Kairiarankių vaikų adaptacija mokykloje

Kodėl vieni žmonės visada ramūs, visur suspėja laiku? Žinome daug pavyzdžių, kai žmogus nuolat vėluoja ar atbėga „paskutinę minutę“, nuolat nespėja atlikti susiplanuotos veiklos, save nori išmokyti ramaus gyvenimo, tačiau pasikeitimai, siekiant numatytų tikslų, būna laikini. Jis vėl sugrįžta į savo gyvenimo stilių.

Kodėl močiutės sakydavo mergelėms: „Žiūrėk, kaip jaunikaitis laiko pirštus sunėręs, laikydamas ant kelių. Jeigu viršuje dešinės rankos nykštys, gerai gyvensi. Tavo išrinktasis bus „proto žmogus“. Tačiau jeigu sunėręs pirštus viršuje laiko kairės rankos nykštį, bus „jausmuose paskendęs“ ir „oi, bus nelengvas gyvenimas“. Liaudies išmintis byloja, kad močiutės įspėdavo gimdyti besiruošiančias mamas, kad jokiu būdu pirmą kartą nepamaitintų vaikelio iš kairės krūties – bus kairiarankis. Reikia pripažinti, kad gyvenime tokių pavyzdžių nemažai.

 

Kairiarankių žmonių skaičius pasaulyje auga: jeigu 1928 m. kairiarankių moterų buvo 3,3 proc., vyrų – 4,7 proc., 1973 m. – 8,8 proc. moterų ir 10,4 proc. vyrų, tai 1978–1988 m. kairiarankių moterų skaičius išaugo iki 12,4 proc., o vyrų – 13,9 proc. 1992 m. atlikto tyrimo duomenimis, 11 proc. europiečių ir amerikiečių – kairiarankiai; tarp jų daugiau vyrų (12,6 proc.) nei moterų (9,9 proc.).

Nuo 16–20 savaitės iki 2 metų vyksta svyravimai nuo nepastovaus vienos rankos dominavimo iki simetrijos. Nuo 2 iki 4 metų rankos kone lygiavertės, tik nuo 4 metų daugumai vaikų beveik susiformuoja dešiniarankiškumas.

 

Žmogaus funkcinė asimetrija – tai vieno galvos smegenų pusrutulio dominavimas; lateralizacija – tai procesas, kai paskirstomos psichinės funkcijos tarp dešiniojo ir kairiojo pusrutulių. Sudėtingas funkcinės asimetrijos formavimosi procesas, glaudžiai susijęs su intelektiniais gebėjimais, turi didelę įtaką asmenybei, pažinimo procesams, kalbos raidai, ugdymo proceso organizavimui. Problemos iškyla tada, kai asmuo turi kairiarankiškumo požymių, tačiau veiksmus atlieka dešine ranka. Kuo vyresnis vaikas, tuo sunkiau įrodyti, kad formavimosi procese vyravo kairės pusės funkcinė asimetrija. Vaikas skatinamas atlikti darbus dešine ranka, nors pagal prigimtį priimti aferentacijas pasiruošęs ne tas galvos smegenų pusrutulis. Visas centrinės nervų sistemos „pertvarkymas“ suteikia daug rūpesčių: mikčiojimas, nerviniai tikai, įvairūs kalbos formavimosi sunkumai, emocijų ir elgesio sutrikimai, nepakankamai išlavėjusi motorika. Sutrinka pažinimo procesai: sunkiai suvokiamas erdvės ir daiktų santykis, nepakankami tarpsensoriniai ryšiai – rega ir klausa gaunamos informacijos, girdimojo ar regimojo suvokimo sunkumai, atminties problemos.

 

Nagrinėti mergaičių ir berniukų smegenų funkcijos lateralizacijos skirtumai. Autoriai S. Witelson ir W. Pallie (1962) teigia, kad berniukų dešinysis pusrutulis jau šeštaisiais gyvenimo metais specializuotas erdviniams vaizdiniams formuoti, vaizduotei. Mergaičių jis išlieka plastiškesnis ir net tryliktais gyvenimo metais šiuos gebėjimus kontroliuoja abu pusrutuliai. Galbūt todėl berniukai mikčioja dažniau negu mergaitės. Mikčioja apie 1 proc. suaugusių žmonių, tačiau vaikų, kurie mikčiojo, būdami 2–7 erių metų, procentas yra didesnis. Logopedai ir kiti specialistai jau neabejoja, kad dažnai mikčiojimą nulemia motorinio elgesio „koregavimas“. Dešiniarankių, kairiarankių ir ambidekstrų santykis – apytiksliai vienodas per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį. Aiškinama, kad dešiniarankių kalboje ir motoriniame elgesyje pagrindinis vaidmuo tenka kairiajam pusrutuliui.

Daugumos žmonių (apie 80–85 proc.) daugiau išlavėjusi dešinioji ranka, todėl „tipiška funkcinės rankų asimetrijos apraiška“ ir laikoma dešiniosios rankos dominavimas, o kairiarankiškumas – nukrypimas nuo šios „tipiškos apraiškos“ (Lebedinskij, 1962; Daulenskienė, 1976). Daugumos žmonių dešinioji ranka pralenkia kairiąją jėga, vikrumu, greitumu, tikslumu. Šios rankos veikla geriau automatizuota. Dešiniarankių dešiniosios rankos judesiai atliekami greičiau iš kairės į dešinę, o ne atvirkščiai; o dar greičiau – iš viršaus žemyn (Kotik, 1978).

 

Kairiarankė žmonijos mažuma beveik nėra ištirta. Visos žmonių bendrijos ilgą laiką ignoravo savo ne dešine ranka rašančius narius, dažnai išryškėdavo menkinantis atspalvis.

Kairiarankis priverstas prisitaikyti prie gyvenimo, kuris patogus – tik dešiniarankiams. Štai kodėl kairiarankiškumas laikytas „rimtu trūkumu visuomenėje“. Net iš prigimties talentingi kairiarankiai turi „nepalankias sąlygas veiklai“. Kairiarankis, nepaklusdamas per amžius susiformavusiai visuomenės gyvenimo santvarkai, privalo vystytis ne pagal skirtus fiziologinius dėsnius. Negali lavinti ir stiprinti savęs, naudodamasis jam natūralesniu kairiapusiu aktyvumu. Priešingai, slopindamas šį aktyvumą, ugdo savyje „dešiniapusį“ elgesio tipą.

 

Yra atlikta keletas tyrimų su kairiarankiais vaikais. Tyrimų metu nustatyta, kad kairiarankiams būdingi šie požymiai: menki akies-rankos koordinacijos gebėjimai (kairiarankiams vaikams sunkiai sekasi perpiešti grafinius vaizdus, ypač jų sekas; jie deda dideles pastangas, kad skaitydami ir rašydami nepamestų teksto, eilutės; jų raštas yra sunkiai įskaitomas); nepakankamas erdvinis suvokimas ir regimoji atmintis, sunkumai analizuojant erdvinius santykius (kairiarankiai dažnai iškraipo formas ir grafiškai pavaizduotų figūrų proporcijas; jiems būdingas veidrodinis raštas (raidės pŠd, pŠq; skaičiai 2, 5, 6, 9; ženklai <, >); šie vaikai rašydami dažnai praleidžia raides, sukeičia jas vietomis (uo-ou: uoga-ouga; ei-ie: keistas-kiestas; ai-ia: laiko-liako, vaikai-viakia); būdingos optinės klaidos, raidžių painiojimas jas rašant (p-b-d-g, I-J, r-z-ž, z-ž, s-š, t-f, m-n, e-ė, l-t); klysta įvardydami erdvę žyminčius prielinksnius (ant-po, čia-ten, į-iš ir pan.); ypatingos informacijos apdorojimo strategijos, analitinis mokymosi stilius (kairiarankiai mokomąją medžiagą nagrinėja atskirais elementais, susiskaido ją į dalis, sudėlioja tarsi į „tam skirtas lentynėles“, taip smulkiai analizuojant formuojasi holistinis požiūris į veiklos objektą. Tuo paaiškinamas kairiarankių lėtumas – jiems reikia daugiau laiko, kad, išskaidę medžiagą etapais, ją suvoktų); dėmesio sunkumai (dėmesio perkėlimo ir koncentracijos sunkumai), kalbos pažeidimai (dažnai klysta nagrinėdami žodžius garsais ir raidėmis).

 

Išvardintos kairiarankių ypatybės turi įtakos sėkmingai taikant mokymosi įgūdžius, pirmiausia rašant (mažiau – skaitant), kur kairiarankiai ir patiria daugiausia sunkumų.

Pirmaisiais mokymosi metais (o gali būti ir ilgiau) kairiarankiams gali prireikti kompleksinės (psichologo, specialiojo pedagogo, logopedo) pagalbos, kuri būtų nukreipta į šių funkcijų lavinimą: akies-rankos koordinacijos; erdvinio suvokimo tikslumo; regimosios atminties; erdvinės vizualizacijos gebėjimų; holistinio informacijos apdorojimo gebėjimų; motorikos; foneminės klausos; kalbos. 

Kairiarankių mokymas rašyti

 

Kiekvienam pedagogui, logopedui, kuris turi kairiarankį mokinį, reikėtų gebėti padėti įveikti sunkumus įsisavinant rašymo procesą. Mokinys gali įgyti netaisyklingo, nepatogaus, lėto, netvarkingo rašymo įgūdžių, todėl pedagogams ir tėvams itin svarbu žinoti, kaip kairiarankį vaiką taisyklingai mokyti rašyti.

 

Svarbiausi yra šie faktoriai:

• Popieriaus, kuriame rašome, padėtis.
• Rankos ir riešo padėtis.
• Rašymo priemonės laikymas.

 

Kaip sėdėti

Dažnai naudojamas ir būdingas kairiarankiams rašymo stilius yra netaisyklingas:

Taip kairiarankiams nereikėtų leisti rašyti. Pritaikę šį rašymo būdą, jie susiduria su problemomis: stengiasi matyti, ką rašo, ir sutepa tai, ką parašė. Šias problemas galima įveikti pakeičiant popieriaus ir rašymo priemonės laikymo padėtis.

 

Popieriaus padėtis

Kairiarankiams popierius turi būti padėtas kairėje nuo mokinio vidurio linijos ir pakreiptas taip, kad viršutinis dešinysis popieriaus kampas būtų arčiau mokinio negu kairysis viršutinis kampas.

Popierius turi būti padėtas taip, kad pradedančio rašyti eilutę mokinio ranka būtų toliau į kairę nuo krūtinės, o baigiant rašyti eilutę ranka turi būti arčiau krūtinės, truputį į kairę nuo vidurio linijos.

Popieriaus padėties kampas priklauso nuo mokinio individualių savybių, bet pastebima, kad geriausia, kai popieriaus apatinis kraštas pakreiptas 35 laipsnių kampu nuo stalo krašto.

Rankos padėtis turi būti apytikriai lygiagreti kairiajam popieriaus kraštui, o riešas tiesus (ne išlenktas).

 

Popieriaus viršutinis dešinysis kampas pasviręs link rašančiojo, o apatinis kraštas pasviręs 35 laipsnių kampu nuo stalo krašto.

Riešas turi būti tiesus, bet neįtemptas, padėtis – žemiau rašymo linijos, rankos padėtis apytikriai lygiagreti su kairiuoju popieriaus kraštu.

 

Kadangi rašymo procese dalyvauja visa ranka, popieriaus padėtis turi būti patogiausia ir veiksmingiausia vaiko riešui, alkūnei ir pečiui. Mokytojai nustatė, kad kairiarankiui naudinga rašyti lentoje ant sienos arba pagaliuku minkštoje, lygioje žemėje. Tai leidžia visiškai laisvai judinti ranką ir tiesiai laikyti riešą. Tokiu būdu vaikas gali pratintis rašyti nesijaudindamas dėl to, ką mato rašydamas, ar dėl to, kad sutepa tai, ką parašė. Šis metodas padeda susitelkti mokymuisi, rašyti elementus ir raides.

 

Kaip laikyti rašiklį

Kairiarankiai pirštais turi laikyti rašymo priemonę gana toli nuo taško popieriuje, kad matytų tai, ką rašo, ir nesuteptų to, ką parašė. Pedagogai ir tyrinėtojai rekomendavo pirštais rašymo priemonę laikyti nuo 2,5 cm iki 3,8 cm nuo taško ant popieriaus. Jei vaikas linkęs laikyti rašymo priemonę per arti taško popieriuje, mokytoja gali pažymėti taisyklingą atstumą ant rašymo priemonės, kad mokinys prisimintų, kurioje vietoje laikyti pirštus.

Taisyklinga riešo padėtis – riešas tiesus. Pagrindinė problema, mokantis rašyti, yra ta, kad mokiniai laiko rašymo priemonę per stipriai ir taip jų rašymas tampa įtemptas ir varginantis. Įprastai vaikas išmoksta atpalaiduoti ranką, kai patobulėja rašymo įgūdžiai, bet mokytojai turėtų priminti mokiniui, kad rašymo priemonę reikia laikyti švelniai. Išmokti laisviau laikyti rašymo priemonę padeda dažnos pratybos ir didesnių raidžių rašymas. Kai mokinio motorika ir savikontrolė tampa geresnė, jis natūraliai pradeda rašyti mažesnio dydžio raides.

Mokytojui svarbu nuteikti mokinį taip, kad jis suprastų, jog rašymas kairiąja ar dešiniąja ranka yra vienodai normalus.

 

Įveikiant veidrodinį rašymą

Jei vaikas linkęs rašyti veidrodiniu būdu, reikia padėti tašką kairėje lapo pusėje prieš pradedant rašyti. Dar kartą prisiminti, kur kairysis lapo kraštas, pateikti mokiniui daugiau pratimų su punktyrine linija, raidės rašymo kryptį aiškintis primenant erdvines sąvokas ir kryptis pažymint rodyklėmis. Daugiau skirti tokių užduočių, kurios reikalingos taisyklingam įgūdžiui suformuoti. Būtina nuolat tobulinti mokinio regimuosius erdvinius suvokimus. Nereikia priverstinai mokyti rašyti mažiau įgudusia ranka – bus tik sunkiau, o problemų – daugiau.

 

Optinio pobūdžio sunkumų įveikimas

Daugiau pratybų skirkite raidės grafiniam vaizdui suvokti ir vizualinei motorinei koordinacijai tikslinti. Mokinys patiria sunkumų įsisavindamas apibendrintą raidės vaizdinį arba neatgamina elementų išdėstymo.

Sunkumams įveikti panaudokite kuo daugiau žaidybinių elementų. Įtvirtinkite sąvokas kairė–dešinė, kairėje–dešinėje, į kairę–į dešinę, aukštyn–žemyn, į apačią–į viršų, viršuje–apačioje, vidurys–viduryje, trumpas–trumpesnis–trumpiausias, aukštas–aukštesnis–aukščiausias–aukštyn, žemas–žemesnis–žemiausias–žemyn ir pan. Skatinkite vartoti sąvokas, nusakančias daikto vietą erdvėje (dešinėje, kairėje, priekyje–prieš mane, toli, toliau, užpakalyje–už manęs ir pan.). Tai – žodžiai regimiesiems erdvės santykiams išreikšti. Mokydami naują raidę, pastebėkite jau išmoktų raidžių elementus ir naują šios raidės „skiriamąjį“ elementą, kurį reikia įsidėmėti. Mokydamasis skaityti, vaikas būtinai turi sekti eilutę: uždengti apatinę eilutę, o jeigu reikia – ir skaitomos eilutės, žodžio dalį, kad būtų mažiau vizualinių stimulų. Tekstai turi būti aiškios struktūros, stambaus šrifto, gali būti paryškinti svarbiausi elementai. Pažymėkite skirtinga spalva labiausiai painiojamas raides, raidžių junginius. Jei mokinys skaito sukeisdamas raides (ŠA–AŠ), mokykite, kad skaitome iš kairės į dešinę. Remkitės girdimuoju suvokimu, kinesteziniais pojūčiais ir lavinkite optinius vaizdinius.

 

Akustinio pobūdžio sunkumų įveikimas

Pagrindinė priežastis – negebėjimas skirti akustiškai panašiai skambančių šnekamosios kalbos garsų. Ypatingą dėmesį reikia skirti garsams diferencijuoti pagal jų akustinius požymius: ilgumą–trumpumą, skardumą–duslumą, kietumą–minkštumą ir kt. Pavyzdžiui, I–Y, U–Ū, E–Ė, P–B, S–Š, Š–Ž, K–G. Mokinys, tardamas daiktų pavadinimus, grupuoja paveikslėlius, analizuoja užrašomo žodžio garsinę sandarą, rašomą žodį garsiai artikuliuoja (būtinai tikslinama artikuliacija) tardamas tą garsą, kurį rašo. Darbo procesas turi vykti taip, kad mokinys nedarytų garsų nediferencijavimo klaidų. Kalbos garsų skyrimo įgūdžius formuojame, atkreipdami vaiko dėmesį į artikuliacijos panašumus ir skirtumus, mokomų skirti garsų grafemų ypatumus. Remdamiesi optiniais (veidrodžio naudojimas), kinesteziniais vaizdiniais (pavyzdžiui, balso klosčių virpesio pajautimas pirštukais, lūpų padėties ir kt.), formuojame foneminius.

 

Būdinga, kad su nepakankamu girdimojo suvokimo išlavėjimu silpni ir bendrieji kalbiniai gebėjimai: negeba konstruoti frazės ir derinti joje žodžių gramatiniais ryšiais. Rašinyje nededa skyrybos ženklų. Painiojami prielinksniai ir priešdėliai, pasitaiko galūnių pakeitimo klaidų. Netiksliai suvokiamos žodžių reikšmės. Siauras ir netikslus žodynas. Mokiniui sunku, kai reikia pasakoti pagal paveikslėlių serijas, paaiškinti žodžių reikšmes, palyginti daiktus, nusakyti panašumus ir skirtumus, rasti apibendrinančią sąvoką.

 

Ugdant mokinius, reikėtų naudoti vizualines priemones. Siūloma pakankamai laiko skirti užduotims atlikti. Žodinė informacija turėtų būti pateikta taip, kad mokinys suvoktų turinį. Pravartu būtų mokyti naudotis papildomomis priemonėmis (atraminėmis taisyklių lentelėmis, veiksmų sekos schemomis, mokomosios medžiagos santrumpomis ir kt.). Rekomenduojama neužduoti ilgų žodinių klausimų. Paaiškinkite apibendrinančių sąvokų, rečiau vartojamų žodžių reikšmes.

Tobulinant foneminį suvokimą reikia mokyti ir kalbinės analizės-sintezės.

 

Skirtingo modalumo (regos ir klausos) suvokimų ir motorikos tarpusavio koordinacijų neišlavėjimas

Būdingi akustiniai kinetiniai, optiniai motoriniai sunkumai, įsisavinant skaitymo ir rašymo procesus. Mokydami siekite, kad tuo pačiu metu dalyvautų kuo daugiau analizatorių (rega, klausa, motorika, uoslė, lytėjimas). Svarbu įvertinti mokinio individualias savybes, gebėjimų lygį. Dažnai neįvertinamos skaitymo proceso galimybės, mokant rašymo, formuojant įgūdžius. Nurašinėti tekstą mokykite atsižvelgdami į vaiko gebėjimų lygį – skaito ir rašo tardamas tą garsą, kurį rašo. Gali nurašyti skaitydamas po žodį ar jo dalį, kelis žodžius ar visą sakinį. Rašydami diktantus, leiskite mokiniui garsiai tarti tą garsą, kurį tuo metu rašo.

 

Mokant rašyti, labai svarbu garsinės analizės įgūdžių formavimo nuoseklumas. Tam turi būti skiriama pakankamai laiko, kad susiformuotų skaitymo įgūdžiai.

Rekomenduojami ir alternatyvūs mokymo skaityti, rašyti, skaičiuoti būdai. Nepamirškite ir multisensorinio raidžių, skaitmenų, figūrų, kitų simbolių mokymo būdų.

 

Atminties sunkumus įveikiant

Mokykite įsiminti raides pagal daiktinį paveikslėlį (rega) arba pasakomą daikto pavadinimą (klausa). Kiekvienam vaikui – itin svarbus individualus įsiminimo laikas. Pakankamai laiko skirkite informacijai įtvirtinti. Skaityti, rašyti mokykite įprastu būdu, kaip mokome ir esant kitiems sutrikimams. Skaitomuose žodžiuose jau neturi būti neįsimenamų raidžių, tai labai apsunkins skaitymo procesą, mokinys ir vėl nusivils savimi… Prieš pradedant skaityti tikslinga dar kartą prisiminti raides, o tik tada skaityti.

 

Žaiskite įvairius žaidimus „Koks daiktas pabėgo?“, „Kelių daiktų trūksta?“, įsiminkite ir atgaminkite paveikslėlyje matytus daiktus ir kt. Girdimajai atminčiai lavinti: atkartokite sakinius – pagal mokinio gebėjimus pirmiausia duokite kartoti 3–4 žodžius, o pagerėjus rezultatams žodžių skaičių didinkite. Remkitės tais vaiko pojūčiais, kurie geriau išlavėję.

Neišryškinkite mokinio sunkumų, bet leiskite jam pajausti, kad kitose srityse jis geba neatsilikti nuo bendraamžių (pavyzdžiui, mąstymo, samprotavimo reikalaujančios užduotys).

 

Savireguliacijos sutrikimai

Savireguliacijos sutrikimai labai trukdo mokyti(s). Mokinį su šiuo sutrikimu reikia mokyti savikontrolės būdų, ugdyti savistabą. Skatinkite nuolat pagalvoti, ką ir kaip jis veikia, kaip elgiasi, padėkite išsiugdyti tinkamas veiklos strategijas. Lavinkite gebėjimą pasirinkti patį geriausią problemos sprendimo variantą. Siekite išspręsti problemą nuosekliai atliekant veiksmus. Ugdykite gebėjimą skaitant ieškoti pagrindinės idėjos, pasižymėti pastabas, pabraukti, perskaičius ar išklausius išskirti reikiamus elementus ar informaciją.

 

Formuokite gebėjimą susidaryti veiklos planą (ką turi išgirsti, kaip tikrinti diktantą ar išspręstą uždavinį, kad ištaisytų dėl neatidumo padarytas klaidas, kokius pasiruošimo etapus įveikti, kad nuosekliai išdėstytų savo mintis rašinyje ir pan.).

Dirbant su savireguliacijos sunkumų turinčiais mokiniais dažniau reikia kompensuoti šių sunkumų įtaką vaiko mokymosi procesui, nei įveikti pačius sunkumus. Tinkamai mokant ir elgiantis su vaiku, jis išmoksta pats sau padėti, konkrečioje veikloje įveikti sunkumus. 

Garsūs kairiarankiai

 

Tarp garsių kairiarankių – aktorė Julia Roberts, populiari televizijos laidų vedėja Oprah Winfrey, muzikantas Paulas McCartney’is. Dainininkas Justinas Bieberis pasirašo autografus ir groja gitara kairiąja ranka, o aktorė Angelina Jolie filme „Kapų plėšikė Lara Kroft“ naudojo specialiai jai, kairiarankei, pagamintus ginklus. Barakas Obama – paskutinė grandis kairiarankių Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentų eilėje: bent 4 iš 7 paskutinių didžiosios šalies valdytojų buvo kairiarankiai. Princas Williamas yra vėlyviausias iš ilgos eilės britų kairiarankių karališkosios šeimos atstovų. Britų spauda praneša, kad jis norėtų, jog ir jo sūnus George’as perimtų šią tradiciją. Bartas Simpsonas – vienas animacinio filmo „Simpsonai“ herojus – yra kairiarankis. Filme yra ir daugiau kairiarankių: Seymouras Skinneris, Nedas Flandersas, Moe Szyslakas ir Marge Simpson. Manoma, taip yra todėl, kad „Simpsonų“ kūrėjas Mattas Groeningas pats yra kairiarankis.