Kaip ugdyti arba grąžinti vaikams norą skaityti?

Beveik 40 proc. Lietuvos tėvų mano, kad jų vaikai karantino laikotarpiu, dar pavasarį įvedus nuotolinį mokymą, skaitymui skyrė mažiau laiko ir daugiau jo praleido prie ekranų. Tai paaiškėjo apibendrinus leidyklos „Šviesa“ užsakymu rugpjūtį atlikto „Norstat“ visuomenės nuomonės tyrimo rezultatus. Ar toks tėvų nerimas pagrįstas? Kodėl skaitymas svarbi ugdymo dalis? Ar įmanoma vaikus įkvėpti skaityti knygas ir ilgus tekstus? Atsakyti į šiuos ir kitus svarbius klausimus bei pakomentuoti tyrimo rezultatus sutiko lietuvių kalbos mokytojas Alius Avčininkas ir švietimo ekspertas, pedagogas, Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktaras ir dėstytojas Simonas Šabanovas.

Skaito vis mažiau, žiūri vis daugiau?

 

Pernai „Spinter“ tyrimų bendrovės atlikta apklausa atskleidė, kad knygos atsiduria tarp populiariausių dovanų – jas norėtų gauti net 19 proc. šalies gyventojų. Panašu, kad tai yra ir labai naudinga dovana, ypač vaikams. 2014 m. įkurtas Europos Sąjungos finansuojamas tarpdisciplininis Europos mokslininkų tinklas COST E-READ subūrė mokslininkus iš 33 pasaulio valstybių. Jie atliko net 54 tyrimus, kuriuose dalyvavo 170 tūkst. asmenų. Tokiu būdu išsiaiškinta, kad gilusis spausdintų knygų skaitymas aktyvina smegenų sritis, yra atsakingas už regėjimą, klausą ir kalbą. Mokslininkai taip pat nustatė, kad spausdintų ilgų tekstų (informacinių ar grožinių) skaitymas ir suvokimas ugdo rašymo bei teksto kūrimo gebėjimus, gerina ilgalaikę atmintį. Anot jų, ilgų tekstų skaitymas taip pat būtinas ugdant dėmesingumą, gebėjimą susikaupti ir siekiant praturtinti žodyną.

 

Nepaisant visų teigiamų savybių, šiuolaikiniame pasaulyje įvairaus amžiaus žmonės, taip pat ir vaikai, vis dažniau informaciją skaito ne knygose, o telefonų ir kompiuterių ekranuose. Štai Jungtinės Karalystės organizacija „National Literacy Trust“, jau 15 metų atliekanti jaunimo skaitymo įpročių tyrimą, nustatė, kad 2019 m. tik 26 proc. britų iki 18 metų knygą skaito kasdien. Tai žemiausias rodiklis per visą tyrimų istoriją.

 

Knygas, žinoma, dažniausiai keičia ekranai. JAV organizacija „ParentsTogether“ nustatė, kad pandemijos laikotarpiu laikas, kurį vaikai praleidžia prie ekranų, padvigubėjo ir pasiekė net 6 val. per parą. Dažniausiai naudojamomis programėlėmis įvardintos su edukacija mažai susiję: socialinis tinklas „Youtube“, vaizdo portalas „Netflix“ ir vaizdo įrašų bendrinimo bei socialinių tinklų paslauga „Tik Tok“.

 

Skaitymas ekrane lavina kitokius gebėjimus negu knygos

 

Vis dėlto net jei vaikai ekranuose skaitytų tekstus, tokį elgesį mokslininkai vertintų nevienareikšmiškai. Nors šis skaitymo būdas taip pat vertingas ir reikalingas, tačiau ugdo visai kitokius įgūdžius. Jis geriau tinka greitam susipažinimui su didesniais informacijos kiekiais, dar vadinamas „trumpuoju“ skaitymu, kai informacija permetama akimis, suprantant tik bendrąją prasmę.

 

Švietimo ekspertas Simonas Šabanovas siūlo dėl to labai nenusiminti ir prisiminti, kad gyvename naujoje eroje, kurią valdo skaitmeninės priemonės, ir kurioje begalė informacijos. „Ne tik vaikai, bet ir tėvai naudoja greitąjį skaitymą, nes gyvename greitos informacijos, sprendimų ir apibendrinimų laikmetyje. Mūsų elgesio modelis pasikeitė, nes mes „google‘iname“ ir gyvenime. Ieškome tik esmės ir konkretumo. Ugdomi kritinio mąstymo, laiko vadybos gebėjimai, o ypač kūrybinio mąstymo, nes iš nuotrupų konstruojame savo nuomonę ir suvokimą bei jį taikome“, – aiškino S. Šabanovas.

 

Savo ruožtu lietuvių kalbos mokytojas Alius Avčininkas teigia, kad, jo manymu, tėvai ne visada pastebi, ką iš tiesų veikia jų vaikai, todėl gali susidaryti klaidingą įspūdį. „Jeigu vaikas rankoje laiko telefoną ar sėdi, pasidėjęs kompiuterį ant kelių, tėvams gali pasirodyti, kad švaistomas laikas. Viskas prasideda ar tiesiog priklauso nuo komunikacijos: ar namie kalbamasi apie tai, kas kiekvienam šeimos nariui svarbu? Ar domimasi, kas vaiką traukia? Ar klausiama, ką vaikas skaito? Ir tie klausimai neturi būti tarsi mesti kaltinimai ar įtarimai. Visa priklauso nuo susiklosčiusių šeimos santykių: vaikas gali net sąmoningai slėpti savo pomėgius, jei nesulaukia palaikymo, jei įsigalėję vienokie ar kitokie standartai, kuriems pasipriešinti dar sudėtinga. Tokiu būdu savasties slėpimas, užsisklendimas gali būti traktuojamas ir kaip maištas“, – komentavo A. Avčininkas.

Skaityti nepriversime – galime tik sudominti ir rodyti pavyzdį

 

Kalbėdamas apie būdus, kurie leistų vaikus sudominti knygų ir ilgų tekstų skaitymu, lietuvių kalbos mokytojas A. Avčininkas teigia, kad jų yra daug; tik vieniems jie tinka, o kitus veda į aklavietę. „JAV edukologė Michelė Borba kalba apie ugdymą pasitelkiant asmenybes, kai sužadinamas smalsumas ieškoti informacijos, ją taikyti. Šį metodą puikiai iliustruoja lenkų slaugytojos, karo metais gelbėjusios žydų vaikus, istorija: Irena Sendler didžiulio susidomėjimo sulaukė dar būdama gyva, kai JAV moksleiviai, paraginti mokytojos, siekė kuo išsamiau susipažinti su juos įkvėpusia asmenybe; galiausiai jiems pavyko gyvai sutikti savo heroję. O viskas prasidėjo pamokoje. Nuo vieno sakinio, vienos asmenybės, vieno laiško“, – pabrėžė A. Avčininkas.

 

Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktaras ir dėstytojas S. Šabanovas siūlo derinti greitąjį ir lėtąjį skaitymą. Anot jo, skaitymas – plati sąvoka, nes žmonės skaito jau ne tik popieriuje spausdintą tekstą, bet ir skaityklėse ar kituose išmaniuosiuose įrenginiuose. „Nauja karta skaito išmaniuosiuose įrenginiuose ir taiko ne tik „trumpąjį“ skaitymą. Jiems prireikia ir susikaupimo, dėmesingumo, tai taip pat geras būdas prieiti prie knygos. O tada jau ugdomas mokėjimas įsiklausyti, įsijausti ir nuoseklus minties sekimas. Svarbu, kad toks skaitymas suteikia galimybę pailsėti ir viską apmąstyti lėčiau. Tai galimybė sulėtinti gyvenimo greitį ir patirti savianalizės ar ramybės laikotarpį, tai ypatingai svarbu palaikant teigiamą psichologinę sveikatą“, – aiškino švietimo ekspertas S. Šabanovas.

Atsiranda vis naujų skaitymo būdų

 

S. Šabanovo teigimu, kalbant apie skaitymą ir jo formas, reikia vengti kraštutinumų ir nesakyti, kad pasaulis priklauso tik skaitmeninei erdvei ar tik popierinei knygai. „Atsirado skaitmeninė erdvė ir reikia mokytis su ja gyventi ir ja naudotis. Aišku, sausas informacinių technologijų mokymas nelabai efektyvus, svarbiau yra jų taikymas ir naudojimas visose sferose. Ar reikia lavinti ir mokyti greitojo skaitymo įgūdžius – taip, bet reikia mokyti ir kritiškai atsirinkti, vertinti, analizuoti, palyginti ir, žinoma – taikyti! Klausimas turėtų būti formuojamas, o koks skaitymas bus po kelių metų? Rasis ir kitokių skaitymo būdų, reikės mokėti prisitaikyti, nesutrikti ir išmokti naudotis. Apibendrinant – svarbu laiku ir vietoje panaudoti skirtingus skaitymo gebėjimus ir mokėti skaityti“, – pabrėžė socialinių mokslų daktaras S. Šabanovas.

 

Ugdykite vaiko gebėjimą pabūti vienumoje

 

Savo ruožtu lietuvių kalbos mokytojas A. Avčininkas, tikina, kad lėtasis arba atidusis, tai skaitymas, susijęs su ritmu, kai turi būti aiškus dienos, savaitės ar mėnesio ritmas. Be to, mokytojas pabrėžia, kad žmogui ypač svarbu gebėti pabūti vienam. „Reikia pradėti nuo meditatyvių praktikų, padedančių susikaupti. Kitokias formas įgaunanti socializacija neskatina imti į rankas storesnę knygą: įpratę būti virtualios komunikacijos erdvėje, žmonės sunkiau susidoroja nuo jos atitrūkę, baiminasi likti vieni, ką nors praleisti, nespėti, tad kyla nesaugumo jausmas“, – aiškino lietuvių kalbos mokytojas.

 

Kad vis daugiau vaikų nenori ar nemoka skaityti knygų arba ilgų tekstų, nebūtinai yra technologijų daroma įtaka. Dėl to gali būti atsakingi ir tėvai. Jungtinės Karalystės organizacijos „National Literacy Trust“ tyrimai atskleidė, kad nors absoliuti tėvų dauguma pripažįsta skaitymo savo vaikams naudą, tačiau tik 15 proc. tėvų iš tiesų skaito vaikams garsiai kiekvieną dieną. Skaityti galima ne tik patiems mažiausiems.

 

„Tokia proga kaip Kalėdos – geras metas grįžti į skaitymo pasaulį. Ypač šiais metais, kai visos pramogos – namuose. Tik šįkart praverstų ne vien padovanoti vaikui knygą, bet ir kartu su juo skaityti, kurti šeimos skaitymo tradicijas ir palankią aplinką. Pagrindinis tikslas – kad vėliau, atžalai paaugus, skaitymas ir domėjimasis taptų savarankišku įpročiu“, – teigia švietimo ekspertas S. Šabanovas.

 

Leidyklos „Šviesa“ inf.