„Kartais man pačiai kyla klausimas, ar mano kūrybiškumas yra beribis?“

Dovilė Šileikytė

Grįžę namo po Klaipėdos Litorinos mokyklos surdopedagogės ekspertės ir lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Sigitos Koroliovės pamokų vaikai tėvams vis pasakoja apie tai, kaip žaidžia per pamokas. O kaipgi mokymasis, kyla klausimas tėvams ir šio straipsnio skaitytojams? Pasirodo, viena kitam netrukdo. Vaikai taip mokosi: dėliodami žodžius iš snaigių, integruotoje lietuvių kalbos ir technologijų pamokoje kepdami imbierinę abėcėlę, naudodami žaidimų kauliukus vaikai pasirenka užduotis, sužino, kokius žodžius reikės panaudoti sakinyje, išsirenka darbo grupės narius ir pan. Analizuodami literatūros kūrinius mokytoja su mokiniais žaidžia siužetinius žaidimus, padedančius įsijausti į kūrinio veikėjų būsenas, suvokti jų poelgius Vietoj pirmojo kontrolinio penktokai žaidžia stalo žaidimus apie antonimus ir sinonimus (apskritai, man kyla klausimas, ar mokytoja yra suskaičiavusi ir atsimena, kiek mokomųjų stalo žaidimų sukūrė? Man atrodo, kad labai daug. Vieną iš jų išleido ir parduoda „Lucilijaus“ leidykla). Pedagogė ne tik kuria priemones ir idėjas įdomioms pamokoms, bet ir dalijasi patirtimi tinklaraštyje, keli mokytojos sukurti ir įgyvendinti projektai laimėjo Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose. Todėl nenuostabu, kad visa ši patirtis atnešė pripažinimą – S. Koroliovė tapo inovatyviausia kalbų mokytoja. Kviečiame ją geriau pažinti.

 

Tapote inovatyviausia kalbų mokytoja. Ar toks įvertinimas nustebino, ar jo tikėjotės?  

Nors Inovatyviausio mokytojo rinkimuose organizatorių kvietimu dalyvavau ne pirmą kartą, įvertinimas nustebino. Jau lyg ir buvau pripratusi būti tarp trijų geriausiųjų, todėl dalyvaudama šių metų apdovanojimuose jaučiausi jaukiai ir smagiai, mėgavausi kiekviena renginio (gaila, kad tik virtualaus) akimirka, nes, kaip kažkada minėjau savo kolegoms, asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ suteikia galimybę Mokytojų dieną paminėti du kartus per metus. Tad žinia, kad šį kartą pakilau į trejetuko viršūnę, tikrai buvo netikėta.

 

Dažnai žvalgomės į įvairių užsienio šalių švietimo sistemas, bandome perimti jų patirtį. Žinau, kad esate dalyvavusi „Microsoft“ pasaulinės programos „Partners in Learning“ (PIL) Europos forume. Ko galima būtų pasimokyti iš užsienio šalių švietimo sistemų, kokias idėjas įgyvendina kolegos užsienyje, kokiais principais jie vadovaujasi? 

„Microsoft“ pasaulinės programos „Partners in Learning“ Europos forumuose dalyvavau du kartus. Abu renginiai suteikė neįkainojamos patirties ir užkrėtė naujovių virusu. Pirmasis forumas, vykęs 2010 m. Berlyne (Vokietijoje), buvo ir pirmoji galimybė susipažinti su kitų šalių švietimo sistemomis, nes mes ne tik dalijomės savo patirtimi, ne tik klausėmės profesionalių pranešimų, bet ir savo akimis išvydome, kaip vyksta ugdymas įvairiose mokyklose. Forumo organizatoriai pasirinko labai gerą taktiką – jie parodė dvi skirtingas ugdymo įstaigas: eilinę valstybinę mokyklą ir prestižinę, skirtą ambasadorių vaikams. Vizitai į šias mokyklas parodė, kad stebuklus pamokoje galima kurti ir be didelio finansavimo.

2012 m. Europos forumas vyko Portugalijos sostinėje. Į šį forumą aš važiavau kupina vilčių laimėti, nes, pasak tuometinių konkurso „Virtuali kelionė klasėje“ organizatorių, mano projektas parodė, jog Berlyno pamokas išmokau puikiai. Koks buvo nusivylimas suvokus, jog Lietuva ir vėl atsilieka nuo kitų šalių! Kol mes su ugdytiniais aiškinamės vietinius gamtosaugos klausimus, kitos šalys jau sprendžia globalias pasaulio problemas. Tad antrasis, bet ne paskutinis tarptautinis renginys man buvo tarsi tramplinas į kitokį vaikų ugdymą, suteikiantį ne tik dalykinių žinių, bet ir lavinančių XXI amžiaus mokinių kompetencijas.

 

Negaliu nepaklausti šiuo metu visiems pedagogams aktualaus klausimo – kaip sekasi dirbti nuotoliniu būdu? Kokius metodus naudojate?  

Kadangi dirbu su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, tenka dirbti ir nuotoliniu, ir kontaktiniu būdu. Pirmasis karantinas parodė, kad nuotolinis mokymas man nekelia jokių problemų. Kadangi jau dešimtmetį esu plačiausio mokytojų tinklo pasaulyje „eTwinning“ bendruomenės narė, darbas skaitmeninėje erdvėje man ne naujiena. Dalyvaudama „eTwinning“ programoje tiek daug išmokau, kad galiu ne tik organizuoti nuotolines pamokas vaikams, bet ir padėti kolegoms atrinkti tai, kas pasiteisina dirbant nuotoliniu būdu. Todėl, tik prasidėjus karantinui, mano tinklaraštyje atsirado nauja rubrika #nuotoliniammokymui.

 

Jei teisingai suprantu, dirbate su klausos negalią turinčiais mokiniais. Kuo skiriasi lietuvių kalbos pamokos tokių mokinių klasėje nuo visiems įprastų pamokų?

Pagrindinis skirtumas tas, kad klausos negalią turintys mokiniai yra mokomi dvikalbystės metodu – lietuvių gestų ir žodine kalba (dažniausiai rašytine jos forma). Šiandien nemažai jaunuolių numoja ranka į lietuvių kalbą, sakydami, jog jos ateityje neprireiks, nes bet kada galės pasinaudoti gestų kalbos vertėjų paslaugomis. Tačiau rašytinės lietuvių kalbos mokėjimas jiems atveria platesnių galimybių – padeda bendrauti su girdinčiaisiais, kurie galbūt pirmą kartą mato kurčiąjį. Lietuvių kalbos mokėjimas leidžia mėgautis subtitruotais kino filmais ir įvairiomis televizijos laidomis, suteikia galimybę sekti savo šalies ir pasaulio naujienas tais atvejais, kai nėra vertimo į gestų kalbą. Todėl jaučiu didelę atsakomybę, kad vaikai norėtų mokėti abi kalbas. Sutrikusios klausos vaikų, neturinčių papildomų sutrikimų, intelektinės galimybės yra tokios pat kaip ir girdinčiųjų. Bet jie juk turi vienu pojūčiu mažiau, todėl pamokų metu reikia jį kompensuoti. Čia man ir padeda skaitmeninės technologijos. Pradėjusi kurti vaizdinę medžiagą paprasta pateikčių rengykle „PowerPoint“, šiandien mokinius įtraukiu į veiklas skaitmeniniais žaidimais, viktorinomis ir sąveikiosiomis užduotimis. Noras žodį perteikti vaizdu kilo labai seniai, kai pamačiau, kaip mokiniai priima mano parengtas užduotis: paslapčiomis tarpusavyje parodydami gestą, reiškiantį žodį įdomu, verždamiesi iš suolų prie lentos, nepastebėdami, kad pamoka jau seniai baigėsi, nuolat klausdami, kas kūrė užduotį… Vaikų susidomėjimą perskaitydavau ir veiduose, ir ne kartą matydama pro praviras duris stebinčias mokinių, kuriems aš nedėsčiau, akis.

Kad vaikai galėtų ne tik pamatyti, bet ir patirti, stengiuosi pamokas vesti už mokyklos ribų. Šie metai man atskleidė, kiek daug mes patyrėme išvykose ir kiek daug dėl karantino praradome. Pavyzdžiui, paklausti, kas yra knygnešiai, devintokai su užsidegimu pasakojo aštuntokams apie Rambyno kalną, nuo jo viršūnės atsiveriantį Nemuną ir kitoje jo pusėje esančią šalį, iš kurios paslapčiomis reikėdavo atgabenti knygas. Liūdna, kad šiais metais aštuntokams pasižvalgyti nuo kalno viršūnės nepavyko, bet džiugu, kad metais vyresniems draugams knygnešių tema įstrigo ilgam.

 

Kaip kilo idėja rašyti tinklaraštį, kiek laiko tuo užsiimate?

Netradicinių pamokų kūrimas mane taip įtraukė, kad labai dažnai nesinori kartoti tos pačios pamokos su naujai atėjusiais mokiniais. O jeigu ją vis dėlto kartoju, visada įtraukiu kažką naujo. Šiemetiniai šeštokai, pamatę, kaip skaitmeniniame ekrane su penktokais žaidžiame „Flippity“ programa sukurtą stalo žaidimą „Profesijos“, pasipiktinę klausė, kodėl jie pernai tokio žaidimo nežaidė. Teko aiškinti, kad su šia programa susipažinau tik šiais metais. Kartais man pačiai kyla klausimas, ar mano kūrybiškumas yra beribis? Kartais apima baimė, kad jis nedingtų taip, kaip šios pandemijos metu netikėtai žmogui dingsta uoslės ir skonio pojūtis. Tą baimę sustiprina ir dienos, kai visiškai nieko nepavyksta sugalvoti. Laimė, po kelių tuščių dienų vėl pasipila idėjos! Žinodama, kad taip jaučiasi ne vienas ugdytojas, sukūriau savo tinklaraštį, kuriame dalinuosi viskuo, ką sukuriu ir išbandau savo pamokose. Aš esu netradicinė mokytoja, nebijau prisipažinti savo mokiniams, jog nežinau atsakymo, pažadu jį rasti ir būtinai atsakyti. Ištikimiausi mano tinklaraščio skaitytojai tam pritartų, nes savo reportažuose aprašau ne tik sėkmes, bet ir nesėkmes, siekdama, kad kiti nekartotų mano klaidų. Pavyzdžiui, „Helovyno“ šventės išvakarėse, norėdama nudžiuginti mokinius STEAM (gamtos mokslų, inžinerijos, technologijų, menų ir matematikos praktinis taikymas) eksperimentu, kuriam prireikė pripūstų balionų, net baisiausiame sapne neįsivaizdavau, kad įvairių raidos sutrikimų turinčių vaikų klasėje kils tikras chaosas.

Tinklaraštį rašau nuo 2013 metų. Pastaraisiais metais jo lankytojų skaičius padidėjo dvigubai, kadangi ugdytojams iš tiesų labai trūko priemonių, tinkančių nuotoliniam mokymui. Džiaugiuosi, kad galėjau padėti kolegoms, nes žinau, kad norint parengti tinkamą ir įtraukiančią priemonę, reikia paaukoti viską: poilsiui skirtą laiką, bendravimą su šeima, pomėgius, visavertį miegą, kadangi ir naktimis smegenys nesiliauja darbuotis ir dėlioja figūras, žodžius, paveikslėlius… Tačiau spindintys vaikų veidai, prašymai pakartoti patikusią užduotį ar žaidimą, pirmojo karantino metu gautas vienos mamos prisipažinimas, jog ji pati nekantriai laukia kiekvienos mano pamokos, atperka aukščiau išvardintus praradimus.

 

Integruojate lietuvių kalbos ir kūno kultūros pamokas, kviečiate mokinius į priešdėlių estafetę, kuriate mokomuosius stalo žaidimus, auklėjamosios klasės stendą transformavote į socialinio tinklo „Facebook“ lentą, neasmenuojamųjų veiksmažodžių formų jūsų mokiniai mokosi žaisdami kartoniniu nameliu… Iš kur tiek idėjų? Ir kodėl tą darote, juk galėtumėte tiesiog „nuobodžiai“ dirbti pagal vadovėlį? Ar todėl, kad šiuolaikiniams vaikams taip mokytis nuobodu ir jie neįsitraukia į „vadovėlines“ pamokas, ar todėl, kad dirbate pagal kiek kitokią programą, ar jums pačiai nuolat norisi išbandyti ir kurti ką nors naujo?

Šiuo metu naudojuosi tik literatūros vadovėliais, skirtais 5, 7, 8, 9 ir 10 klasių mokiniams, turintiems klausos sutrikimų. Šeštos klasės nepraleidau, jai vadovėlio neturiu. Sintaksės ir skyrybos retkarčiais mokomės iš mano ir buvusios Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro lietuvių kalbos mokytojos Mildos Pošytės parengto vadovėlio. Vis rečiau jį naudoju, nes, kaip minėjau anksčiau, kartoti tas pačias užduotis man jau neįdomu. Daugiau vadovėlių neturime. Tad pradžioje savo užduotis kūriau, nes reikėjo, dabar kuriu, nes patinka. Džiaugiuosi, jei pavyksta sukurti vizualiai vienodas, tačiau siekiančias skirtingų tikslų užduotis. Kartais sukuriu užduotį visai klasei, ją pritaikau, o po to individualizuoju. Tačiau kartais pavyksta sukurti vienos užduoties rinkinį, skirtą gabiems mokiniams, visai klasei, pagal pritaikytą programą besimokantiems vaikams ir kelių lygių individualius variantus. Tokiomis akimirkomis būnu labai patenkinta savimi. Tai – ir gero mikroklimato klasėje kūrimas, ir… nesibaigiantis kaltės išpirkimas prieš mokinį, kuris kažkada, trečius metus iš eilės gavęs kitokį nei visų klasės draugų vadovėlį, pravirko balsu. Nors tas mokinys jau pats augina sūnų, jo verksmą tebegirdžiu. Tai buvo dar vienas postūmis keisti darbo metodus.

Jau penktus metus dirbu ir su girdinčiais vaikais, turinčiais įvairiapusių raidos sutrikimų. Vadovėlių atsisakymas dirbant ir su šitais vaikais iš pradžių sukėlė jų tėvų nepasitenkinimą, buvo girdėti kalbų, kad jiems norėtųsi matyti, iš kokio skyriaus knygoje jų vaikas šiuo metu mokosi, kurį pratybų sąsiuvinio puslapį jau atlieka…Teko darbais įrodyti, kad mokymasis iš 5–6 skirtingų priemonių komplektų vienos pamokos metu laukiamų rezultatų neatneš, kad jų vaikams labiausiai tinka įtraukiojo ugdymo principais grįstas mokymas, leidžiantis siekti asmeninės ūgties. Džiaugiuosi, kad tėvai manimi patikėjo.

Vadovėlių nebuvimas skatina nuolat ieškoti ugdymo naujovių. Neįprasti darbo būdai ir metodai įdomūs ir mano mokiniams, ir man pačiai. Įsitikinau, kad vaikai greičiau suvokia priešdėlio savybę pakeisti žodžio reikšmę ne nagrinėdami lentoje, sąsiuvinyje ar vadovėlyje esančius pavyzdžius, bet kūno kultūros pamokoje tikrindami pačių sudarytus žodžius. Suprasti, kodėl vieni žodžiai turi tik vieną reikšmę, o kiti dvi ir daugiau, nuo šiol mokiniai galės dalyvaudami žaidimo metodu parengtoje pamokoje, vykstančioje Klaipėdos jūrų muziejuje. Tai – tik keli iš daugelio patyriminio ugdymo pavyzdžių. Daugiau jų galima rasti mano tinklaraštyje.

Nuotraukoje užfiksuota akimirka iš literatūros pamokos. Ji iliustruoja paskutinę lietuvių liaudies pasakos „Nenorėjo vogti“ pastraipą: „– Ne, tai tau dovana nuo aitvaro, – atsakė vyras ir pasivertęs viesulu nušvilpė virš medžių.“ Į pamoką įtrauktas STEAM metodas išmokė vaikus pasigaminti viesulą, o šio pavojingo reiškinio aptarimas leido suvokti pagonių mitologinės būtybės jėgą ir gaivališkumą. STEAM ugdymas – dar viena mano darbo naujovė ir aistra! Pradėjusi skaitmeninėmis technologijomis, šiandien savo pamokas papildau matematikos uždaviniais, gamtos mokslų eksperimentais, inžineriniais darbais. Todėl mano tinklaraštis turi ir dar vieną ypatingą rubriką su grotažyme STEAM.

 

 

Kas jus labiausiai žavi mokytojo darbe? 

Ne kiekvienos profesijos atstovas gali naudotis galimybe nuolat improvizuoti, stebinti ir džiuginti mokinius, matyti jų pastangas, stebėti teigiamus brandos pokyčius, nuolat būti tarp vaikų ir jaunų žmonių. Štai kuo žavi ši nelengva profesija!

 

Dėkoju už įkvepiantį pavyzdį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Vida

    Nuostabus Žmogus, nuostabi Mokytoja! Jautri, švelni, rūpestinga, išradinga… Džiaugiuosi, kad turėjau progą Tave pažinti. Linkiu kuo didžiausios sėkmės, kantrybės ir nesibaigiančios kūrybinės ugnelės, kuri visada šildytų Tavo ugdytinius ir visus su Tavimi bendraujančius, miela Sigita ! Vida iš Jurbarko 🙂