Kas tas tikrasis Sodininkas ir Gėlininkas?

Daugiau negu keturias dešimtis metų dirbdama su vaikais, dėl vaikų ir dėl jų ateities, atradau, jog labai dažnai ne mes juos, o jie mus saugo ir apsaugo, jie mus moko ir išmoko daugiau, negu mes juos.

Kodėl taip teigiu?

Šiuos teiginius susiformuoti padrąsino Š. Amonašvilio kūryba ir kai kurių dvasininkų lūpomis nuskambėję žodžiai apie tai, jog Vaiko lūpomis kalba Dievas, apie tai, jog Vaikai kilę iš dangaus… O ir pati jaunystėje drąsi buvau rašyti apie tai, jog Mūsų vaikai ateina žengti protingesnių žingsnių.

Tikėjau, tikiu ir Žinau (žinome), jog auginant ir auklėjant Žmogų pirmiausia būtina rūpintis Kultūra ir Švietimu, idant ateityje mažėtų kalėjimų ir policijos paslaugų poreikis. Mintyje – ne masinė, visiems prieinama paviršinė kultūra, o tai, kas slypėjo ir slypi gelmėje, tai, kas mus pasiekti gali ir privalo iš pirminio šaltinio. Kas gi tas pirminis šaltinis?..

Tikrai ne sutrumpintose ir iškarpytose pasakose, legendose ir eilėse, o iš Amžinybės sodų mums siunčiamoje literatūroje ir kitų rūšių kūryboje.

Rodos, viskas žinoma, ir nereikia priminti…

Žinoma, ir tikiu, kad ir aš žinau apie Visatos raktą, kurio perdavimą lydi ritualai ir žodis.

„Saulute, saulele, pakilki aukščiau,

Sušildyk Žemelę, sušildyk, prašau.“

(Nuo šios vietos vardijami visų sėdinčių bendrame rate vardai, ir paliečiama rankutėmis ne saulė debesyse už lango, o vieta, kurią vadiname širdimi, širdelėmis.)

Dirbdama su vaikais, naudoju savo meninės raiškos rezultatus. Čia ir dabar su vaikais kuriame. Tai daryti lengva, nes jie „nestabdo“ – laisvai reiškia mintis ir emocijas, spėlioja.

Žaidžiame iš anksto nesuplanuotus socialinius-kūrybinius žaidimus, pavyzdžiui, Talentus ir kt.

Labai džiugina informacija ir iš vaikų tėvų ateinančios žinios, pavyzdžiui, apie tai, kad išdrąsėjusi ir išlaisvėjusi mergaitė dalyvauja tarptautiniuose grožio ir meninės raiškos konkursuose. Smagu, kuomet berniukas nuotolinių pamokų metu į netikėtą klausimą „Kuo svajoji būti užaugęs?“ nesusimąstęs atsako „Būsiu Lietuvos prezidentu arba ministru“.

Taigi, žmogaus gyvenimo kelyje daug kas galimai keičiasi, ir visgi savo patyrimu teigiu, jog vaiko svajonės pildosi. Vaikystėje patiko piešti, tapyti, skaityti pasakas, eiles… Dabar mano pedagoginę ir švietėjišką veiklą papildė palaipsniui vis plačiau eksponuojama ir pripažįstama meninė veikla, skirta ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Rūdiškių miesto bibliotekoje liepos–rugpjūčio mėnesiais veikia paroda. Su šypsena širdyje jos atidaryme buvo sutiktas ir Lietuvos prezidentu ketinantis tapti mano mokinys Dominykas – kartu su mama ir močiute. Su ašaromis ir pasididžiavimu kalbinau kitą parodos dalyvį su mama, kuri 33-ejų metų sūnų atnešė, galima sakyti, ant rankų. Nekalbantis jaunuolis šypsojosi ir įdėmiai klausėsi poezijos.

Tokia štai Lietuva mūsų akimis.

Dvasingo žmogaus koncepcija buvo, yra ir bus aktuali.

Dvasingumui būdinga toliaregystė, sisteminis mąstymas ir gebėjimai aprėpti žvilgsniu VISĄ LAUKĄ.

Sodininkas ir Gėlininkas mato visus ir kiekvieną. Jam rūpi, kad nebūtų užgožti ir sunaikinti smulkiausi, subtiliais žiedeliais savu ritmu pražystantys augalai, jis žino, kuris augalas – nuo pavojų ir skersvėjų saugantis Tėvas, kuris – rūpestingoji Mama ir t. t.

Jam selekcionuoti ir diferencijuoti, remiantis vertinimui skirtimis lentelėmis, – nereikia. Jis visa tai atlieka ŽVILGSNIU. Žvilgsnyje telpa Visas pasaulis, o veiksmingumu jame dalijasi ir konstruktyviai bendradarbiauja Protas ir Meilė. Ir šių bendražygių dėka lauke (atmosferoje) įsivyrauja taika, harmonija ir laimė. Pažanga – neišvengiama dėl prigimtinio aktyvaus smalsumo, noro ir troškimų augti, stiprėti ir tapti panašiems į autoritetus. Taip, autoritetai šiame procese – svarbūs, svarbi išlieka mokinio ir mokytojo sąveika.

Pagarba ir dėkingumas dera su prakilnumu ir dosnumu, su gebėjimais į priekį praleisti, jei reikia, vardu pašaukiant tikrąjį išmanymą.

Kuo gi Tikrasis išmanymas skiriasi nuo tariamojo?

Raktiniai žodžiai – VISI ir KIEKVIENAS. Svarbu VISKAS:

Žmonija ir Jos atstovai – per tautą, per rasę, per didelę bendriją ar mažytę unikalią bendruomenę. Žmonijos vystymosi, evoliucijų ir revoliucijų eigoje svarbia tampa Išlikimo idėja. Ir kad ir kaip būtų keista, išlieka nebūtinai stipriausi, tvirčiausi ir galingiausi. Išsaugomos ne agresyvios ir dominuojančios, bet ir ramios bei taikios rūšys ir rasės.

„Sinergetiniu požiūriu, ugdymas(is) yra atviras, lankstus, saviraidus, įtraukiantis ugdymo(si) erdvių ir subjektų dialoginis santykis, išreiškiantis jų visuotiną ir autentišką sąlytį (refleksiją) su pasauliu, daiktais, kitu ir savimi.“ (žr. Saulius Kanišauskas, „Postmodernistiniai“ mokslas ir filosofija: santykis ir problemos“, p. 55.)

Šios mintys aplankė šiandien. Jos susijusios ir su praeitimi ir su kasdien per vaikus į mane žvelgiančia Ateitimi.

Vaiko žvilgsnyje – Sodininkas ir viską aprėpiantis Gėlininkas. Vaikai mato ir tai, kas maža, ir tai, kas stambu, aukšta, garsu, ryšku. Iš jų noro sužinoti kylantys klausimai – mūsų raktai į ateitį, jeigu tik nemeluosime ir netingėsime.

Per vaikus ateitis mums sako: esame ir linkime laimingo gyvenimo kelio.

+6

0