Kaip tampama mokytoju? Dviejų anglų ir lietuvių kalbų mokytojų sėkmės istorijos

Vis dažniau ir garsiau kalbama apie mokytojų trūkumą – didžiąją dalį Lietuvos pedagogų sudaro vyresnioji karta. Ar bus kam ją pakeisti? Kaip apskritai apsisprendžiama tapti mokytoju? Į pastarąjį klausimą atsakė dvi kalbų mokytojos, papasakojusios savo studijų pasirinkimo ir karjeros istorijas.

Lituanistika ir mokytojos kelias nuo Lietuvos, Amerikos iki Estijos

 

„Ne aš pasirinkau lituanistiką, ji pasirinko mane“, – prisimindama kelią savo profesijos link apibendrino Agnė Strolytė, kuri mokytoja ir dėstytoja dirba apie dešimt metų – suaugusiuosius ir vaikus moko lietuvių kalbos. Šis darbas jai – didelė aistra, nors pedagogė ją atrado visai netikėtai, profesijos pasirinkimas nuvedė į kitas dvasines ir fizines keliones, žmonių ir kultūrų pažinimą. Pedagogė dirbo Belgijoje, Liuksemburge, Estijoje, JAV – jos pačios teigimu, jei ne šis darbas, tikriausiai būtų visą laiką gyvenusi tik Lietuvoje.

 

Prieš 18 metų A. Strolytė įstojo į lietuvių filologiją tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete: ją domino užsienio kalbos, tad labiau norėjo studijuoti anglų filologiją, bet į šią specialybę neįstojo, o antrasis pasirinkimas buvo lietuvių filologija – ją įrašė, nes šią studijų programą buvo pasirinkusi jos sesuo. Pradėjusiai studijas merginai atrodė, kad yra ne savo vietoje, ji jautėsi nelaiminga, nes nepasirinko to, ko iš tikrųjų norėjo. Bet po kurio laiko studijos ėmė patikti, tuomet atrodė, kad vienintelis kelias baigus universitetą – eiti į mokyklą. „Ten ir nuėjau, gimtakalbius ir negimtakalbius vaikus mokiau lietuvių kalbos. Nors neįstojau į anglų filologiją, bet likimas nuvedė į tokią mokyklą, kur šios kalbos neišvengiau, turėjau ją išmokti, darbas buvo susijęs su ja, bet man nepatiko, neatradau savęs. Po trejų metų viskas pradėjo keistis – kuo daugiau investavau į veiklą, tapau profesionalesnė, jaučiau atsakomybę prieš mokinius, domėjausi įvairiais būdais, kaip galėčiau mokyti. Atsiradus įdirbiui veikla vis labiau įtraukė. Vėliau išbandžiau lietuvių kaip užsienio kalbos mokymą užsieniečiams suaugusiesiems (vėliau ir vaikams), tai man patiko labiausiai, be to, tuo metu trūko tą daryti gebančių specialistų, vadovėlių. Nuėjusi į biblioteką susirinkau krūvą vadovėlių, kūriau planus“, – pasakojo pedagogė. Iš pradžių jai trūko praktikos, reikėjo mokytis iš kitų pedagogų, eiti į kalbų kursus, stebėti, kaip dirba kiti, ir iš jų mokytis, šią veiklą ji tęsia iki šiol.

 

Po kurio laiko A. Strolytė išvyko į užsienį, pradėjo ten dirbti, stebėjo kitų mokytojų ir dėstytojų darbą. Tai motyvuodavo dar labiau stengtis, pedagogė pradėjo redaguoti, išleido vadovėlį, kuria lietuvių kalbos mokymosi platformą. Pasak jos, šis darbas padeda matyti lietuvių kalbą iš įvairių perspektyvų: vaiko, suaugusio žmogaus, kuriam ši kalba nėra gimtoji, todėl jam kyla daug įvairių klausimų, kurių galbūt nekiltų gimtakalbiui.

 

Tiems, kurie dar tik ieško savojo pašaukimo, pedagogė pataria pirmiausia pažinti save, savo stiprybes, suprasti, ką jiems patinka daryti, kuo žavisi, nebandyti išduoti savęs. Tada ateis pripažinimas ir pinigai. „Jei pasirinkote kryptį ir ji jums nepatiko, neskubėkite mesti, palaukite, tapkite profesionalesni, nes kaip jums gali patikti sritis, kurioje dar nieko iš esmės nežinote? Bet nebijokite ir keisti, jei matote, kad pirmasis pasirinkimas nepatiko, ieškokite panašių sričių. Nuoširdžiai domėkitės kuo nors, investuokite daug darbo, laiko. Nenuvykite svajonių ir norų“, – linkėjo A. Strolytė.

Kodėl ketvirtos kartos mokytoja pasirinko anglų kalbos mokytojos kelią?

 

Šalčininkų r. Dieveniškių „Ryto“ gimnazijos anglų kalbos mokytoja Austėja Maskoliūnaitė teigė, kad jaunam pedagogui tenka daug mokytis, tobulėti, bet visi iššūkiai įveikiami, tereikia pradėti nuo mažų žingsnelių. „Mano prosenelė, senelė, mama – mokytojos, pašaukimas jau buvo manyje, reikėjo tik išsigryninti. Dar mokydamasi dvyliktoje klasėje, pakviesta mokytojo, pradėjau dainuoti tuomečio Lietuvos edukologijos universiteto dainų ir šokių ansamblyje „Šviesa“, taip susipažinau su studentais, universitetu, įsitraukiau į jų veiklas, pajutau, kad tai tinkama aukštoji mokykla tiems, kurie nori tapti mokytojais. Nuo penkerių metų žinojau, kad būsiu mokytoja, tik nežinojau, kokio dalyko. Dešimtoje klasėje buvo minčių sieti ateitį su dainavimu, bet vėliau studijų programą pasirinkau žiūrėdama į ateitį – anglų kalbos reikės visur ir visada. Taigi mano pasirinkimas atėjo per savęs pažinimą, kitų variantų atmetimą, hobį, kurį galėjau pasirinkti kaip profesiją“, – savo istoriją pasakojo A. Maskoliūnaitė. Pasirinktos studijos nebuvo lengvos, kalba nuolat reikalauja kartojimo, mokymosi visą laiką. Kad susiformuotų įgūdžiai, reikėjo skirti daug laiko, atlikti daug pratimų, įvairių užduočių iš visų pusių visais įmanomais būdais, kad studentai išmoktų vieną kurią nors taisyklę. Taip pat teko išmokti nemažai papildomų dalykų, kalbų – lotynų, vokiečių, rusų.

 

Pasak mokytojos, filologijos studijos duoda du pasirinkimus – kalbą arba pedagogiką. Niekada negali žinoti, kur tavo kelias pasuks po studijų, todėl geriau turėti įvairių žinių bagažą. Net ir nedirbant mokytoju įgytos žinios gyvenime pravers, padės geriau suprasti vaikus, paauglius, apskritai žmonių psichologiją.

 

Baigusi mokslus mokytoja grįžo į rajoną, kuriame užsaugo ir kur yra vos dvi didelės mokyklos. „Man patinka mažų mokyklų (turinčių apie 100–200 mokinių) bendruomenės: jos yra savitos, nes pažįstame kiekvieną vaiką, kolegą, esame kaip viena didelė šeima. Neretai tokia mokykla yra vienintelis kultūros židinys, vienintelė vieta, kur vaikas gali išgirsti lietuvių kalbą, pamatyti spektaklį, paimti ir paskaityti knygą, tai mane pačią įkvepia, įprasmina darbą. Neįkainojama, kaip vaikai reaguoja į tą jausmą, kurį jiems suteikiu“, – savo darbo privalumus vardijo mokytoja. Jos teigimu, pedagogas turi galimybę vaikui perduoti savo žinias, prisidėti prie jo išsilavinimo, prie to, koks jis bus, kai užaugs – tas jausmas daug duoda, motyvuoja suteikti ne tik „sausų“, teorinių, bet ir įdomių žinių, gyvenimo pamokų, žaisti, juokauti. Besirenkantiems savo gyvenimo kelią A. Maskoliūnaitė patarė jausti, ką jiems sako širdis, per daug negalvoti.

 

Šias sėkmės istorijas mokytojos pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos organizuotame nuotoliniame renginyje „Jaunojo pedagogo klasė. Kalbų diena“, skirtame 9–12 klasių mokiniams, jame taip pat buvo pristatytos kalbų studijos, papasakota apie naujos kartos mokytojų rengimą, rengimo modelius. VDU Švietimo akademija bendradarbiauja su savivaldybėmis, pasirašomos sutartys, kad absolventai vyks ten dirbti po studijų (tokį modelį ir stipendijas studentams siūlo Kauno rajono savivaldybė), po studijų į gimtąjį kraštą skatina grįžti Raseinių, Ukmergės savivaldybės, kai kurios iš jų padeda pasirūpinti būstu, jauniems mokytojams dirbti padeda mentoriai.