Kas turėtų būti išsilavinusio žmogaus lagamine?

Dovilė Šileikytė

Vakar vyko tradicinis nuo 2013 m. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos organizuojamas renginys, kuriame kiekvienų metų pradžioje kuris nors mokslininkas kalba aktualia visuomenei tema. „Tikimės, kad paskaita suteiks impulsą asmeniniam tobulėjimui, padės permąstyti savo veiklą, kreipti ją tobulėjimo linkme“, – sakė kancleris Julius Lukošius.

 

Praėjusių švenčių proga paskaitos klausytojus pasveikino ir ministrė Jurgita Šiugždinienė, palinkėjusi stiprybės, geros nuotaikos, atvirumo, svarbiausia – stiprios sveikatos, ji dėkojo už neįprastomis sąlygomis, kurios pareikalavo naujų įgūdžių ir kitokio požiūrio, nuveiktus darbus. Taip pat už tai, kad didžioji dauguma švietimo bendruomenės narių pasiskiepijo, rūpinasi savo ir aplinkinių sveikata, todėl galima dirbti kontaktiniu būdu. Tikimasi, kad ir kita Metų paskaita vyks tokiu būdu, tačiau ši, vykusi virtualiai, taip pat turi privalumų – joje galėjo dalyvauti kur kas daugiau norinčiųjų ir išgirsti įkvepiančių, kurti kviečiančių minčių.

 

Metų paskaitą, arba Lectio prima, „Išsilavinusio žmogaus lagaminas: ugnis, vanduo, žeminimas, orumas?“ skaitė dr. Julija Tuleikytė, filosofijos dėstytoja, Vilniaus universiteto jaunesnioji mokslo darbuotoja. Šiuo metu ji vykdo podoktorantūros stažuotę tema „Paulo Freire ir Zygmunt Bauman: edukacija kaip (de)humanizacija“. 2017 m. apsigynė disertaciją „Adiaforizacijos problema Zygmunto Baumano socialinėje filosofijoje“, trejus metus dirbo mokytoja. Paskaitoje ji naudojo lagamino kaip žmogaus žinių, įgūdžių ir patirties metaforą.

 

„Mes, mokytojai ir dėstytojai, turime ir didžiulę galią, ir esame pažeidžiami, nes dirbame su žmogiškumo, jautrumo reikalaujančia sritimi, tai primena medikų darbą, abi šios profesijos yra altruistiškos. Esame jautrioje srityje dirbantys ir augantys žmonės. Ką mes su ta galia veikiame, kiek priklauso nuo mūsų? Kaip galime perteikti savo patirtį ar išsilavinimo elementą kitiems žmonėms?“ – retoriškai klausė lektorė.

 

J. Tuleikytė išskyrė genocido atvejį, kai per Antrąjį pasaulinį karą savo sukurtais įrankiais žmonės sunaikino dalį žmonijos, o paskui atsitokėjo ir sakė: „Darykime viską, kad tai nepasikartotų, kad ateinančių kartų neištiktų ši aklavietė.“ Kyla asociacija su Pirmuoju pasauliniu karu, apie kurį rašyta E. M. Remarko romane „Vakarų fronte nieko naujo“ – knygos veikėjai suvokia, kad karas – beprasmiškas, žiaurus procesas, klaida, jiems nesinori tame dalyvauti. Pasibaigus karui jaunuoliai grįžta namo ir kitoje E. M. Remarko knygoje „Kelias atgal“ turi kitiems, ypač jaunuoliams, kurie dar su tuo nesusidūrė, paaiškinti, kad karas nėra geras sprendimas. Bet perduoti savo patirties nepavyksta, nes iš svetimų klaidų žmonės nepasimoko: sunku paaiškinti kitiems tai, ko jie patys nėra patyrę. Kaip „supakuoti“ savo patirtį naujoms kartoms? Turime tam daug įrankių, raštą, garso ir vaizdo įrašų formatus, kurie leidžia perimti žinias net iš prieš kelis šimtus metų išėjusių žmonių, tačiau žmonija, nors ir sakė „Daugiau niekada“, iš savo klaidų ne visada pasimoko, ir po Antrojo pasaulinio karo būta nemažai genocido atvejų, taigi lagaminai lieka neišpakuoti.

Žemė

 

Žemė pasitelkta kietumo metaforai, remiantis posakiu „tvirtai stovėti ant žemės“. Zygmuntas Baumanas modernybę išskiria į du etapus: tvirtąją ir takiąją. Pirmasis laikotarpis (mūsų praeitis) pasižymi instrumentinio racionalumo ir technologizacijos bruožais, vyrauja nuostata dirbti vienoje darbovietėje 40 metų, ilgi įsipareigojimai („Kol mirtis mus išskirs“), nekilnojamasis turtas. Visuomenė veikia pagal fabriko principą, vienas žmogus yra tik sraigtelis didelėje sistemoje, kuri turi tvarkingai veikti. Z. Baumanas analizuoja šio laikotarpio socialinius santykius, visuomenėje išskiria tokį reiškinį kaip moralinis indeferentiškumas, kuris gali būti socialiai skatinamas (švietimas vienas iš būdų, kaip tą daryti), žmonės čia kaip sukapoti elementai, įtaisyti tvarkingoje sistemoje, nekontroliuoja viso proceso, ne visada gali numatyti pasekmes (pavyzdžiui, vienas žmogus, dirbantis koncentracijos stovykloje sargybiniu).

 

Atsiranda blogio banalumo problema: žmonės, kurie, atrodo, elgiasi moraliai kitose situacijose, kartais visuomenės skatinami suskliausti į skliaustelius moralinį klausimą, jo nekelti. Z. Baumanas tyrinėja tą susvetimėjimą, moralinių klausimų nutildymą. Iš dalies neįmanoma nuolat būti moraliam, tai natūrali visuomenės buvimo kaina. Su tuo susiduria ir mokytojai klasėje, kurioje daug mokinių, – nuo per didelio jautrumo taptų nebeįmanoma suvaldyti proceso.

 

Paulas Freirė tyrinėjo, kaip mokiniai (ar dalis visuomenės) yra dehumanizuojami, jei mokytojas yra žinių turėtojas ir dalijasi jomis su mokiniais, kaip indus juos pripildydamas žiniomis, toks santykis yra objektyvizuojantis. Pasak P. Freirės, mokiniai panašūs į bankines saugyklas (tokį ugdymo modelį jis vadina bankiniu): mokytojai deda indėlius, o mokiniai tokiu būdu sudaiktinami, yra pasyvūs, neskatinami kritiškai reflektuoti, kuo toliau, tuo labiau didėja jų pasyvumas.

Vanduo

 

Skysčio metafora Z. Baumanui takiosios (mūsų laikų) modernybės koncepcijoje leidžia įvardinti savybes, kai keičiame formą priklausomai nuo to, kokias kliūtis sutinkame. Vienas pagrindinių modernybės dėsnių yra vartotojiškumas: vartojame viską, įskaitant net ir žmones, kuriuos sveriame kaip prekes, susiduriame su sudaiktinimu, nužmoginimu. Pasak Z. Baumano, šios visuomenės vieša paslaptis – pats vartotojas, kad galėtų joje funkcionuoti, turi tapti preke. Turime parduoti save darbdaviui, studijų programas, kad pritrauktų daugiau studentų, ruošiame mokinius, studentus, kad parduotų save įvairiose situacijose. Ekonominė logika pereina ir į tarpasmeninį lygį labai arti mūsų, net partnerius renkamės kaip prekes, jei susiduriame su sunkumu, nebėra „kol mirtis mus išskirs“, juk jei prekė nušiuro, nusinaudojo, reikia naujos. Įprastesnė nuoma, o ne nekilnojamasis turtas, žmogus skatinamas judėti, būti lankstus. Nuolat naujų, lanksčių darbuotojų ieško ir darbdaviai, nebelieka ilgalaikių darbinių santykių. Laikas ir erdvė tampa vis labiau nebe fiziniai, o socialiniai dydžiai. Nes jei žmogus neturi pinigų, kompiuterio, interneto, transporto priemonės, susiduria su fiziniu laiku ir erdve, o jei turi – gali lengvai susisiekti su žmonėmis, esančiais kitoje pasaulio pusėje. Tokioje visuomenėje didėja atskirtis.

Oras

 

J. Tuleikytė kalbėjo apie mūsų santykį su kalba – įrankiu, kuriuo vyksta mąstymas, ugdymas, ir naudojo oro metaforą – jis, kaip ir mintis, yra nematomas. Kam reikalingi socialiniai ir humanitariniai mokslai? Ne visada tie vaisiai, kurie matomi ir apčiuopiami, yra svarbiausi. Nematydami praeities, ateities, išsilavinimo, ugdymo negalime paneigti jų svarbos. Tai tik sėklos, kurios išdygs vėliau, po savaitės ar metų, o mes jau kitą dieną norime matomus rezultatus vertinti pažymiais ar ataskaitomis. Lietuvių liaudies patarlė sako „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, tačiau yra siekiamybė, kad žinios, ugdymas turėtų išlaisvinti, neturėtų būti našta, kuri keičia mūsų poziciją.

 

Humanitariniai mokslai yra svarbūs, nes kalba kuria santykį su tikrove ir savimi. Yra skirtumas pasakyti „neįgalusis“ (tarsi ta viena savybė yra svarbiausia), „žmogus su negalia“ ar „žmogus“. Kalbant apie socialinę tikrovę, kas svarbu edukacijai, santykiui tarp tikrovės ir kalbos, kur mąstymas keičia tikrovę. Viena vertus, galime kaip stebėtojai nufotografuoti stumbrą ir prisiminti, kad medija, kalba gali atlikti tą vaidmenį, kai pati keičia tai, ką fiksuoja, pavyzdžiui, šeima išsiskiria realybės šou metu – kyla klausimas, ar pats kameros kaip stebėtojo buvimas turėjo tam įtakos ar kamera tiesiog užfiksavo faktą?

Apibendrinimas

 

Geriausia, kai lagaminas yra lengvas, kad jo nereikėtų nešioti ant pečių, svarbiausia, kad jame būtų orumas, humanizacijos metafora. Orumas gali pasirodyti nematomas, neapčiuopiamas, būti lengvai nuvertinamas lenktynėse dėl skaičių, pelno, bet už jo galime laikytis oriai, žmogiškai. Kyla klausimų, kaip padaryti, kad tas lagaminas būtų pilnas orumo, ir kokią kryptį ugdymas galėtų įgauti, jei duotume daugiau laisvės, užsiimtume daugiau kritine, o ne bankine pedagogika, kaip įgalinti, kad mokiniai užaugtų didesni už mus (pavyzdžiui, mokinės Gretos Thunberg atvejis).

 

Paskaitos pabaigoje J. Tuleikytė palygino metaforinį žinių lagaminą su tikru: keliaudami atsirenkame, ką dėsime į lagaminą, esame asmeniškai atsakingi už tai, ką gabename (pavyzdžiui, jei kas nors jums duos maišelį ir paprašys perduoti užsienyje gyvenančiai močiutei, o paaiškės, kad ten narkotikai). Kiekvienas žmogus pats yra atsakingas už tai, ką įsidės į tą lagaminą.

 

Visą paskaitos įrašą, J. Tuleikytės atsakymus į paskaitos dalyvių klausimus galite rasti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (2)

  • Aušra

    Ačiū už įdomią paskaitą ir šį straipsnį.

  • Rita

    Ačiū dr. Julijai Tuleikytei už puiki skatinančią mąstyti paskaitą. Daugiau tokių įkvepiančių paskaitų.
    Ir ačiū Švietimo naujienoms ir žurnalistei Dovilei Šileikytei, pertekusiai paskaitos idėjas.