„Kiekvienas savyje turime vaiką“

Arvydas Praninskas

Jei suaugusieji siekia atviro, nuoširdaus ryšio su vaikais, pirmiausia turėtų nustoti slėpę vaiką savyje, sako rašytojas Tomas Dirgėla, šių metų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Vaikų literatūros premijos laureatas. Su juo kalbėjomės apie tokio pobūdžio literatūrines ir ne visai literatūrines akistatas.

 

Prisidėdamos prie sveikinimų laimėjus šių metų vaikų literatūros premiją, kurią įsteigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, „Švietimo naujienos“ negali nepastebėti, kad švietimo bendruomenei esate artimas ne tik savo kūryba, bet ir biografija: esate dirbęs darželio auklėtoju, mokytoju. Kaip tai prisidėjo – jei išvis prisidėjo – prie Jūsų kaip rašytojo patirties, mokyklos ir vaikų pasaulio pažinimo?

Gal iš tikrųjų būtų galima pasakyti – niekaip, nes tas bendravimas su vaikais, gebėjimas užmegzti su jais ryšį tarsi savaime buvo jau nuo vaikystės ir paauglystės. Paauglystėje daug laiko praleisdavau su savo mažąja pussesere: pasiimdavau ją iš darželio, vaikštinėdavome, per gimtadienius žaisdavau su ja ir jos draugais, vaidindavome visokias fėjas ir piratus. Kiek pamenu, jau tada buvo kažkoks ryšys su vaikais, nes iškart rasdavau su jais bendrą kalbą. Tai man padėjo paskui, kai jau dirbau darželyje. O būdamas mokytoju dirbau ne su vaikais, bet su suaugusiaisiais – Lukiškių kalėjime ir Vilniaus pataisos namuose.

 

Skamba gana grėsmingai – kodėl pasirinkote ten dirbti?

Tiesiog buvo labai įdomu: paskambino vienas pažįstamas iš studijų laikų, pasakė, kad atsilaisvino viena vieta. Gal būtų įdomu pabandyti? Iš pradžių apie tai svarsčiau nedrąsiai, o paskui pamaniau, kad gal būtų visai įdomi patirtis.

 

Ar ja nenusivylėte?

Labiausiai patikdavo tai, kad darbo dienos pabaigoje išeidavau į laisvę. Kalėjime dirbau vienerius mokslo metus. Paskui mažino etatus, kadangi buvau vėliausiai atėjęs, tai teko pirmajam atsisveikinti. Manau, įgijau ten tam tikros psichologinės patirties. Labai pasikeitė požiūris į žmones, kurie savo gyvenime buvo padarę kažkokių blogų dalykų. Atrodė, kad jau viskas, kalėjimas – štampas visam gyvenimui, kad tokiu žmogumi jau niekas nebetikės. Anksčiau kalinius matydavau tik per televiziją. Bet ten dirbdamas sutikau visokių žmonių, tarp jų ir norinčių pradėti gyventi visai kitaip. Jie ir mokydavosi, ir laikydavo brandos egzaminus, ir stodavo studijuoti toliau. Mačiau, kad turėjo gyvenimo planų, atrodė tikrai pasikeitę. Tada pradėjau visai kitaip žiūrėti į žmones, supratau, kad kiekvienas, nors ir ką blogo būtų padaręs savo gyvenime vienaip ar kitaip susiklosčius aplinkybėms, turi teisę taisytis, keistis.

 

Buvo ir juokingesnių situacijų, pavyzdžiui, kartą nutiko taip, kad mano pusseserė, kurią jau minėjau, laimėjo pakvietimą į „Teleloto“ žaidimo studiją, kadangi tuo metu dar buvo nepilnametė, ėjau kartu su ja. Teko sukti ratą, ištraukė mūsų kamuoliuką, laimėjau pusseserei didelę pinigų sumą. Kitą dieną ateinu į kalėjimą, žiūriu, stoviniuoja viena, kita grupelė mokinių. Sako, sveikiname, mokytojau, o tai kur dabar pinigus leisite?

 

Tai, kad esate populiariausias jaunosios kartos vaikų rašytojas, dažnai, pasak žiniasklaidos, mažųjų skaitytojų atpažįstamas tiesiog gatvėje ar prekybos centre, rodo, kad radote raktelį į vaikų širdis, o tai pavyksta toli gražu ne visiems, ne tik rašytojams, bet ir pedagogams. Koks tai raktas, kur ir kaip jo ieškoti?

Kai susitinku su savo skaitytojais – būna, kad ir su viena klase, būna, kad ir su šimtu vaikų, paprastai man pavyksta išlaikyti jų dėmesį ir valandą, ir dar daugiau, iki pat susitikimo ar kokio renginio pabaigos. Bet mokytojui tai gal būtų truputį kitaip, čia skirtingi dalykai. Galbūt mokytojams galėčiau duoti patarimą – bandyti suderinti savo paties vaikiškumą su suaugusiojo patyrimu. Kitaip tariant, vaiką savyje su suaugusiu savimi. Žinoma, kalbu ne apie tuos mokytojus, kurie dirba su dešimtokais ir dvyliktokais, o su pradinukais ar penktokais. Aš tą ryšį randu pasitelkdamas humorą, nes manau, kad jis visus vienija. Kai vyksta susitikimai su skaitytojais, iš karto jų dėmesį atkreipiu pradėjęs juokauti. Tada jie nusprendžia – čia kažkas įdomaus, atkreipia į mane dėmesį, ir nuo tų juokingų dalykų pereinu prie kitų, rimtesnių. Ir jie klausosi turbūt laukdami, kad vėl bus koks nors pokštas, kas nors juokinga. O belaukdami įsiklauso į tai, ką sakau rimtai. Reikia mokėti savyje perjunginėti vaiką su suaugusiuoju. Kiekvienas savyje turime vaiką, tik dažnas suaugęs žmogus jį slepia. Kartais dėl to, nes jam gėda jį parodyti, nežinia, ką kiti pagalvos ir panašiai.

 

Esate 28 knygų autorius ir trijų vaikų tėtis – kiek jų auginimo, auklėjimo, rūpinimosi patirties persismelkia į Jūsų kūrybą? Kur daugiau būnate pedagogu, auklėtoju, mokančiu, kaip reikia gerai elgtis, – savo knygose ar namuose?

Šiaip aš didaktikos apskritai nelabai mėgstu, ir savo vaikus auklėdamas, ir savo knygas rašydamas. Žinoma, šeimoje, bendraujant su savo vaikais, jos kartais reikia, vis dėlto kitiems vaikams mano knygos – tik priedas prie jų pasaulėžiūros, o jos pagrindas formuojamas šeimose. Taigi tą palieku jų tėvams, močiutėms ir seneliams. Kita vertus, ir mano knygose didaktikos būna, bet turiu pasakyti, kad ji ten atsiranda netyčia: rašydamas apie ją visai negalvoju, tik paskui, kai kažkas, perskaitęs knygą, ją pastebi ir man pasako, atkreipiu į tai dėmesį. Nustembu, nes žinau, kad to neplanavau ir viskas išėjo kažkaip savaime.

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Gal per susitikimus su skaitytojais kartais pajuntate, kad mokytojai lyg ir būtų linkę tikėtis daugiau didaktikos Jūsų kūriniuose?

Ne. Tie, kas mane kviečiasi, jau žino, kokios mano knygos, žino, kad vaikai visą laiką praleis juokdamiesi su manimi susitikę. Taigi, savotiškos pedagoginės pagalbos iš manęs jiems nevertėtų tikėtis. Nors, tiesą pasakius, gera vaikų literatūra yra tarsi auklėjimo vadovas. Ten nėra konkrečių punktų – jeigu vaikas daro vieną ar kitą, darykite taip ir taip. Tiesiog suaugusieji, skaitydami gerą knygą vaikams, gali geriau pažinti vaiką ir išmokti geriau su juo bendrauti.

 

Ar sutiktumėte su manančiais, kad kiekvienai naujai vaikų kartai reikalingi savi rašytojai – esą pasaulis taip sparčiai keičiasi, kad senesnioji vaikų literatūra dabartiniams mažiesiems skaitytojams jau sunkiau suvokiama, nutolusi nuo jų pasaulio suvokimo?

Manau, kad taip. Mane anksčiau lygindavo su Vytautu Račicku. Mano karta, kai buvau vaikas, turėjo Vytautą Račicką, dabartiniai skaitytojai turi Tomą Dirgėlą. Man atrodo, kad tai vyksta savaime, nes vieta tuščia nebūna, vis tiek kažkas ateina ir ją užpildo.

 

Esate minėjęs, kad nemažai istorijų, sumanymų naujiems kūriniams atsinešate iš savo vaikystės. O ką šiuo požiūriu Jumyse paliko mokyklos metai? Kokia buvo mokykla Jūsų laiku, ką svarbiausia ji paliko žvelgiant iš šios dienos perspektyvos? Kaip šia prasme atrodo šiandieninė mokykla?

Aš iš tikrųjų į mokyklą eidavau kaip į pramogą. Turėjau vienintelį dalyką, kuris man sekėsi ir kurį labai mylėjau, – tai buvo lietuvių kalba. O visos kitos pamokos, ypač matematika, visiškai nepatikdavo. Noriu labai pagirti Palangos senosios gimnazijos mokytojus, kurie mane mokė, už tai, kad jie nežiūrėjo į savo dalyką kaip į svarbiausią, žvelgė plačiau. Žinojo, kad man labai gerai sekasi su eilėraščiais, lietuvių kalbos mokytoja mane vežiodavosi po įvairius poezijos konkursus, kuriuose garsindavau ir mokyklos, ir Palangos vardą, todėl kitose pamokose gaudavau šiek tiek nuolaidų. Labai džiaugiuosi, kad mokytojai į vaiką žiūrėjo plačiau. Jei matė, kad jų dėstomas dalykas nepatinka ar nesiseka, tikėjosi, kad gal kitas jam labiau pavyks, kažkas kitas bus įdomu.

 

Dar eidavau į mokyklą dėl to, nes buvau įsimylėjęs, eilėraščius rašydavau irgi dėl to. O šiaip tai mokykloje irgi visokių dalykų būdavo, kaip ir visur. Nors tai pasakiau kaip savaime suprantamą dalyką, bet taip neturėtų būti. Pavyzdžiui, tie patys eilėraščiai. Man labai patikdavo juos rašyti, bet vyresnėse klasėse iš mokyklos „kietuolių“ sulaukdavau pašaipų – kam čia tuos eilėraščius rašai, čia juk mergaičių užsiėmimas ir panašiai.

 

Jei lygintume mano laikų mokyklą ir dabartinę, galėčiau pasakyti, kad vaikai dabar labai pasitiki vieni kitais. Bent jau sprendžiant iš to, kiek man tenka su jais susidurti. Kai jų būna daug, kai į susitikimą bibliotekoje ar mokyklos aktų salėje ateina ne viena, o kelios klasės, kai jiems užduodu klausimą, į kurį gal nelabai norėtųsi atsakyti, kad nesijuoktų kiti, matau, kad vaikai vieni kitais pasitiki ir drąsiai kalba apie pačius įvairiausius dalykus. Pavyzdžiui, kokias nors savo baimes. Savo laiku, kai buvau antrokas ar trečiokas, man būtų buvę nejauku prie klasės draugų sakyti, ko aš bijau, nes paskui jie gal pradėtų šaipytis.

 

Labai džiaugiuosi dėl mokytojų. Nors pasitaiko ir vienokių, ir kitokių, bet džiugina, kad sutinku vis daugiau šiuolaikiškų mokytojų, kurie mato XXI a. gyvenantį vaiką, su visai kitais pomėgiais, kita pasaulėvoka nei prieš 10 ar 15 metų. Bet, aišku, dar yra ir tokių mokytojų, kai vaikas, atėjus jo eilei manęs kažko paklausti, iš pradžių nedrąsiai atsisuka į mokytoją, ar jau galima. O kai užduoda klausimą, tai mokytoja būtinai pakomentuos – ką čia dabar sakai, nedaryk gėdos ar panašiai, nors tie paprasčiausi vaikų klausimai ir yra patys svarbiausi.

 

Literatūros kritikų teigimu, Jūsų kūriniuose balansuojama ant realistinės apysakos ir literatūrinės pasakos ribos, intriguojančiame pasakojime susipina ir realūs, ir pramanyti objektai bei žmonės. Bet ar ne tokie patys dalykai traukia ir suaugusius skaitytojus? Jei taip sekasi vaikų literatūroje – o turbūt ne veltui sakoma, kad rašyti vaikams užvis sunkiausia, ar nekyla noras šiek tiek atsikvėpti ir pabandyti rašyti savo paties bendraamžiams ar vyresniems?

Tiesą sakant, labai retai klausausi, ką kritikai sako apie mano knygas, nes manau, kad pati svarbiausia premija rašytojui ir pats svarbiausias jo įvertinimas – kad jo knygas skaito. Kai pasirodo nauja knyga, jau vaikai man rašo klausdami, kada bus kita. Tai man didžiausia premija, bet, žinoma, ir ši premija, ir kultūros ministro skirta, kurią gavau prieš kelis mėnesius, labai džiugina, leidžia iš tikrųjų judėti į priekį.

 

O savo planuose turiu ir knygą suaugusiesiems – jau pradėjau ją rašyti. Pamaniau, kad jei knygą vaikams parašau per 5–8 dienas, tai suaugusiesiems parašysiu gal per porą savaičių. Bet pradėjęs pamačiau, kad po tiek knygų vaikams labai sunku pradėti rašyti suaugusiesiems. Jau turiu pradžią, bet svarstau padaryti pertrauką, vėl parašyti knygą vaikams ir jau tada tęsti. Vėl pakartoti ir anksčiau ar vėliau parašyti. Mano skaitytojų tėčiai ir mamos vis paklausia, kada ir jiems parašysiu kokią knygą. Galiu pasakyti, kad ji bus siaubo žanro. Jis man labai artimas, labai patinka, Lietuvoje turime nedaug mūsų autorių parašytų tokio žanro knygų – ir vaikams, ir suaugusiesiems. Būtent dėl to pradėjau rašyti siaubo knygas ir vaikams, jau dvi išleistos. Taip kilo mintis parašyti tokio žanro knygą ir vyresniems.

 

Vaikas ir knyga: kaip keičiasi šis ryšys mūsų dienomis, kai su rašytojo sukurtais veikėjais ir siužetais taip konkuruoja virtualus žaidimų, filmų, interneto pramogų pasaulis? Kieno trauka mažo žmogaus vaizduotei ir patirčiai, Jūsų manymu, išliks stipresnė, ar šia prasme kyla pavojų vaikų literatūrai?

Manau, visais laikais buvo knygas mėgstančių ir jų nemėgstančių vaikų, ir visais laikais knyga turėjo konkurentų. Šiandien tai kompiuteriniai žaidimai, planšetės, telefonai, mano vaikystėje tai buvo žaidimai lauke. Kadangi rašydamas galvoju apie šiuolaikinį vaiką, puikiai suprantu, kad gyvename tokiu metu, kai technologijos užima labai svarbią vietą jo gyvenime, ateityje užims dar svarbesnę. Todėl knygų, telefonų ir kompiuterių nelaikau konkurentais. Ir vieni, ir kiti yra svarbūs, duoda vaikui didelę naudą, ir tiems tėvams, kurie skundžiasi, kad jų vaikas prilipęs prie telefono ar planšetės ir visai neskaito knygų, pasakyčiau, kad čia nėra nieko labai blogo. Jais dėtas bandyčiau sujungti šiuolaikines technologijas, kurios patinka vaikui, su knygomis. Juk jų galima ir klausytis, knygą galima skaityti ir telefone, planšetėje, elektroninių knygų skaityklėje. Galų gale yra visokiausių programėlių, kad prieš skaitydamas knygą nufotografuotum jos viršelį, įrašytum puslapių skaičių, skaitydamas programėlėje pažymėtum perskaitytą knygos dalį ir taip toliau. Tų dalykų sujungimas būtų vienas iš būdų, kaip šiuolaikinį vaiką sudominti skaitymu.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.