitą dieną vėl reikia viską pradėti iš naujo. Be abejo, mūsiškiai galėtų dirbti kokį nors labai konkretų darbą – pavyzdžiui, ką nors sudėlioti, priklijuoti etiketes, jie tai darytų kruopščiai ir gerai. Vis dėlto būtų reikalinga nuolatinė pagalba, taip pat – rami aplinka, kur jie galėtų jaustis saugiai. Būtų puiku, jei atsirastų daugiau darbdavių, kurie galėtų sudaryti intelekto sutrikimą turintiems žmonėms tinkamas sąlygas – tada buvę mūsų auklėtiniai galėtų dirbti, užsidirbti, tapti visaverčiais visuomenės nariais.“

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.