Kaip stiprinti asmenybės atsparumą bei socialinį ir emocinį ugdymą

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Tęsiame temą apie Vilniuje vykusį Nacionalinį socialinio ir emocinio ugdymo (SEU) forumą, kuriame buvo skaitomi pranešimai, vyko konsultacijos ir diskusijos. Savo darbus bei mintis apie SEU pristatė švietimo ekspertai iš Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Suomijos, dalytasi idėjomis apie SEU kryptis, situaciją, galimybes…

Asmenybės atsparumas ir jo ugdymas. Neuromokslininko patarimai

Mokytojai moko jaunus žmones, taigi žinios apie tai, kaip veikia jų smegenys, pedagogams tikrai reikalingos – to turbūt niekas nedrįstų paneigti. Todėl Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto gydytojas neurochirurgas dr. Kęstutis Skauminas švietimo bendruomenei renginyje skaitė paskaitą apie smegenų veiklą ir atsparumą.

 

Neuromokslai – mokslų grupė, nagrinėjanti smegenų biologinės veiklos prigimtį, tyrimo objektai gali būti nuo atomų, molekulių, ląstelių, genų iki žmogaus elgesio modelių. Toje dviejų pasaulių (švietimo, nukreipto į darbą su plastiškomis jaunų žmonių smegenimis, ir neuromokslų, kurie kartais yra fundamentalūs, kalbantys sudėtingais terminais) sandūroje susiduriame su iššūkiu, kaip vieniems kitus geriau suprasti, išreikšti sudėtingus dalykus paprastai, kad būtų galima naudoti praktiškai čia ir dabar.

 

Švietimo srityje dirbantys žmonės siekia rezultato. Nuo ko jis priklauso? Jei ledkalnio viršūnė yra rezultatai, tuomet iš viršaus žemyn rikiuojasi veiksmai, įpročiai, emocijos, savijauta, jausmai, nuostatos, vertybės, o visko pamatas yra mąstymas.

Migdoliniame kūne iki 4 metų sukaupiama visa emocinė patirtis, kurios sąmoningai vėliau žmogus gyvenime negali prisiminti, bet ta patirtis lemia, kodėl vėliau mes skirtingai reaguojame į tą patį įvykį. Rezultatas labiausiai keisis, jei sugebėsime keisti žmonių mąstymą. Smegenys geba prisitaikyti, bet ne taip sparčiai. Mūsų smegenyse neuronai kuria sinapses – kai kurios iš jų yra pastovios (pastovūs – tai rankos valdymo arba gimtosios kalbos žemėlapiai), jas pažeidus atsiranda neurologinių defektų, bet kai kurios sinapsės nepastovios – aplinka, nauja informacija lemia, ar ji taps pastovi. Neuroplastiškumas suteikia mokytojams galimybę įdiegti naujus įpročius, požiūrį, naujas žinias. Vis dėlto smegenyse vietos ir energijos trūksta, todėl tam tikri smegenų žemėlapių kompleksai, atsakingi, pavyzdžiui, už refleksus, yra kur kas greitesni nei mūsų sąmoningas mąstymas.

Trys smegenų lygiai

 

Pasak šios teorijos, egzistuoja trys smegenų lygiai, iš kurių pirmasis atsako už refleksus (jį turi visi šaltakraujai ir šiltakraujai bei žmonės), antrasis – už emocinį intelektą (turi šiltakraujai ir žmonės), o trečiąjį, atsakingą už mąstymą, loginę atmintį, planavimą, strategavimą, savo veiksmų pasekmių numatymą, dėmesio valdymą, turi tik žmonės. Tačiau žmogaus smegenys ne visada pasiekia tą trečiąjį lygį – atsižvelgiant į situaciją, jį gali valdyti ir refleksai, emocijos. „Jei matote mokinio ar jo tėvų emociją, reikia išsiaiškinti jos priežastį, tada bus aiškiau, ką su ja daryti. Po emocijomis ledkalnyje yra žmogaus nuostatos, požiūris. Jei tuo metu žmogų valdys pirmieji du smegenų lygiai, reikia empatijos, parodyti, kad matome jų emocijas, tik tada pakilti į trečiąjį lygį, kad žmogus galėtų laisvai mąstyti, girdėtų, kas jam sakoma“, – paaiškina K. Skauminas. Juk būna, kad mokinys gerai mokosi, o vos išgirdus žodį „egzaminas“, jo smegenys tarsi užsiblokuoja.

Smegenims veikti reikia stimulo – jei žinosime, kad egzaminas po metų, jam ruoštis šiandien tikrai nepradėsime.

Smegenų būsenos

 

Jei profesorius pasakys, kad jo studentai – nevykėliai, 20 proc. kasmet išbraukiami iš studentų sąrašų, ir vėliau ramiai skaitys paskaitą, jos turinio studentai neįsimins, nes jų smegenys buvo perdirgintos ir pažintinės funkcijos nukrito iki nulio. Smegenys, jei kartą patyrėme stiprią baimę, nemalonų jausmą ar situaciją, puikiai prisimena tą situaciją ir jai dar net neprasidėjus pradės daryti viską, kad jos išvengtų – pasiims nedarbingumą, praleis pamoką ir pan. Jeigu įstūmėme žmogų į tą būseną, ją lydi atitinkamos emocijos (dažniausiai – baimė, nerimas, pyktis, neigimas, pasipriešinimas). Jei gebame, reikėtų pakeisti smegenų sistemą į veikiančią dopamino pagrindu, kai atsimenami geri dalykai ir norisi juos pakartoti. Galime tuo pasinaudoti – „žaisti“ su smegenų būsenomis. Tik jos ne visada būna tokios akivaizdžios. Smegenų būsena „nuo“ yra susijusi su pavojumi (žmogus jaučiasi nesusidomėjęs, neužtikrintas, susitelkęs į problemą, jos vengia, yra įsitempęs, jo mąstymas „tunelinis“), o būsena „link“, kurią reikia didinti, susijusi su apdovanojimu (asmuo yra susidomėjęs, įsitraukęs, kūrybiškas, susitelkęs į sprendimą, atsipalaidavęs, jo požiūris – globalus).

 

Smegenys sukurtos taip, kad kaip pavojų (jis gali būti ir tikras, ir įsivaizduojamas) priimtų pokyčius, stresą (kai per daug darbų, neužtikrintumo), kažką, kas yra nenuspėjama, nekontroliuojama, visuomenės vertinama neigiamai. Jaunos smegenys labai domisi naujovėmis, bet jei tų naujovių per daug – jos nebegali nuspėti, kas bus, pradeda suprasti, kad nebekontroliuos situacijos. Arba žmogų apima baimė, kad jis bus atstumtas, jei, pavyzdžiui, prastai pasirodys viešai kalbėdamas, kiti pakomentuos, prisimins, pasijuoks, t. y. atskirs nuo savęs. Mūsų prigimtinis kodas – būti su savais, nes buvome bendruomeniniai padarai ir tokiu būdu išlikome. Yra nustatyta, kad socialinės atskirties skausmą jaučiame tomis pačiomis smegenų struktūromis, kaip ir fizinį. Pavyzdžiui, kai patiriame patyčias.

Atsparumas

 

Mokslininkams nebuvo lengva atsakyti į klausimą, kas yra atsparumas. Vienas JAV neuromokslininkas praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje darė eksperimentus su šunimis –vilkšuniai buvo apkarstomi elektros laidais ir jiems periodiškai (nepaisant to, ką jie darytų) buvo suteikiamas skausmingas elektros iškrūvis (dabar dėl etikos sumetimų niekas tokių eksperimentų neatliktų, tada tai vyko „dėl mokslo“). Vilkšuniai buvo pasirinkti tikslingai – jie yra koviniai šunys, todėl priešindavosi 4–5 paras. Paskui patalpa nedidele pertvara, kurią lengvai galima perlipti, būdavo padalijama į dvi dalis. Vienoje pusėje elektra krėsdavo, kitoje – ne. Bet šunys jos neperlipdavo – jų smegenys per tą laiką išmoko vadinamojo „išmokto beviltiškumo“. Vėliau tas mokslininkas gyvenimą paskyrė išmokto atsparumo tyrimams.

 

Yra kelios asmenybės atsparumą aiškinančios teorijos. Pirmoji teigia, kad tai – įgimtas bruožas (genai lemia, jog vieni žmonės bet kurioje situacijoje reaguoja optimistiškiau, o kitus vadiname „degtukais“), bet iki galo nepaaiškina, kodėl žmonės sugeba atsparumo išmokti. Antroji sako, kad atsparumą lemia apsaugantys išorės veiksniai – pavyzdžiui, tėvų šiluma: jeigu kūdikis nuo pat gimimo jautė besąlygišką tėvų meilę – fizinį kontaktą, saugumo jausmą – jam susiformuoja tam tikras įgūdis būti atsparesniam. Taip pat gali veikti palaikymas – kai kažkas iš suaugusių artimų žmonių (nebūtinai tėvų, tai gali būti krikšto tėtis, pirmas mokytojas – mergaitėms paprastai moteris, berniukams – vyras) palaiko augantį, klystantį žmogų, sako: „Tu gali, aš tavimi tikiu“. Žmonės, turintys tokį palaikymą, yra atsparesni.

 

Išmoktą atsparumą sudaro savivertė, elgesio lankstumas, tikslo ir prasmės pojūtis, gebėjimas rasti sprendimus, palaikymas, proaktyvumas, emocijų reguliavimas (ne jų neturėjimas, neigimas, bet gebėjimas jas adekvačiai išreikšti ar pristabdyti) ir realistinis pozityvumas (kai nusiimame rožinius akinius ir realybę matome tokią, kokia ji yra). Jei žmoguje ugdome šiuos dalykus, jis tampa atsparesnis stresui – tai nesunku įrodyti psichologiniais testais.

 

Neuromokslų žinias galima taikyti kuriant metodikas, metodines rekomendacijas, priemones, būdus, kaip veiksmingiau išmokyti jauną žmogų, kuris šiais laikais mokosi tik dėl dviejų priežasčių: turi būti įdomus procesas, jo smegenys turi aiškiai žinoti, kodėl jam to reikia (kitaip jis negali mokytis). „Neabejoju, kad jūs stengiatės tai daryti, bet būna situacijų, kai viską darai itin profesionaliai ir vis tiek niekas nesikeičia, jaučiamės išsekę, atrodome profesionaliai neefektyvūs, artėja tai, ką vadiname perdegimo sindromu. Kad taip neatsitiktų, reikia kuo geriau pažinti save (pavyzdžiui, kaip veikia mūsų smegenys), tuomet galėsime savo viduje kurti šventyklą, harmoniją, pusiausvyrą“, – įsitikinęs K. Skauminas. Pasak jo, tai persiduos mokiniams ir pakeis sistemą.

 

***

Forume taip pat vyko įvairios diskusijos apie SEU, vienoje iš jų kalbėta apie mokyklos bendradarbiavimą su šeima, bendruomene, socialiniais partneriais siekiant stiprinti SEU. Diskusiją moderavo Ukmergės rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Vaidotas Kalinas.

Įkvepiantys Ukmergės pavyzdžiai

 

Neseniai Ukmergės bendruomenė du kartus parodė susitelkimo pavyzdį: kai Jono Basanavičiaus gimnazijos klasė tapo „M.A.M.A klase“ ir laimėjo galimybę dalyvauti „M.A.M.A“ apdovanojimuose ir kai Ukmergė išsikovojo galimybę, kad viduryje miesto mėnesį nemokamai stovėtų viešųjų paslaugų stotelė „SUNECO“. Norint laimėti abiejuose konkursuose reikėjo balsuoti internete, todėl ukmergiškiai, anot V. Kalino, tarsi išprotėjo – internetas tiesiog mirgėjo nuo raginimų balsuoti. Kai žmonės turi aiškų tikslą, susitelkia, jis būna pasiekiamas. 2018 m. balandį Ukmergė paskelbė visuomenei žinutę „Koja kojon“, kviesdama veikti kartu visus bendruomenės narius – mokyklas, tėvus, socialinius partnerius. Tam sukurtas Lietuvoje analogo neturintis feisbuko puslapis „Ukmergės švietimas koja kojon“, kuris beveik neturi administratorių, jį kuria kone visų švietimo įstaigų bendruomenių atstovai – savarankiškai skelbia pozityvią informaciją ir kuria jausmą, kad kartu galima daryti gerus dalykus. Mokslo metų pradžioje visų miesto mokyklų bendruomenės (ne tik mokiniai ir pedagogai, bet ir visi kiti darbuotojai) įsijungė į projektą „Aš esu“. Kiekvienas burtų keliu išsitraukė po kortelę, kurioje buvo pusė paveiksliuko, o kitą pusę turėjo kitas tos mokyklos bendruomenės narys – jiems reikėjo vienam kitą surasti ir susipažinti, kad galėtų atsiimti Švietimo ir sporto skyriaus dovaną – tušinuką. Į feisbuko ukmergiškių grupę suplūdo mokinių tėvai, norintys, kad jų vaikai rastų „porą“.

 

To paties miesto Senamiesčio progimnazijoje naujai atidaryta observatorija, kuri kadaise veikė apie penkis dešimtmečius. Ugdymo įstaiga laimėjo finansavimą teleskopui įsigyti (jį padovanoti įsipareigojo kuriamas fondas švietimui prie VšĮ „Global Lithuanian Leaders“ ir jo mecenatas dr. V. Lašas) Švietimo inovacijų dirbtuvėse, kur buvo siūlomos ir svarstomos idėjos, skatinančios mokyklas greitesniems pokyčiams. Mokyklai tereikėjo suremontuoti observatorijos, kuria gali naudotis mokiniai ir turistai, patalpas.

Kiti pavyzdžiai ir išsakytos nuomonės

 

Diskusijoje dalyvavę ugdymo įstaigų vadovai, mokytojai, pagalbos mokiniui specialistai kalbėjo apie tai, kad socialinis ir emocinis ugdymas turi būti pratęsiamas šeimoje, bendruomenėje. Kokią bendradarbiavimo formą pasirinkti? Geriausia to paklausti pačios bendruomenės. Tai gali būti ir savanorystė, socialinė-pilietinė veikla, įdomesni renginiai, pavyzdžiui, įvairios dirbtuvės, dailės terapijos ir pan. veiklos tėvams arba šeimoms, kur gali ateiti mamos, močiutės – Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijoje, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje. Tokios mokymosi kartu su vaikais veiklos gali padėti siekiant geresnių tarpusavio santykių. Galima siūlyti kelias veiklas, kad būtų iš ko rinktis. Ne vienoje mokykloje vyksta karjeros dienos, kurių metu tėvai ateina papasakoti apie savo darbą. Diskusijos dalyviai pastebėjo, kad kuo mažesni vaikai, tuo labiau jų tėvai įsitraukia į darželių, mokyklų bendruomenes, o kai vaikai darosi savarankiškesni, tas ryšys nutrūksta. Kartais mokyklose rugsėjo pirmąją penktokų ir vyresnių vaikų tėvams neleidžiama pasilikti klasėje su vaikais, bet kitos ugdymo įstaigos apie tai pagalvoja ir, pavyzdžiui, kol vyksta mokinių susitikimai su klasių auklėtojais, suorganizuoja tėvams paskaitą salėje. Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijoje anksčiau tėvai su vaikais dainavo ir šoko, dabar eina į bendruomenės dienai paminti skirtus naktinius žygius „Kudirknaktis“ – pagal amžių ir galimybes pasirenka ilgąją, vidutinę ar trumpąją trasas.  Dažnai mokyklose vyksta įvairios šventės, bet tėvai užimti, kai kurie dirba ne viename darbe, todėl geriau viena didelė ir kokybiška šventė nei daugiau mažesnių.

 

Esamas ar būsimas SEU komandas sudaro pagalbos mokiniui specialistai, mokytojai, mokiniai, savivaldybėse (arba švietimo centruose, pagalbos tarnybose, skyriuose) turėtų būti tokių veiklų koordinatorius, padedantis sudaryti sutartis su socialiniais partneriais.

Vienoje mokykloje kiekvieną pirmadienį ryte pradinukai turi pirmą pamoką socialinio ir emocinio ugdymo: kas nors iš administracijos pradinukų fojė susitinka su vaikais, palinki jiems geros savaitės, padainuoja 5–7 min., savaitės pabaigoje vaikų paklausiama, kaip tą savaitę sekėsi. Anot Gerosios Vilties progimnazijos direktoriaus Alvydo Šarmavičiaus, svarbu sveikintis su kiekvienu, matyti jų nuotaikas, žinoti vaikų vardus. Apibendrindamas moderatorius sakė, kad reikia tiesiog bendrauti, dalytis patirtimi, dalyvauti konferencijose, nes mokyklose vyksta daug įdomių dalykų, tik trūksta informacijos apie tai.

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.