Kelionė link susitarimo prasidėjo…

Apie 150 švietimo ekspertų, lyderių, savivaldybių, mokytojų asociacijų atstovų, mokinių ir mokytojų paskutinįjį gegužės pirmadienį susitiko „LinkMenų fabrike“, kur tarėsi, diskutavo, keitėsi įžvalgomis ir teikė siūlymus dėl ateities mokyklos vizijos „Mokykla 2030“. Renginį organizavo Švietimo ir mokslo ministerija drauge su Ugdymo plėtotės centru.

Pasak renginyje dalyvavusios švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės, kūrybinės dirbtuvės „Mokykla 2030“ – tai vienas iš Lietuvos miestuose vykstančių kūrybinių dirbtuvių ciklo renginių, skirtų švietimo bendruomenės ir visuomenės nuomonei bei siūlymams išgirsti, kokią ateities mokyklą kuriame.

 

Švietimo atstovų susitikimas pradėtas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Švietimo ir įgūdžių direktorato vadovo, Tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo (PISA) kūrėjo, vieno žymiausių švietimo ekspertų pasaulyje Andreaso Schleicherio sveikinimu, kuriame jis teigė, jog Lietuva įgyvendino svarbias reformas, kad mokykla atitiktų ateities visuomenės poreikius. Savivaldybės buvo įgalintos organizuoti ir prižiūrėti ugdymą. Šiuo metu mokyklų direktoriai turi gerokai daugiau laisvės vadovauti savo ugdymo įstaigoms. Mokykloms skaidriau skirstoma finansinė parama. Vaikų ir suaugusiųjų įtrauktis į švietimo sistemą yra aukščiau EBPO šalių vidurkio. Tačiau, pasak jo, dar reikia daug ką nuveikti, nes pasaulis labai greitai keičiasi.

 

Švietimo ekspertas išskyrė keletą esminių Lietuvos švietimo trūkumų: „Ankstyvasis ikimokyklinis ugdymas dar ne visada yra prieinamas vaikams, gyvenantiems kaimiškose vietovėse, – ten, kur jo labiausiai reikia. Čia ugdymo kokybė nespėja vytis augančių geresnio ugdymo poreikių. Kartais Lietuva stengiasi išsaugoti vietines mokyklas ir jų status quo, užuot gerinusi ugdymo kokybę ir siekusi mokyklų teikiamų paslaugų lygybės.“

Kalbėdamas apie ateitį, A. Schleicheris pabrėžė: „Šiame pasaulyje ateitis bus išskirtinė tuo, kad dirbtinis intelektas bus sujungiamas su kognityvinėmis, socialinėmis, emocinėmis žmonių savybėmis ir vertybėmis.“

 

„Istorija rodo, kad švietimas laimėjo lenktynes prieš technologijas, bet taip nebus amžinai. Mokiniai, kurie auga su puikiais išmaniaisiais telefonais ir gauna prastą ugdymą, susidurs su nepaprastai didele rizika“, – pastebėjo švietimo lyderis, todėl, pasak jo, turime paversti mokytojo profesiją pažangaus mąstymo profesija, kuri remiasi profesiniais standartais ir darbo organizavimu, užuot palaikę biurokratinę ir administracinę kontrolę.

„Pagrindinė priežastis, kodėl sudėtinga keisti bendrojo ugdymo sistemą, yra tai, kas slypi po vandens paviršiumi, – žmonių, dalyvaujančių švietimo procese, interesai, įsitikinimai, motyvacija, baimės… Todėl labai svarbu kurti bendrą supratimą ir kolektyvinę atsakomybę už pokyčius Lietuvoje, stiprinti gebėjimus ir kurti gerą politikos formavimo klimatą, priemones, skatinančias inovacijas ir plėtrą, o ne prisitaikymą“, – sakė jis.

 

A. Schleicherio manymu, taip pat būtina sukurti veiksmingus ryšius su socialiniu verslu, tyrėjais, pilietine visuomene. Pagaliau švietimo lyderiai visada turi žiūrėti ne tiesiog tolyn į priekį, bet ir į išorę. Tvirtos ir nuoseklios pastangos žvelgti už klasės, mokyklos, šalies ribų – veiksmingai veikiančių ugdymo sistemų bruožas.

„Pasaulis suteikia begalę švietimo sistemų sėkmės ir spartaus vystymosi pavyzdžių. Tik nuo mūsų priklauso, kaip tuo pasinaudosime“, – teigė švietimo lyderis.

 

Švietimo ir mokslo ministrė taip pat pasidalijo mintimis apie ateities mokyklą, apie kurią šiandien kalbame beveik visi: „Tai rodo pavyzdys, kada visuomenė buvo pakviesta išsakyti idėjas Lietuvai. Didžioji dalis iš jų buvo susietos su švietimu. Tai atskleidžia du dalykus: pirma, kad mums labai rūpi švietimas ir visa, kas su juo susiję, o antra, kad mums kelia nerimą visa tai, kas dabar vyksta. Nepasitikime švietimo sistema.“

„Kaip senovės išminčiai byloja, kai nežinai, kur eini, tai visi keliai geri… O daugelis švietimo ekspertų kalba, kad švietimas yra ne tik didysis menas, bet ir didysis mokslas“, – pabrėžė ministrė ir kvietė bendruomenę prisijungti prie švietimo kūrimo: „Visi turime asmeninę nuomonę ir patirtį, susijusią su švietimu. Matome, kas vyksta švietimo pasaulyje, kokie iššūkiai yra keliami, kokios pagrindinės kryptys, kokias tiesas brėžia mūsų dokumentai… Kaip sakė EBPO vadovas, švietimas atsiranda ne tada, kai yra parengiamas puikus dokumentas, o tada, kai jis yra įgyvendinamas. Todėl kviečiu visus jungtis į bendrą žygį transformuojant ir kuriant Lietuvos mokyklą.“

 

J. Petrauskienė sakė, kad jau ne kartą yra minėjusi du esminius šiandienos švietimo klausimus: „Kaip rengti mokytojus?“ ir „Ko ir kaip mokyti?“, paragino prie pastarojo susitelkti ir drauge ieškoti atsakymo…

„Dažnai tenka išgirsti, o kam apskritai reikia keisti programas, juk Pitagoro teorema nepasikeitė… Bet tikriausiai naivu nesuvokti, kaip greitai keičiasi gyvenimas. Tad kaipgi įgūdžius, kompetencijas, įgytas mokykloje, paversti kiekvieno asmenine gyvenimo sėkme? Turime suvokti, kad ugdymo turinys yra gerokai plačiau nei teoremos ir taisyklės…“ – kalbėjo ministrė.

Anot jos, švietimas ir mokslas yra tos sritys, kurios nuolat kuria naujas žinias, transformuoja pasaulį. Paradoksas tas, kad švietimas kartu yra pati konservatyviausia ir lėčiausiai besikeičianti sritis. Jeigu technologinė inovacija atkeliauja per 3 mėnesius, tai pokytis švietimo sistemoje įvyksta per 5 metus.

 

J. Petrauskienė taip pat atkreipė dėmesį ir į Lietuvoje vis augančią atskirtį: „Valstybinės sistemos misija – užtikrinti kokybišką švietimą kiekvienam. Nesvarbu, ar gimei išsilavinusių ir motyvuotų tėvų šeimoje, ar šeimoje, kur tėvams švietimas ne itin rūpi. Atskirtį rodo ir PISA rezultatai bei socialiniai reiškiniai, vykstantys mokyklose. Gaila, bet ir šiandien į klausimą, kas yra gera mokykla, kiekvienas žmogus atsakytų skirtingai. Vienam gera ta, kuri suteikia kokybišką ugdymą, o kitam ta, kuri yra arčiausiai namų.“

„Dažnai išgirstame frazių: padarykime taip, kaip Singapūre, kodėl pas mus nėra taip, kaip Suomijoje?.. Be abejonės, turime žiūrėti į geriausius pavyzdžius ir iš jų semtis patirties, bet visi esame pernelyg skirtingi… Mechaninis nusirašymas nėra galimas, į jį turėtume žvelgti itin atsargiai. Tačiau mūsų tikslai turi būti ambicingi“, – pastebėjo ji.

 

Ministrė pabrėžė, kad turime vienas labiausiai reglamentuotų ugdymo programų: „Šiandieninė diskusija truks metus, todėl turime laiko aptarti, ką jose keisime. O tai, kad šiandien kažkas yra ne taip, – akivaizdu. Galime pasidžiaugti tuo, kad nebegyvename laikais, kai buvo viena teisinga programa, vienas vadovėlis ir vienas teisingas egzaminas. Gyventi pagal instrukciją – labai paprasta, bet pasaulis netoks. Ugdymo turinys yra gyvas dalykas kiekvieno mokytojo, mokyklos rankose…“

 

J. Petrauskienė aptarė ir vertinimo klausimą: „Šiandien vis dar „matuojame“ egzaminus. 12 metų žmogus mokosi tam, kad išlaikytų egzaminus. Be to, kad turime Bendrojo ugdymo programas, dar turime ir Egzaminų programas, todėl dažnai gimnazijų klasėse vyksta dvigubas gyvenimas. Nei mokytojams, nei mokiniams nėra aišku, kuo ir kada remtis. Egzaminas negali ir toliau būti vienintelė vertinimo galimybė, todėl ketinama pradėti taikyti kaupiamąjį balą, o vertinimo užduotis keisti orientuojant jas į kompetencijų demonstravimą, o ne tik faktinių žinių atgaminimą.“

 

Atkreipdama dėmesį į mokymo priemones, ministrė pastebėjo, kad viskas yra mokytojo rankose: „Mokytojas gali pasirinkti, kokius vadovėlius naudoti (o jų yra pačių įvairiausių, bet nėra vieno tobulo), kokią informaciją mokiniams pateikti… Taigi ugdymo turinio kaita kartu yra ir mokymo priemonių kaita. Nekalbu vien apie vadovėlius. Technologinė revoliucija, žinoma, nepakeis mokytojo, bet suteiks įvairių įrankių, priemonių ir pagalbos jam…“

„Turime nepamiršti ir mokymo metodų – kūrybiškiausios dalies. Niekas negali padiktuoti mokytojui, kaip tiksliai jis turi mokyti. Tai didelis iššūkis mokytojų rengimo sistemai“, – sakė ji.

 

Apibendrindama mintis, ministrė teigė, kad mokykla turi keistis, vystytis ir ugdyti šiuolaikinio jauno žmogaus kompetencijas, plėtodama šias 4 kryptis:

• Bendrojo ugdymo programų peržiūra (nuo 2020 m. mokyklose turi pradėti veikti visos naujos ugdymo programos; daugiau integruotų ugdymo programų; siekiame informatinio mąstymo pagrindus suteikti jau pradinukams; gamtos mokslų (STEAM) dalykų plėtra ir mokyklų aprūpinimas laboratorine įranga).
• Mokinių vertinimo sistemos (pradedamas taikyti kaupiamasis balas; vertinimo užduotis keisime orientuodami jas į kompetencijų demonstravimą, ne tik faktinių žinių atgaminimą; vertindami turime matyti kiekvieną vaiką ir matuoti kiekvieno vaiko individualią pažangą).
• Mokymo priemonių atnaujinimas (mokyklų aprūpinimas būtina įranga, nauji mokymosi ištekliai (vadovėliai, atviri ištekliai, užduočių bankai).
• Ugdymo formų plėtra (pamokos nebe tik mokykloje, nauja jų geografija ir šiuolaikinės formos; pamokos be namų darbų visos dienos mokykloje; pažangus mokytojų rengimas ir kvalifikacija).

 

AŠ KURIU ATEITIES MOKYKLĄ

(Vilniaus Žemynos gimnazijos biologijos vyresnioji mokytoja, biomedicinos mokslų daktarė Asta Navickaitė)

 

„Aš“ skamba drąsiai ir ne visai tiesa. Mokyklą kuriame „Mes“. Aš viena niekada negalėčiau pasiekti tikslų be savo kolegų, mokinių, be žmonių, gyvenančių tomis pačiomis idėjomis ir besistengiančių pasiekti tuos pačius tikslus. Nesvarbu, kaip, kada ir kokiu būdu, – tikslas atneš rezultatus.

Šiandien žodį „Mes“ noriu praplėsti ir neminėti tik mokytojų, pagalbos specialistų, mokinių. Ateities mokykloje jį turėtų papildyti tėvai, žiniasklaida ir visuomenė. Kiekvieną pamoką pradedame tikslu ir jį įgyvendinančiais uždaviniais. Kyla klausimas, kokius tikslus išsikelia tėvai. Ar užtenka tik atvesti mokinį į pirmą Rugsėjo 1-ąją, o po 12 metų ateiti pasveikinti dukrai ar sūnui atsiimant atestatą?

Nepatikėsite, kaip spindi vaikų akys, kai tėtis ar mama stovi prieš klasę ir pasakoja savo sėkmės istorijas, kai drauge su vaikais per tėvų dieną sėdi greta ir atlieka laboratorinį darbą, net jei tėvams sekasi prasčiau nei jų vaikams… Visa tai itin veikia. Nebijokime išbandyti… Bet kuriuo atveju džiaugsimės rezultatu.

 

Minėjau visuomenę ir žiniasklaidą… Nenuostabu, kad visuomenė tiki tuo, kas pateikiama spaudoje. Praėjusią savaitę skaičiau du straipsnius, kaip mokytojos būrelį mokinių išsivedė į gamtą ir už mokyklos ribų suorganizavo išskirtinę pamoką. Gražu, širdis džiaugiasi… Bet antraštė skamba taip, lyg mokytoja padarė tai pirmą kartą. Juk tai nėra tiesa, mokytojai daug dirba, stengiasi, kad pamoka, kuri buvo prieš 15 metų, nebebūtų tokia pati… Gaila, bet statistika rodo, kad per 2017 m. apie mokytojus ir jų veiklas parašyta daug daugiau negatyvių straipsnių nei pozityvių. Kodėl nerašoma apie tai, kai mūsų mokiniai laimi fizikos, biologijos, matematikos olimpiadas? Kodėl neskamba reportažai ir nerašomi straipsniai apie mūsų mokinius, skinančius laurus už Lietuvos ribų?

 

Prieš keletą savaičių parašiau straipsnį apie tai, kaip vienintelė Lietuvoje mokykla su mokytojais ir mokiniais atstovavo pasaulinio lygio UNESCO renginyje. Išsiunčiau laišką redaktorei ir paprašau išspausdinti straipsnį, o atsakymas sugrįžo toks: „Mes nesame pasirašę jokios sutarties, todėl nesame įsipareigoję spausdinti.“ Tad kaip pasidžiaugti? Kaip pakeisti visuomenės nuomonę?

Baigdama noriu pasakyti, kad gyvename tokiu metu, kai esame priversti mokytis visą gyvenimą, todėl ir ateities mokyklą kviesčiau kurti tokiu pačiu principu.

 

„MOKYKLA 2030“: UGDYMO TURINIO KAITOS ĮGYVENDINIMAS

(Ugdymo plėtotės centro direktorius Giedrius Vaidelis)

 

Šių dienų realija: dirbame egzaminams, o vaikus paliekame nuošaly. Pasekmė – vis mažiau laimingų veidų. Visgi mūsų bendras tikslas turėtų būti, kad susikurtų kuo daugiau sėkmingų biografijų, kad kuo daugiau tvirtai į žemę besiremiančių vaikų paruoštume mūsų bendrojo ugdymo mokyklose.

 

Prisijungiu prie EBPO vadovo ir ministrės išsakytų minčių, kad šiandien jau nebe tas metas, kai galima visiems gyventi pagal vieną bendrą receptą. Net ir žvelgdami į sėkmingai gyvuojančias valstybes, pastebėjome, kad visos švietimo sistemos yra nuolatiniame ieškojimų kelyje. Bet, žinoma, dėl pagrindinių krypčių būtina susitarti.

Pradėdami kelionę link susitarimo, siūlome 6 kryptis:

• Ugdymas grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir bendradarbiavimu.
• Bendrosios ir dalykinės kompetencijos ugdomos kaip integrali visuma.
• Ugdymo turinys suderintas tarp koncentrų, sričių ir dalykų.
• Neformaliojo ir formaliojo ugdymo veiklose įgytos kompetencijos pripažįstamos.
• Mokymosi patirtis kuriama įvairiose ugdymosi aplinkose.
• Individuali pažanga skatinama vadovaujantis kriterijais ir grįžtamuoju ryšiu.

 

Tarptautiniai ekspertai (EBPO) pataria: ilginti mokymosi laiką; ankstinti privalomo mokymosi pradžią; didinti mokymosi pagalbą nepalankiomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis gyvenantiems vaikams; daugiau dėmesio skirti pasiekimų atotrūkiui tarp berniukų ir mergaičių mažinti; naudoti vertinimo duomenis ugdymo kokybei gerinti; vertinti kompetencijas bei sukurti ir visose mokyklose diegti validžią ir patikimą mokinių pasiekimų vertinimo sistemą.

 

Tad kokį ugdymo turinio atnaujinimo kelią matome? Manome, kad jį turi sudaryti pasirengimas (šį etapą jau perėjome), kūrimas ir išbandymas (šiame etape kaip tik esame), o tada – įgyvendinimas. Tikiu, kad rasime būdų, kaip prakalbinti visuomenę, kaip užmegzti dialogą ir kartu kurti ugdymo turinį.

 

Optimistinės prognozės:

Atnaujintas ugdymo turinys turėtų pradėti veikti iki 2020 m. Bendraudamas su mokyklų vadovais ir mokytojais, galiu patikinti, kad daugelis iš jų jau šiandien atnaujinę ugdymo turinį ir dirba kitaip, inovatyviai. Jie tiesiog laukia bendro mūsų susitarimo.

 

Išklausius pranešimų susirinkusiesiems kilo daugybė klausimų: kaip bus matuojami pokyčių rezultatai? Kaip motyvuoti mokytoją dirbti kitaip? Kaip bus siekiama užtikrinti kompetencijų vertinimą? Kaip suprasime, kad susitarėme ir jau galime įgyvendinti ugdymo turinio pokyčius? Iš kur gausime lėšų ugdymo turiniui atnaujinti ir kt.

Šiuo metu ne į visus šiuos klausimus pavyksta rasti atsakymus… Pastebėta ir tai, kad kol kas ugdymo turiniui atnaujinti lėšų nėra, bet žadama suspėti bent dalinai pasinaudoti Europos Sąjungos parama, o kitą dalį tikimasi gauti iš valstybės biudžeto.

Susirinkusieji ragino neskubėti: geriau lėčiau, bet aiškiau, nuosekliau, tiksliau atnaujinti ugdymo turinį… Be to, daugelis skatino remtis geraisiais Lietuvos mokytojų pavyzdžiais, kad būtent jie savo patirtimi prisidėtų prie kokybiško ugdymo turinio kūrimo. Regis, laiko – nedaug, kelio atkarpa – nemaža, planai – ambicingi…

 

Ne veltui šią kūrybinių dirbtuvių „Mokykla 2030“ idėją palaikantis švietimo ekspertas A. Schleicheris renginio dalyvius paragino drąsiai eiti pasirinktu ateities mokyklos kūrimo keliu: „Turime kurti ateitį ir suteikti galimybes mokytis milijonams, kurie to neturi. Užduotis – neįmanomą paversti įmanomu, o įmanomą paversti pasiekiamu. Man atrodo, kad jūsų renginys „Mokykla 2030“ – puikus būdas visa tai pradėti.“

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos