Kalba – ne tik komunikacijos įrankis, bet ir įtraukties priemonė

Dovilė Šileikytė

Kadangi pastaruoju metu dauguma Lietuvos mokyklų vis dažniau susiduria su iš užsienio dėl vienų ar kitų priežasčių atvykusiais mokiniais, nemokančiais lietuvių kalbos, Vytauto Didžiojo universitetas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Britų taryba praėjusių metų pabaigoje organizavo daugiakalbio švietimo forumą. Renginio tikslas buvo aptarti mokslinius tyrimus ir gerąsias ugdymo įstaigų patirtis plėtojant daugiakalbystę skirtinguose formaliojo švietimo lygmenyse.

 

„Mokydami lietuvių kalbos turime nepamiršti, kad gyvename globaliame pasaulyje, daugiakalbėje, daugiatautėje visuomenėje. Lietuvoje nuo seno kartu gyvena lietuviai, lenkai, žydai, rusai… Ir dėl geopolitinių dalykų (karo Ukrainoje), politinių represijų Baltarusijoje ir Rusijoje, pasaulinių migracijos procesų žmonių, kurie gyvena Lietuvoje ir šeimose kalba ne lietuvių kalba, daugėja. Tad daugiakalbis švietimas yra svarbi lietuvių emigrantų, tautinių mažumų ar pabėgėlių integracijos priemonė. Tyrimai rodo, kad vaikai (ypač 6–8 m.) geriausiai žinias įsisavina gimtąja kalba, ugdymas ja didina jų pasitikėjimą savo jėgomis, pagarbą vienas kitam, mažina mokyklos metimo riziką, kartu gerina valstybinės kalbos pasiekimus“, – pradėdama renginį kalbėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir papasakojo, kad prieš gerą dešimtmetį Danijos tyrimų institutas paskelbė dvikalbių Danijos ir Švedijos mokinių tyrimo rezultatus. Tuo metu Danijos mokyklose prioritetu buvo laikomas danų kalbos ir kultūros mokymas, o Švedijoje šalia valstybinės švedų kalbos mokiniai iš migrantų šeimų galėjo mokytis ir gimtąja kalba. Po tyrimo paaiškėjo, kad švedų migrantų vaikų pasiekimai (taip pat ir švedų kalbos ir matematikos srityse) buvo kur kas geresni nei jų bendraamžių Danijoje – įrodyta, kad mokinių, besimokančių ne gimtąja kalba, pasiekimai net trečdaliu blogesni nei tų, kurie ugdyti gimtąja kalba.

Kalbų įvairovė namuose ir mokykloje: klaidos ir pamokos

 

Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros profesorės ir Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės tyrimų centro vadovės Inetos Dabašinskienės teigimu, apie daugiakalbystę daug kalbama, bet rimtų sprendimų neretai pritrūksta: „Kalbu ne tik apie valdžios institucijas, turėtume galvoti apie savo bendruomenes, šeimas, kuriose prasideda kalbinis ugdymas. Lietuvoje matome kalbų „trikampį“ – lietuvių, anglų ir rusų kalbas. Nors šiuo metu turime abejonių dėl rusų kalbos, užsienio kalbos yra vertybė ir jas mokėti yra gerai. Klausimas, kaip gerai vaikams pavyksta išmokti antrąją užsienio kalbą: ar jie patiria mokymosi džiugesį, o mokytojai yra patenkinti rezultatais? Ar anglų kalbos vienakalbystė prilygsta daugiakalbystei? Prieš dešimtmetį viename tyrime nustatėme, kad yra 37 namų kalbos. Tą parodė mokinių anketų rezultatai. Taigi mūsų kalbinė įvairovė Lietuvoje yra didelė, klausimas, kiek ji yra matoma, girdima, ar skatiname tų kalbų vizualizaciją? Hierarchija, statusas dažniausiai suteikiami valstybinei kalbai dėl prestižo, statuso, socialinės vertės ir galios. Aukštą prestižą turi ir anglų kalba – ji vartojama kaip lingua franca, dėl ekonominių priežasčių.“

 

Šeima, siekdama užauginti dvikalbį ar daugiakalbį vaiką, susiduria su įvairiais iššūkiais: neigiamu makrolygmens poveikiu (valstybinės kalbos politika, žiniasklaida), švietimo sektoriaus ugdymo turinio kokybe, tapatybės paieškomis, laiko ribojimu, skirtu dviem kalboms įsisavinti ir kt. Kalba ir su ja susiję sprendimai šeimose yra politiniai. Šeimas „įrėmina“ valstybinės institucijos ir žiniasklaida – svarbu atkreipti dėmesį į jos kuriamą turinį, nes jo analizė gali padėti suprasti įtampą, su kuria susiduria tėvai, nustatydami savo šeimos kalbos politiką.

 

Šeimos kalbiniams pasirinkimams daro įtaką nacionalistiniai ar antiimigrantų diskursai, diskusijos apie imigrantų / mažumų kalbas, ankstyvąjį užsienio kalbos mokymą, dvikalbystės žalą ar teigiamą jos poveikį… Šeimos kalbų politika (ŠKP) – aiškus ir atviras kalbos vartojimo planavimas namuose tarp šeimos narių, tai svarstymai apie turimus kalbinius išteklius, kalbų pasirinkimą ir vienos ar kelių kalbų išskyrimą / prioritetą įvairiose socialinėse situacijose. Susiduriama su laiko klausimu – kelioms kalboms įsisavinti jo reikia daugiau.

 

Šeimos kalbų politika tarptautinėse ar imigrantų šeimose priklauso nuo konteksto bei tėvų lūkesčių ir siekių, susijusių su vaikų kalbos (-ų) įsisavinimu ir ugdymu. Šeima turėtų būti ta vieta, kurioje realizuojami ŠKP tikslai, dėl jų deramasi, jie modifikuojami tiesiogiai sąveikaujant tarp šeimos narių. Svarbus ir nuolatinis darbas bendradarbiaujant tėvams, vaikams ir mokytojams.

Šeima veikia kaip natūrali atspara nuo išorės spaudimo: intymus ryšys daro šeimą atsparią išorės konkurencijai ir kalbos pakeitimui. Siekis išlaikyti ir perduoti gimtąją kalbą vis dar yra modernus, tai alternatyva globalizacijai.

Pexels.com nuotr.

Nustatyta, kad paveldėtosios kalbos išsaugojimas yra svarbus ne tik mažumos kalbai išlikti kalbiniu požiūriu, bet ir kaip veiksnys, jungiantis kartas ir etnolingvistinės grupės kultūrines vertybes. Vaikai auklėjami tapti savo kultūrinės grupės nariais, vartojančiais paveldo kalbą, ypač ankstyvoje vaikystėje. Tėvai dažnai žiūri į vaikų socializaciją per kalbą, kaip teigiamo kultūrinio pasididžiavimo simbolį, stiprinantį šeimos ryšį. Namų kalbos išlaikymas gali tapti svarbia imigrantų kartų jungtimi, o praradimas – prisidėti didinant emocinį atstumą tarp praeities ir dabarties kūrimo.

 

Bendraamžių įtaka kalbai yra milžiniška, ypač paauglystėje. Kalbinių mažumų vaikai linkę pereiti nuo paveldo kalbos prie dominuojančios, pelnyti bendraamžių, ne šeimos palankumą. Todėl svarbus emocinis ryšys šeimoje. Kaip užauginti laimingus dvikalbius ar daugiakalbius vaikus, kurie patirtų kalbų mokymosi džiaugsmą? Pasak I. Dabašinskienės, reikia, kad mokykloje jie turėtų pirmines gražias kalbų vartojimo, žaidimo jomis patirtis. Jei to nebus, vaikai priims tą kaip didelę naštą, laiko eikvojimą, jokia kalba gerai nekalbės: „Žinome, kad daugiakalbystė yra reikšmingas socialinis kapitalas – ir individui dėl įvairių priežasčių, ir valstybei. Svarbus tėvų sprendimas – jei vyrauja autokratinis modelis (vaikai kalba ta kalba, kuria liepė tėvai), kyla klausimas, ar vaikai tikrai laimingi? Vis dažniau vartojama sąvoka „vaiko veika“ ir manoma, kad vaikai turi tapti aktyviais procesų dalyviais, bet reikia atsižvelgti į jų norus, lūkesčius, nes vaikai gali daryti įtaką šeimų kalbų politikai ir suaugusiųjų kalbinei raidai.“

 

Tėvai gali nepaklusti vietos bendruomenės lūkesčiams ir kalbiniams standartams, jei, pavyzdžiui, visuomenė mano, kad maišyti kalbas „negražu“, kalba turi būti gryna, neigiamai vertinamas kodų keitimas, naujoviškos (dvikalbės) konstrukcijos ir individualus kūrybiškumas. Jei kalbos perdavimas vaikams yra jų tikslas, bendruomenės ar visuomenės spaudimas nepadės pakeisti jų nuomonės ir elgesio.

 

Baigdama pranešimą, I. Dabašinskienė teigė, kad atėjo laikas Lietuvai remti tikrai įtraukų, į daugiakalbę bendruomenę ir vaiką orientuotą požiūrį į švietimą. Naujoji dvikalbio ugdymo paradigma ragina persvarstyti tradicinį požiūrį į mokymąsi. Pabrėžiama partnerystė kaip bendradarbiavimo pagrindas, mokykla, šeima, bendruomenė gali turėti didelę įtaką dvikalbio ugdymo plėtrai. Pagrindinė mokytojų, tėvų ir vaikų sąveikos užduotis – sukurti kalbai palankius kontekstus, padedančius vaikams mokytis kalbų. Norint, kad vaikai išlaikytų gimtąją kalbą ir gerai išmoktų antrąją, reikia jiems pateikti kuo daugiau ir įvairesnės kalbinės stimuliacijos.

Daugiakalbystė mokant lietuvių kalbos iš užsienio atvykusius vaikus

 

Doc. dr. Rita Juknevičienė (Vilniaus universitetas) pristatė kartu su Nida Poderiene (Lietuvių kalbos institutas) atliktą iš užsienio grįžusių emigrantų vaikų kalbos tyrimą. Nuo 2010 m. mokyklose ėmė daugėti grįžusių emigrantų vaikų ir paaiškėjo, kad kuo daugiau skirtingų kalbų vaikai moka, tuo trumpesni jų pasisakymai ir ilgesni rašinėliai (galbūt užsienyje pradinėse klasėse jie kiek kitaip mokosi rašyti). Berniukai daugiau pasako, o mergaitės rašo ilgesnius tekstus.

Atvykusių vaikų raiška gal ir nutolsta nuo norminės labiau nei Lietuvoje augusių vaikų, bet jie rašo ilgesnius rašinėlius, turi daugiau ką pasakyti, nebijo reflektuoti savo patirčių, reiškia daugiau emocijų. R. Juknevičienė šį teiginį iliustravo dviejų bendraamžių rašinėlių pavyzdžiais – iš užsienio atvykusios mergaitės rašinėlis ilgesnis, jame daugiau spalvų, emocijų, gyvumo, pabrėžė, kad pirmus metus iš užsienio atvykusiems vaikams būtinos papildomos lietuvių kalbos pamokos, ugdant visas kalbinės veiklos sritis.

 

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos edukologė prof. dr. D. Jakavonytė-Staškuvienė teigė, kad Europoje kinta požiūris į ugdymo praktiką – mokyklos raginamos prisitaikyti prie vaikų, o ne atvirkščiai. Ypač tai aktualu šiemet, kai sulaukiama daugiau atvykusių vaikų. Tai susiję ne tik su ugdymo praktika, bet ir viešosiomis paslaugomis, leidybos ir animacijos sričių veikla ir kt.

Nuo 2018 m. padaugėjo „krizių“ (socialinių, sveikatos ir demografinių), todėl ugdymo procesai nuolat kinta. Krizių akivaizdoje būtina galvoti, kaip sumažinti skirtumus tarp vaikų, kurių dalis patiria daugialypę nelygybę. Kaip tą padaryti? Ankstyvoje vaikystėje (kalbant apie ikimokyklinį ir pradinį ugdymą) svarbus pirmas malonus įspūdis (gestai, žvilgsnis) ir ugdymui palanki lanksti aplinka.

Metodai, skatinantys vaikus kalbėti:

  • Ugdymo procesą grįsti dialogu.
  • Skatinti formuluoti mintį bet kuriuo aktyvios veiklos klausimu.
  • Žaidimų metu klausytis įvairių kūrinių, atsakyti į klausimus arba klausti.
  • Suteikti galimybę performuluoti tai, kas jau buvo pasakyta.
  • Taikyti lanksčias klases, kai iš anksto pasiruošus aktyviai mokomasi muziejuose, bibliotekose.
  • Skatinti į neformalias kalbos mokymosi veiklas įsitraukti tėvus.

 

Rekomenduojami ugdymo modeliai:

  1. Mokinys iš karto pradeda mokytis su bendraamžiais valstybine kalba.
  2. Iš pradžių išlyginamojoje klasėje mokomasi lietuvių kalbos (bent tris mėnesius, rekomenduojama nuo pusės metų iki metų).

Šiuo metu rengiama integruota priemonė, skirta į Lietuvą atvykusių ar grįžusių vaikų lietuvių kalbos ugdymui pirmoje ir antroje klasėse – medžiaga gausiai iliustruota, pateikta daug interaktyvių klausymosi užduočių. Šiuo metu ji išbandoma kai kuriose mokyklose, o kitų metų viduryje bus viešai prieinama.

Mokyklų patirtis

 

Vilniaus lietuvių namuose jau daugiau nei 30 metų mokosi užsienio lietuviai. Lietuvių kalbos mokytojos Vilma Vilkytė-Žemaitaitienė ir Greta Botyriūtė-Skiotienė papasakojo, kad įstaigoje yra trys išlyginamosios klasės, kuriose mokosi lietuvių kalbos nemokantys vaikai, nuotolinės pasaulio lietuvių kilmės vaikų klasės (per du mėnesius jose bent į vieną veiklą įtraukiami tėvai), lietuvių kalbos moduliai. Vyksta ir neformalusis ugdymas: kvalifikacijos kėlimo renginiai, renginiai ir stovyklos užsienio lietuviškoms mokykloms, Lietuvos mokyklų tinklo globa, migrantų mokytojų rengimas, konsultavimas.

„Moodle“ platformoje prisijungę daugiau kaip trys šimtai pasaulio lituanistinių mokyklų mokytojų, sukurta daugiau nei tūkstantis pamokų. Ten sukelta medžiaga, skirta priešmokyklinukams ir pirmokams, bet netrukus turėtų atsirasti ir lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos integruota programa, skirta mokiniams nuo antros iki dešimtos klasės. Tai bus ir pamokos pdf formatu (kaip vadovėlis), ir interaktyvios pateiktys (žaidimai, klausymo užduotys). Mokyklos svetainėje (skyrelyje „Ukrainos vaikų ugdymas“) pateikti pamokų planai (pavyzdžiais galima remtis ugdant ne tik iš tos šalies atvykusius vaikus), kitakalbiams parengtos programos.

 

Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Sigutė Motiejūnienė pasidalijo patirtimi apie palankaus emocinio klimato kūrimą klasėje mokant užsieniečius lietuvių kalbos. Pastaruosius ketverius metus pedagogė dirba su užsieniečiais mokiniais, o nuo pavasario – dar ir su grupe ukrainiečių, dauguma jos mokinių yra padidintos psichologinės rizikos grupėje, nes yra ištraukti iš įprastos saugios aplinkos, netekę namų, draugų, įprasto bendravimo. „Mano užduotis – sukurti palankią emocinę aplinką ir integruoti juos į mokyklos bendruomenę, tai vykdau per kalbos mokymą, popamokinę ir projektinę veiklas, tokiam darbui reikia mokyklos bendruomenės palaikymo, sėkmę lemia tėvų ir kolegų įsitraukimas“, – pasakojo S. Motiejūnienė. Per ketverius metus į mokyklą atvyko mokiniai iš 18 pasaulio šalių. Jie integruoti į bendrąsias klases ir gana sėkmingai mokosi. Šiemet mokosi 20 iš užsienio grįžusių mokinių ir 45 mokiniai iš Ukrainos. Sudarytos penkios grupės pagal amžiaus tarpsnius: dvi pradinukų, dvi progimnazijos ir viena vyresniųjų klasių mokinių. Šie mokiniai išlyginamosiose klasėse lietuvių kalbos mokosi 20 val. per savaitę. Nuo gruodžio prisideda dar penkios: po vieną geografijos, istorijos, dailės, anglų kalbos ir kūno kultūros pamoką. Mokytojai su jais dirba pagal atskirą programą (kadangi tą daro nebe pirmus metus, yra parengę metodiką, medžiagą). Ukrainiečiai lietuvių kalbos mokosi nuo balandžio, dabar mokytojams rekomenduojama kalbėti lietuviškai, tik paprastesniais sakiniais. Jei pastebima, kad mokiniai nesupranta užduoties, verčiama į rusų kalbą, kurią visi ukrainiečiai supranta. Šiais metais grįžusius iš užsienio mokinius po pusmečio planuojama perkelti į bendras klases, nes jie supranta lietuviškai, be to, turės dvi papildomas lietuvių kalbos pamokas. Paprastai po metų išlyginamojoje klasėje mokiniai išmoksta save pristatyti, papasakoti apie artimiausią aplinką, pasiteirauti rūpimų klausimų, skaityti ir analizuoti nesudėtingą tekstą. Tik bėda, kad tokių supaprastintų tekstų itin trūksta – juos tenka sukurti pačiam mokytojui. Emokykla.lt puslapyje yra el. vadovėliai ir klausymo užduotys pradinukams, žodyno mokymo užduotys lietuvių–ukrainiečių kalbomis. Mokytoja naudoja vadovėlius, kurie, jos nuomone, labai tinkami – Juditos Džežulskienės „Tadas falls in love“ (supaprastintas A. Mickevičiaus „Pono Tado“ variantas, pažiūrėjus filmą dar lengviau suprasti siužetą) ir „Easy Lithuanian“, „Nė dienos be lietuvių kalbos“, „Sėkmės vadovėlis“. Kadangi grupėje mokiniai yra skirtingo amžiaus ir gebėjimų, mokytojams reikia parengti mažiausiai trijų lygių užduotis, vertinimo kriterijus, kad vaikai patys ištaisytų savo ar vieni kitų darbus, nes nerekomenduojama kaskart taisyti klaidų mokytojui, kad neatimtume vaikui drąsos kalbėti lietuviškai. Toks pasiruošimas pamokai užimta itin daug laiko: reikia kopijuoti medžiagą, atrinktą iš skirtingų vadovėlių ir šaltinių. Lietuvių kalbos institutas yra parengęs dešimties pamokų ciklą „Nuotolinis lietuvių kalbos mokymas: žaidimai“ su žodyno, bendravimo ir gramatikos užduotimis. Trūksta mokytojų pagalbininkų, kai iš išlyginamosios klasės ateina užsieniečiai, o klasėse yra keli mokiniai, turintys specialiųjų poreikių. Prieš ketverius metus atvykę mokiniai dabar jau rengiasi brandos egzaminams (ruošiasi laikyti po keturis). Viena ukrainietė tapo Mokinių tarybos pirmininke, puikiai integravosi į bendruomenę, padeda bendrauti su ukrainiečiais, juos įtraukti į bendras veiklas. Mokyklos bendruomenė šiuos vaikus stengiasi sudominti, motyvuoti, sukurti palankią aplinką, nes didžiausias mokymosi priešas yra ilgalaikis stresas, o vienas svarbiausių veiksnių – palankus emocinis klimatas klasėje.

 

„Kartu švenčiame valstybines, kalendorines šventes, per projektines veiklas, kalbos mokymąsi, neformalųjį ugdymą, galimybę patirti sėkmę mokiniai įgyja daugiau drąsos mokytis toliau. Pamokos vyksta ir muziejuose, galerijose, kuriamos bendros elgesio taisyklės, įsiklijuojamos į sąsiuvinį, supažindinama su programa, asmeninio tobulėjimo žemėlapiu, vertinimo kriterijais, akcentuojama pagarba asmenybei ir kitoniškumui. Turime autizmo spektro sutrikimą turintį ukrainietį, kuris Ukrainoje lankė specializuotą mokyklą, o čia gali puikiai jaustis su bendraamžiais bendrojo ugdymo mokykloje“, – džiaugėsi mokytoja. Sėkmingą mokymąsi, pasak pedagogės, lemia asmeninės pastangos, mokymosi nuoseklumas (nuo lengvesnių dalykų pereinant prie sunkesnių, bet iššūkiai neretai vaikams irgi patinka). Kiekvienos dienos pabaigoje mokiniai piešia veiduką, kokią emociją šiandien patyrė. Susidomėjimas mokymosi dalyku dažnai ateina po daugybės įdėtų pastangų ir sėkmingos patirties, sėkmingam kalbos mokymuisi reikia drąsos kalbėti ir nebijoti klysti.

 

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerės Linos Kaminskienės teigimu, norint užauginti daugiakalbius vaikus, pirmiausia reikia daugiakalbių mokytojų. Jau ketveri metai universitetai pradeda rengti pedagogus, kurie gali mokyti dviejų kalbų iš karto. Reikės dar ne vienerių metų, kol tokių mokytojų bus daugiau, jie pasklis po Lietuvos mokyklas. Kalba – ne tik komunikacijos įrankis, bet ir įtraukties priemonė, tai irgi svarbu rengiant pedagogus.

 

Visą renginio vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *