Kalbėti lietuviškai: net kai nežinai – kodėl?..

Retkarčiais vis sugrįžtu tarp tų, kurie augino. Ir mane, ir mano kalbą. Vos sutikusi juos, pagalvoju, kad augti vis dar yra kur… Šįkart vakarojome Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Didžiojoje salėje (nors dabar ją norėtųsi vadinti mene) ir kalbėjomės tema „Ar pasaulio lietuviui išmokti ir išsaugoti kalbą – iššūkis?“. Diskusijoje, kuri skirta Pasaulio lietuvių metams, dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Leonavičienė, lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų dalyvis argentinietis Emanuelis Giacoia, Australijos, Lenkijos, Singapūro lituanistinėse mokyklose dirbusi Sandra Jeglinskė, kitakalbių dėstytoja Birutė Grašytė, dirbusi lietuvių mokykloje Vašingtone, studentas iš Lenkijos Jakubas Kubsas ir Švietimo ir mokslo komiteto biuro vedėjas Kęstutis Kaminskas.

Kodėl jie čia?

 

Kęstutis Kaminskas sakė čia pakliuvęs netikėtai. Bet taip pat prisipažino esąs lituanistas su sopančia širdimi dėl to, kad mūsų – lietuvių – vis mažiau ir mažiau.

„Aš taip pat esu artimai susijusi su lietuvių kalba. Baigiau lietuvių filologijos studijas, vėliau literatūrologijos. Dabar jau 6-erius metus su Vilma dirbu lietuvių kalbos ir literatūros kursuose, kur dėstau kalbą A1 lygiui. Turiu ir tarptautinės praktikos. Stažavausi Vokietijoje esančioje Vasario16-osios gimnazijoje, taip pat lietuvių bendruomenėje Argentinoje, lietuvių mokykloje Vašingtone. Turbūt todėl ir esu čia. Man lietuvių kalba įdomi. Įdomu ir mokyti, ir pačiai nuolatos mokytis“, – teigė Birutė.

 

O štai argentinietis Emanuelis sakė, kad vis dar nežino, kaip tai nutiko. V. Leonavičienė pridūrė, kad Emanuelis neturi jokių lietuviškų šaknų, tačiau jis akivaizdžiai serga Lietuva. Jai antrino ir Birutė: jis 18 metų šoka lietuvių liaudies šokius, yra vienos seniausių Pietų Amerikoje lietuvių draugijos „Nemunas“ narys, švenčiantis visas lietuvių šventes. Ir niekas nežino – kodėl…

Savo pasirinkimą mokytis lietuvių kalbos pavadinčiau atsitiktinumu. Lietuva iki tol atrodė lyg „slaptas sodas“. Praėjusią vasarą sutikau mokytoją, kuri man papasakojo, kad lietuvių ir lenkų partizanai kartu kovojo prieš sovietus. Tai mane dar labiau priartino prie Lietuvos, sukūrė naujų kontekstų.

 

J. Kubsas Lietuvoje mokosi lietuvių kalbą. Dabar jau trečią kartą. Čia atvyko su žmona Aleksandra. Pasak jo, Lenkija ir Lietuva taip arti viena kitos, bet mes tiek mažai vieni apie kitus žinome. „Universitete pamačiau, kad yra lietuvių kalbos kursai. Savo pasirinkimą mokytis lietuvių kalbos pavadinčiau atsitiktinumu. Lietuva iki tol atrodė lyg „slaptas sodas“. Praėjusią vasarą sutikau mokytoją, kuri man papasakojo, kad lietuvių ir lenkų partizanai kartu kovojo prieš sovietus. Tai mane dar labiau priartino prie Lietuvos, sukūrė naujų kontekstų. Išmanydami istoriją, daug girdime apie konfliktus, bet man įdomu pažinti kitokią Lietuvos ir Lenkijos istoriją. Esame tokie, kokie patys save įsivaizduojame ir kaip mus mato kiti“, – teigė Lietuvos ir Lenkijos bendrystės ieškantis Jakobas.

 

Vilma juokavo, kad ji čia, nes be galo rūpėjo pamatyti biblioteką po renovacijos. Ji sakė, kad širdis džiaugiasi dar viena kultūros erdve pačiame senamiestyje. „Žvelgiu iš šios scenos pusės į čia susirinkusius žmones ir juos visus pažįstu. Jie visi kažkaip susiję su manimi. Jeigu jie susiję su manimi, vadinasi, jie susiję su lietuvių kalba. Aš tikrai sergu lietuvių kalba. Mokausi jos drauge su studentais. Kartu mokausi ir tolerancijos, kultūros, pakantumo, meilės… Augu drauge su jais. Visa tai yra labai stipru…“ – kalbėjo Vilma. 

Per lietuvių kalbą į Lietuvą: požiūriai ir transformacijos

 

Prie diskusijos prisijungė ir sėdėjusieji salėje. Aleksandra iš Lenkijos teigė neabejojanti, kad, besimokydami kalbos, keičiame save. Anot jos, taip išmokstama ir kitų dalykų, sužinoma apie šalį, kultūrą. „Pavyzdžiui, žodis „sniegas“ kiekvienoje kalboje tariamas skirtingai. Net ir reiškinys suvokiamas skirtingai. Vienur, kaip kad Lietuvoje, tai įprasta, bet kiti sniegą mato retai. Galbūt, esama kalbų, kurios apskritai neturi tokio žodžio… Jeigu šį ir turi, tada neturi kažkokių kitų. Be to, besimokydama kalbos, sutinku daugybę žmonių iš įvairių pasaulio šalių, tai mane daro turtingesnę“, – kalbėjo ji.

 

„Lankiau lietuvių kalbos kursus du kartus. Buvo labai įdomu. Pritariu Aleksandrai, kad itin smagu bendrauti su skirtingų pasaulio šalių žmonėmis. Turėjau tikslą – gerai išmokti lietuvių kalbą ir toliau studijas tęsti Lietuvoje. Dabar studijuoju Vilniaus Gedimino technikos universitete aplinkos inžineriją lietuvių kalba“, – pasakojo Nina iš Sakartvelo.

B. Grašytė pasidalijo prisiminimu apie studentę Saulę iš Ukrainos. Moteris buvo vyresnio amžiaus, kai nusprendė, kad jos šaknys glūdi Lietuvoje, todėl nutarė mokytis lietuvių kalbos. Birutė kėlė klausimą, kaip čia taip nutinka, atrodytų, lyg jau būtų galima nurimti, pavyzdžiui, megzti kojines, bet staiga…

 

V. Leonavičienė teigė, kad šis klausimas jai ir įdomus, ir sudėtingas. „Mane nuolatos lydi mintis, kodėl kitataučiai atvyksta mokytis lietuvių kalbos… Kai atvyksta jaunimas, galima atrasti keletą priežasčių: įdomu, nes nori naujos patirties, myli, ieško iššūkių, nori atrasti mažą šalį ir pan. Bet kai atvyksta tokie žmonės, kaip Saulė, kuri savoje šalyje dirbo odontologe, universitete – profesore?.. Ji pati sako, kad vieną dieną pajuto, jog reikia išmokti lietuvių kalbą, nes jos šaknys čia. Manau, kad tapatybės, savų šaknų ieškojimas – be galo stiprus. Matyt, egzistuoja kažkokio ilgesio, nostalgijos šauksmas, savęs paieškos… Kažkokio nepadėto taško paieškos… Visa tai yra be galo svarbu žmogui kaip asmenybei. Galvoju, kad, galbūt, tai įvyksta tais momentais, kai jaučiamės dėl kažko nelaimingi, tada ieškome ir tikimės, kad tai mums padės… Manau, kad esama daugybės tam tikrų psicholingvistinių momentų“, – mąstė Vilma ir pridūrė, kad, bemokydama kalbos, pastebinti ryškų asmens išsilaisvinimo momentą.

 

Po paskutiniojo sakinio salėje pasigirdo pritarimas. Matyt, tiesa, kad nauja kalba išlaisvina, atverdama daugiau pažinčių, daugiau galimybių… K. Kaminskas teigė, kad taip pat pagavo V. Leonavičienės mintį, ir prisiminė daugeliui girdėtą frazę: „Žmogus yra tiek kartų žmogus, kiek jis moka kalbų.“

Ar lietuvių kalba – iššūkis?

 

B. Grašytė teiravosi Vilmos, kaip jai atrodo, ar lietuvių kalba kitataučiui arba svečioje šalyje gyvenančiam lietuviui – iššūkis. Vilmos dukra, gyvenanti Norvegijoje, šiuo metu augina dvi dukrytes. Viena – dar visai mažytė, tačiau kita kalba lietuviškai. Birutė teiravosi, ar Vilma prie to prisidedanti ir kaip skiepijama lietuvių kalbos svarba mergaitėms?

„Atsiradus anūkėms, geriau suprantu studentus kitataučius. Žinau jų sunkumus. Mokytis kalbos, kai tu nesi toje šalyje, kur ta kalba kalbama, – sudėtinga. Būdama su anūkėmis, turiu vaidinti, kad moku tik lietuvių kalbą – tai yra vienas pagrindinių mokymo metodų“, – teigė ji ir pridūrė, kad čia pat turime pavyzdį – tai Sandra Jeglinskė, auginanti tris vaikus, tačiau iki šiol daug keliavusi po pasaulį dėl įvairių darbo aplinkybių.

Esame labai dėkingi Lietuvai, kad, gyvendami ir augindami vaikus užsienyje, turėjome galimybę mokytis lietuvių kalbos per atstumą. Kiti vaikai galvodavo, kad mūsiškiai yra vargšai, nes jie grįždavo po pamokų namo ir „lankydavo“ lietuvių kalbos pamokas per interneto programas. Mums buvo svarbu, kad vaikai mokėtų lietuvių kalbą, nes niekada nemąstėme likti užsienyje.

 

„Mūsų visi trys vaikai gimę skirtinguose kontinentuose: Sidnėjuje, Singapūre ir Niujorke. Į Lietuvą sugrįžome prieš pusantrų metų. Nežinojome, ko tikėtis, bet šiandien jų lietuvių ir anglų kalbos lygis – panašus. Iš pradžių leidome vaikus į tarptautinę mokyklą, kur dalykus mokėsi anglų kalba, bet nuo šių metų jie eina į lietuvių valstybinę mokyklą. Ir jiems puikiai sekasi. Esame labai dėkingi Lietuvai, kad, gyvendami ir augindami vaikus užsienyje, turėjome galimybę mokytis lietuvių kalbos per atstumą. Kiti vaikai galvodavo, kad mūsiškiai yra vargšai, nes jie grįždavo po pamokų namo ir „lankydavo“ lietuvių kalbos pamokas per interneto programas. Mums buvo svarbu, kad vaikai mokėtų lietuvių kalbą, nes niekada nemąstėme likti užsienyje. Žinojome, kad tai tik trumpas gyvenimo etapas. Iš esmės, mes visada gyvenome Lietuvoje, o svetur tik dirbome. Visada žinojome, kad esame lietuviai. Žinoma, vaikai tapatino save su australais, amerikiečiais ir pan. Pavyzdžiui, sūnui Nojui patiko gyventi Australijoje. Jis ilgą laiką visiems prisistatydavo kaip australas. Sugrįžę į Lietuvą, iš pradžių stengėmės kalbėti tik lietuviškai, bet dabar jaučiame, kad jau galima kalbėti ir angliškai, nes norime, kad abi kalbos būtų lavinamos vienodai. Mano vaikai tarsi tampa skirtingomis asmenybėmis, kalbėdami angliškai ir kalbėdami lietuviškai. Taigi galiu patvirtinti, kad žmogus keičiasi, kalbėdamas skirtingomis kalbomis“, – patirtimi dalijosi Sandra.

 

K. Kaminskas prisiminė, kad Džeromo D. Selindžerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ herojus, būdamas tikras anglas, sakė, jog pati sunkiausia kalba yra anglų. „Manau, kad čia yra tik vidinė būsena. Mano galva, visos kalbos yra vienodai sunkios ir vienodai lengvos. Viskas priklauso nuo žmogaus. Pavyzdžiui, man atrodo, kad lietuvių kalba yra lengva“, – teigė jis.

„Vos pradėjus mokytis lietuvių kalbos, man ji pasirodė be galo sunki. Jutau savo akcentą, kirčiavimo apskritai nesupratau. Daugybė dalykų buvo tiesiog svetimi. Bet atradau, kad reikia keisti požiūrį ir mąstyti, jog yra lengva ir įdomu. Tada į kalbą žiūri maloniai. Nuo to, kas sunku, bėgame, o tai, kas yra lengva, tampa malonu. Pradėjau studijuoti magistrantūrą lietuvių kalba, sėdžiu pirmoje paskaitoje ir suvokiu, kad nieko nesuprantu. Dėstytojas ištarė frazę „dirvožemio atstatymo procesai“, iš kurios supratau vienintelį žodį „procesai“. Jau tada pajutau, kad visa tai man bus iššūkis. Bet leidau sau galvoti, kad yra lengva ir malonu“, – apie kalbos mokymosi subtilybes pasakojo Nina iš Sakartvelo.

 

***

Nepaisant to, kad visi vieningai sutarė, jog visgi lietuvių kalba turi daugybę subtilybių, kurios ne itin lengvai įkandamos kitataučiams, lygiai tiek pat ji yra graži, kad pritrauktų, sužavėtų, prisijaukintų… Be to, ji skleidžia savitą energetiką, būdama seniausia išlikusia indoeuropiečių kalba. O gal dar ir dėl to, kad ji ne kartą buvo atsidūrusi „ant išlikimo ribos“, tačiau, matyt, kaip tame Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje: „Kiek rovė – neišrovė…“