Kanados patirtis: įtraukusis ugdymas – nenutrūkstamas procesas

Lina Jakubauskienė

Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF) šalies specialistams suteikė galimybę susipažinti su Kanados Naujojo Bransviko provincijos patirtimi mokyklose įgyvendinant įtraukųjį ugdymą. Per nuotolinį seminarą „Įtraukus švietimas tikrai veikia. Kanados Naujojo Bransviko (New Brunswick) provincijos pavyzdys“ savo patirtimi dalijosi buvęs švietimo ir vidurinio ugdymo ministras Naujajame Bransvike Jody R. Carras, taip pat – Nashwaaksio (Frederiktonas) vidurinės mokyklos direktorė Kendra Frizzell.

 

„Lietuva priėmė sprendimą žengti įtraukiojo ugdymo keliu. Labai svarbu, kad 2024-ieji, kai įsigalios naujasis Švietimo įstatymas, nekeltų nerimo skirtingoms visuomenės grupėms. Turime kartu nueiti šį kelią, išvengdami smegduobių, kurios neišvengiamai atsiranda einant nežinomu keliu. Puiku, kad galime susipažinti su vienos iš Kanados provincijų gerąja patirtimi, išgirsti, kokį gėrį gali atnešti įtraukusis ugdymas visai bendruomenei“, – pabrėžė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė.

 

J. R. Carras su internetinio seminaro dalyviais pasidalijo įtraukiojo ugdymo diegimo Naujojo Bransviko provincijoje patirtimi, priminė etapus, kuriuos teko nueiti žengiant šia kryptimi. „Nesame tobuli ekspertai, bet dirbame. Be abejo, ir mūsų provincijoje atrastumėte žmonių, kurie nepatenkinti įtraukiuoju ugdymu, net po 30 ar 40 metų vis dar susiduriame su iššūkiais. Džiaugiuosi, kad Lietuva turi veiksmų planą, kad esate atsidavę darbui ir judate pirmyn. Labai svarbu tikėti, kad įtraukusis ugdymas yra teisingas kelias, kuriuo privalome eiti“, – kalbėjo specialistas.

Įtraukiojo ugdymo keliu pasuko ryžtingai

 

Dar būdamas politiku, J. R. Carras daug dėmesio skyrė švietimui, įtraukioms paslaugoms. „Mūsų provincija – viena iš 13 esančių Kanadoje. Šalyje nėra bendros švietimo sistemos, kiekviena provincija turi savo Švietimo ministeriją, taigi pas mus dar esama ir segreguoto švietimo pavyzdžių. Naujojo Bransviko provincijoje rinkomės kitą kelią, nes įžvelgėme įtraukiojo ugdymo vertę: kai vaikai ugdosi kartu, jie išmoksta drauge sugyventi visuomenėje, tai yra geriausia, ką gali suteikti švietimo sistema. Kanadoje atlikti tyrimai parodė, kad sutrikimų ar negalių turintys mokiniai, kurie mokėsi bendrojo ugdymo mokyklose pagal žemesnio lygio programą, turėjo daugiau problemų įsidarbindami nei tie, kurie buvo ugdomi įtraukioje sistemoje. Galimybė mokytis kartu – tai fundamentali žmogaus teisė“, – sakė J. R. Carras.

 

Vaikai Naujojo Bransviko provincijoje mokosi toje mokykloje, kuri jiems arčiausiai namų. Priimami visi, nepaisant turimų sutrikimų ar negalių. Specialiosios mokyklos čia uždarytos dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.

Specialistas pristatė Naujojo Bransviko provincijos istoriją, pereinant prie įtraukiojo ugdymo, aptarė skirtingais laikotarpiais priimtus įstatymus: „Pereinant prie įtraukiojo ugdymo, teko keisti ir žmonių mąstymą. Suvokėme, kad mokykla turi teikti paslaugas visai šeimai, nepriklausomai nuo jų vaikų įvairovės. Nuėjome netrumpą kelią, kol įstatymais užtikrinome universalų dizainą visiems, sukūrėme tinkamas sąlygas visiems, nepriklausomai nuo negalios, gebėjimų.“

Tokiais etapais buvo įgyvendinama pertvarka Bransviko provincijoje

Kelionė, o ne kelionės tikslas

 

Specialistas pabrėžė, kad vaikų gebėjimai yra skirtingi, todėl kiekvienam mokykloje sudaromi individualūs ugdymo planai. Vis dėlto mokiniai, turintys sutrikimų ar negalią, mokosi toje pačioje klasėje su jos neturinčiais. „Norėčiau pabrėžti: įtraukusis ugdymas nėra tik vaikų pasodinimas toje pačioje klasėje – labai svarbu jiems suteikti reikiamą paramą, taip pat mokyti specialistus, kaip įtraukti mokinius į ugdymo procesą. Ne visą įtraukiojo ugdymo vertę galima apskaičiuoti ar surašyti ant popieriaus. Tai – ir dalijimasis džiaugsmais, ir suvokimo skirtumais. Įtraukiojo ugdymo vertė – tai draugystė po mokyklos ir daugybė kitų svarbių dalykų“, – tvirtino J. R. Carras.

 

Jo teigimu, įtraukusis ugdymas – tai kelionė, o ne kelionės tikslas: „Niekada nebus taip, kad vieną rytą nubusime ir pamatysime, jog tai jau įvykę ar įvyks po kelerių metų. Įtraukusis ugdymas reikalauja labai daug tvarių pastangų. Ypač sunku tiems, kurie nenori keistis. Labai svarbu suprasti įtraukiojo ugdymo grožį. Kai priartėji prie tos magijos, matai, kad visi laimi – valstybė, negalią turintys ir jos neturintys mokiniai – bendruomenė tampa geresnė.“

 

Specialistas atmeta teiginį, kad įtraukusis ugdymas yra labai brangus. „Žinoma, jam įgyvendinti reikia daugiau paramos, išteklių, edukatorių, intervencijos, daugiau specialistų paramos. Tačiau apie finansavimo trūkumą girdime ir iš bendrojo ugdymo sistemos mokyklų. Dar niekur pasaulyje neteko susidurti su švietimo sistema, kuriai pakaktų finansinių išteklių. Kadangi pinigų trūksta abiem sistemoms, geriau rinktis įtraukųjį ugdymą ir ieškoti daugiau finansavimo bei paramos“, – kalbėjo pranešėjas.

 

Pasak J. R. Carro, pereinant prie švietimo pokyčių, labai svarbi politinė valia, taip pat – ryžtinga lyderystė: „Iš pradžių ir mūsų provincijoje būta nepasitenkinimo, nesutarimų. Įsitikinome, kad labai svarbu laiku suteikti pagalbą mokytojams, suburti pagalbos jiems komandą, kuri padėtų keisti požiūrį, įveikti problemas. Būtina įtraukti ir nevyriausybines organizacijas. Kai kurios šeimos, patyrusios daug skaudulių, bijo perėjimo prie įtraukiojo ugdymo, todėl būtina plėtoti dialogą su šeimų nariais. Be abejo, būtini ir individualūs mokymo planai kiekvienam vaikui. Šiame kelyje yra daug iššūkių, kuriuos tenka įveikti.“

 

Pranešėjo teigimu, diegiant įtraukųjį ugdymą, pokyčių procese būtini trys elementai: planavimas, įgyvendinimas ir palaikymas. „Norėčiau priminti, kad tai nėra vienkartinė iniciatyva, o nuolatinis procesas. Labai svarbu jį tinkamai susiplanuoti, susidėlioti prioritetus. Politikai turi žinoti apie problemas, tapti proceso lyderiais. Planuodami įtraukųjį ugdymą Naujojo Bransviko provincijoje, stengėmės įtraukti mokyklas, direktoriams duota laiko susipažinti, aplankyti kitas mokyklas, semtis patirties. Sulaukėme grįžtamojo ryšio iš tėvų, supratome, kaip tai veikia.“

 

Diegiant įtraukųjį ugdymą provincijoje, pavyko gauti finansinės paramos iš vyriausybės. Pinigai skirti mokytojams remti, buvo apmokyti įtraukties ekspertai, kad galėtų teikti paramą mokykloms, padėtų įgyvendinti perėjimą prie įtraukiojo ugdymo. „Turėjome plano įgyvendinimo komitetą ir komandą įtraukiojo ugdymo planui įgyvendinti, ją sudarė žmonės iš nevyriausybinių organizacijų, mokytojų sąjungos. Iš Švietimo departamento sulaukdavome informacijos, grįžtamojo ryšio, diskutuodavome, tvirtai laikydamiesi pasirinktos krypties, nustatydami prioritetus. Pradėjome nuo to, kad nebepriėmėme mokinių į specialiąsias klases, tad jos natūraliai nunyko, visi sutrikimų ar negalių turintys vaikai pradėjo mokytis bendrose klasėse. Siekėme, kad kiekvienam būtų sudarytas individualus planas, kad pakaktų specialistų, galinčių padėti per pamokas“, – sakė specialistas.

 

Pereinant prie įtraukiojo ugdymo, provincijos Švietimo įstatyme neliko sąvokų „specialusis švietimas“, „specialiųjų poreikių turintys mokiniai“. „Taip mokiniui neklijuojama etiketė – tai yra toks pat vaikas, tik jam reikia daugiau specialistų pagalbos. Visi vaikai mokosi kartu, vienoje patalpoje, jie gali išeiti iš klasės tik tam, kad būtų suteikta reikalinga pagalba, tada vėl sugrįžta atgal. Neizoliuojame vaikų dėl jų negalios“, – pabrėžė pranešėjas.

 

J. R. Carro teigimu, įtraukiojo ugdymo kelias nėra lengvas, iki šiol provincijoje susiduriame su dalykais, kurie neveikia, ir tais, kurie galėtų veikti geriau: „Vis dėlto norėčiau pabrėžti: jei įtrauktis nepasiteisina, reiškia, kad tai nėra įtrauktis. Įtrauktis pasiteisina visada, bet tam reikia pokyčių. Turime tikėti tuo, ką darome, reikia ryžtingos lyderystės, sąlyčio taškų, įvairių lygių partnerystės – tarp mokytojų, jų ir vaikų, tėvų, mokytojų ir ministerijos atstovų ir pan. Tik tokiu atveju galime pasiekti sėkmę. Nuo įtraukties priklauso tolesnis vaiko gyvenimas. Turime tikėti vaikais ir nuolat siekti pažangos bei tobulėjimo.“

Tikslas – kad kiekvienas mokinys gautų tai, ko jam reikia

K. Frizzell pristatė patirtį diegiant įtraukųjį ugdymą savo vadovaujamoje Nashwaaksio mokykloje. Ji čia pradėjo dirbti asmenine asistente, vėliau tapo direktore. Pranešėja suteikė galimybę susirinkusiesiems pažvelgti į savo mokyklą, susipažinti su bendruomenės kasdienybe ir patiriamais iššūkiais.

 

Direktorė pasakojo susidomėjusi įtraukiuoju ugdymu ir dėl savo asmeninės patirties – sutrikimų turi jos sūnūs dvyniai. K. Frizzelk sako visada tikėjusi tuo, ką daro, todėl sugebėjusi tikėjimu užkrėsti ir kitus mokyklos bendruomenės narius. „Visų pirma esame susitelkę į socialinį, emocinį vaikų ugdymą. Labai svarbu, kad vaikai jaustųsi saugūs ir mylimi, tik tada galime žengti į jų akademinės veiklos zoną“, – pabrėžė pranešėja.

 

Pasak jos, į ugdymo procesą, individualių planų sudarymą kiekvienam vaikui įtraukiami ir mokinių tėvai: „Dažnai tėvai yra geriausi ekspertai, žino, ko jų vaikams reikia. Rengdami individualius planus visada iškeliame tikslus – ko siekiame, kur norime, kad mokinys atsidurtų. Tėvai kas 4–6 savaites sulaukia grįžtamojo ryšio, stebi, kaip įgyvendinami tikslai. Mes atsisakėme posakio „keičiame vaikus“. Ne mokinius turime keisti, o pritaikyti mokymo programą taip, kad ji patenkintų kiekvieno poreikius.“

Pritaikomos ir erdvės, ir paslaugos

 

Mokyklos vadovės teigimu, būtina pasirūpinti tuo, kad visi vaikai ugdymo įstaigoje gautų tas paslaugas, kurios jiems reikalingos: „Palaikome stiprų bendrumo jausmą – kiekvienas mokinys, nepaisant negalios ar sutrikimo, jaučia, kad turi teisę būti čia, kiekvienam leidžiame pasirinkti būdą, kaip geriau jaustis mokykloje. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai klasėje sėdi ant gimnastikos kamuolių. Svarbu rasti būdų ir dalykų, kurie vaiką nuramina, kad jis nebėgiotų po klasę, nedaužytų į langus, nekalbėtų garsiai. Kai turi tinkamų įrankių, vaikais gali būti ramus, atsipalaidavęs.“

 

Nashwaaksio mokykloje yra nusiraminimo kambarys su židiniu, supamosiomis kėdėmis, jogos kilimėliais. Tai – erdvė, kur mokiniai gali išeiti iš klasės ir pabūti per pertraukėles, ten juos prižiūri vienas iš mokytojų. „Mano tikslas – kad vaikai mokykloje jaustųsi kaip namie, galėtų atsipalaiduoti. Įprastai šiame kambaryje jie praleidžia nuo 20 iki 30 min., kartais čia klausomasi muzikos, kai kada išjungiama šviesa. Mūsų mokyklos patalpose leidžiama turėti tarnybinius šunis, jie vaikams padeda nusiraminti. Kai vaikas skaitydamas liečia šunį, gerėja skaitymo įgūdžiai, jis jaučiasi tvirčiau“, – teigia K. Frizzell.

 

Sėkmingam įtraukiajam ugdymui pasitelkiamos ir įvairios kitos priemonės. Esama vaikų, kuriuos ypač vargina triukšmas, sunku būti didelėje erdvėje, kur daug žmonių, tad jiems nupirktos specialios ausinės. Negirdėdamas triukšmo, vaikas neįsiaudrina, greičiau įpranta prie didelių patalpų. Mokykloje siekiama, kad visi mokiniai galėtų dalyvauti užklasinėje veikloje, vykti į keliones, nepriklausomai nuo turimos negalios ar sutrikimo.

 

Ugdymo įstaigoje užtikrinamos ir vaikui reikalingos medicininės paslaugos – maitinimas per gastrostomą ir panašiai. „Suteikti šias paslaugas mūsų mokyklos darbuotojus moko medicinos specialistai. Jie ateina į ugdymo įstaigą mokslo metų pradžioje ir moko švietimo asistentus tol, kol jie geba suteikti reikalingą paslaugą. Mūsų darbuotojai nesako: „Nenoriu, bijau tai daryti.“ Jie mokosi tol, kol pasijunta tvirtai ir nebesibaimina dėl savo sugebėjimų“, – pabrėžia K. Frizzell.

 

Direktorės teigimu, mokyklos personalas labai atsidavęs, visi drauge siekia įtraukiojo ugdymo sėkmės: „Be abejo, mūsų kelyje pasitaiko ir kalnelių, kuriuos reikia įveikti, nes įtrauktis – niekada nesibaigiantis darbas. Stengiuosi suteikti visokeriopą pagalbą mokytojams, kad jie žinotų, jog gali į mane bet kada kreiptis. Tiesa, kartais jaučiuosi it ta subraižyta vinilinė plokštelė, kuri nuolat kartoja tą pačią žinutę – kodėl turime eiti įtraukiojo ugdymo keliu. Tačiau tai pasiteisina.“

Svarbiausia – meilė vaikui

 

K. Frizzell teigimu, visi pedagogai įtraukiojo ugdymo tikslų turi siekti sąmoningai – ir planuodami, ir įgyvendindami, ir peržiūrėdami planus. „Visada sakau mokytojams: vaikai gali tapti tokie, kokius mes juos užprogramuosime. Jei sakysime, kad jie – stiprūs, geri, jie tokie ir bus. Mūsų bendruomenė – tarsi šeima, nors suprantu, kad šeimos vaizdinys nebūtinai kelia geras asociacijas. Mūsų tikslas – sukurti šeimą, kurios norėtų vaikai, net jei namuose tokios neturi. Įtraukusis ugdymas sukuria priklausomumo tam tikrai bendruomenei jausmą. Visi – ir judantys vežimėlyje, ir nekalbantys mokiniai – yra bendruomenės nariai, kurie labai dažnai aplink save suburia visą bendruomenę. Kiekvienam vaikui svarbu, kad jis jaustųsi svarbus ir gerbiamas.“

 

Direktorė pasidalijo sėkmės istorijomis, pasakojo, kaip pavyko į ugdymo procesą įtraukti skirtingus sutrikimus, negalias ar įvairias gyvenimo patirtis turinčius vaikus. „Norėčiau pabrėžti: jei negali kažko išmokyti, tiesiog mylėk. Vien meile daug ko galima išmokyti“, – teigė K. Frizzell.

 

Kanadiečiai sulaukė daugybės seminare dalyvavusių specialistų klausimų – ne į visus juos suspėjo atsakyti, tačiau pažadėjo pateikti atsakymus vėliau. Pasak LNF atstovės Linos Garbenčiūtės, tai rodo, kad įtraukiojo ugdymo tema Lietuvoje šiuo metu itin aktuali.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.