Kaip projektinė veikla pažadino vaikų motyvaciją

Dijana Borisovienė
,
Jonavos vaikų l.-d. „Dobilas“ pedagogė

Kaip kūrybiškai ugdyti vaiko sakytinę ir rašytinę kalbą, kaip patirti sėkmę? Kaip vaiką priartinti prie knygos? Kaip skatinti ir palaikyti motyvaciją skaityti ir rašyti? Šie klausimai pedagogams vis dar kelia nerimą.

Jonavos vaikų lopšelio-darželio „Dobilas“ pedagogės daug dėmesio skiria kalbiniams gebėjimams ugdyti. Nuolat ieškome įvairių alternatyvių ir kūrybiškų ugdymo metodų bei būdų, siekdamos sėkmingo kalbos vystymosi ikimokykliniame amžiuje. Kiekvienais metais vykdome projektus, per kuriuos vaikai kuria savo knygas. Koks bus knygos turinys, priklauso nuo išsikeltų tikslų ir vaikų idėjų. Norint išnaudoti visas vaiko galimybes, reikalinga motyvacija.

 

Kas motyvavo vaikus veiklai?

Kaip vieną iš motyvacijos būdų pasirinkome pasikvieti vyresnius draugus – priešmokyklinukus.

Knygelę kurti motyvavo ir visų šeimų išleisti knygų viršeliai. Vaikui svarbu buvo ir tai, kad knygos viršelis atspindėjo jo pasiekimus kurioje nors srityje. Pavyzdžiui, jei turėjo kokių nors laimėjimų šokiuose, tai viršelis buvo su medaliu ar taure. Jei lankė kokį nors būrelį, tai knygos viršelį atspindėjo įspūdžiai iš to būrelio ir t. t. Visa tai itin motyvavo vaiką, nes jis jautė tėvų pasididžiavimą.

Tikslai ir siekiamybė

Pagrindiniai tikslai buvo sudaryti sąlygas ugdyti(s) kalbinius gebėjimus ir realizuoti kūrybinius sumanymus, gaminant ir kuriant knygeles. Be to, šiuolaikiniam ugdymui ypač svarbu suaktyvinti vaikų mąstymą, mokėti perduoti informaciją nenukrypstant nuo pagrindinės pokalbio temos.

Siekėme, kad ikimokyklinukai gebėtų išgirsti, išklausyti kalbantįjį, mokėtų išsakyti savo mintis, bendradarbiauti. Numatėme, kad kuriant knygas lavės kūrybiškumas, vaizduotė, atsiskleis saviraiška. Tikėjomės, kad priešmokyklinukai po projekto labiau pasitikės savimi, atsiskleis gebėjimai, išradingumas, išmoks vertinti savo ir draugų darbus bei pagrįsti nuomonę.

Veikla skatino kurti

Kiekvieną dieną ikimokyklinukus aplankydavo priešmokyklinukai su savo sugalvotomis užduotimis, staigmenomis ir pateikdavo jas mažesniems draugams. Jų mažieji labai laukdavo. Kartu su savo auklėtoja priešmokyklinukai papasakodavo įdomių pasakojimų, nuotykių, nutikimų ir tada pateikdavo sugalvotą užduotį, kalbėdami į diktofoną. Išklausę savo mintis diktofone, kiekvienas galėjo įvertinti save, savo kalbą, ją pataisyti. Buvo pateikta daug mąstymo, atidumo reikalaujančių užduotėlių.

 

Vyresniems buvo smagu stebėti, kaip dirba mažesni, jiems padėti, paaiškinti. O mažieji jautėsi svarbūs ir reikalingi. Kai darbeliai knygelėse būdavo užbaigti, vykdavo jų vertinimas. Įdomiausia buvo klausyti, kaip vaikai motyvuoja savo įvertinimą. Jie jautėsi labai reikšmingi. Įvertinus darbelius, visada vaikų laukė kažkokios staigmenos ir siurprizai. Pakilnojimas ant kėdės, atrodytų, toks paprastas dalykas, bet kiek daug reiškia vaikui. Juk galima pakilnoti ne tik per gimtadienį… Lipduko priklijavimas vaikui atmintyje išlieka labai ilgai… Vaikai tuo gyveno, apie tai kalbėjo.

Ką tai davė vaikui?

Priešmokyklinukai:

  • jautė pasitenkinimą, pasididžiavimą, savo pranašumą, norą tobulėti;
  • išmoko vertinti mažesnius ir motyvuotai pagrįsti savo nuomonę;
  • atsirado motyvacija stengtis, sugalvoti kažką nepaprasta, kūrybiška, suaktyvėjo mąstymas;
  • prasiplėtė vaikų akiratis diskutuojant, bendraujant, žaidžiant, kuriant, vaidinant.

 

Ikimokyklinukai:

  • atsirado didesnė motyvacija dirbti;
  • jautėsi labai svarbūs, reikšmingi, daug žinantys;
  • tapo išradingi, labiau mąstantys, atsiskleidė individualūs gebėjimai, kūrybiškumas;
  • išmoko išgirsti, išklausyti draugą, diskutuoti ir išsakyti savo nuomonę, atlikti užduotis iki galo.

 

Svarbiausia – atsirado motyvacija kurti. Vaikai nedideli, bet sukūrė tokių neįtikėtinų darbų, kad net sunku patikėti… Kiekvienas sukūrė knygą – tai jo pasiekimai.

Dažnai girdime sakant, kad vaikai nenori dirbti, yra nekūrybingi… Tiesiog juos reikia skatinti. Kartais pakanka nuoširdaus šypsnio, galvos linktelėjimo, paplekšnojimo per petį, o kartais staigmenos: lipdukų, apyrankės (pynelės iš siūlų), baliono ir pan. Nuolat vaikus motyvuojame: įkeliame piešinius į kompiuterį, vaikai dovanoja savo darbelius mažesniems draugams, pasikviečiami priešmokyklinukai, darželio darbuotojai pasidžiaugia pasiekimais. Vaikus aplanko pasakų personažai, kuriems kūrė darbelius. Taigi paskatinimas daro stebuklus.

Ką tai davė mums, pedagogėms?

Mes, pedagogės, nuolat aptardavome pateikiamas užduotėles, apmąstydavome, kas gali būti pasunkinta, o ką palengvinti, į ką atkreipti dėmesį, kad vaikai neprarastų motyvacijos. Kiekviena pateikdavome savo idėjas ir prieidavome bendras išvadas. Vaikams atlikus darbelius vėl apmąstydavome. Tai buvo didelė patirtis ne tik vaikams, bet ir mums. Ne tik vaikai, bet ir mes kartu „paaugome“.

Buvo begalinis noras dirbti, dalytis įspūdžiais… Juk šiais laikais tai pasiekti ypač sunku. Rezultatai pranoko visus lūkesčius. Ne žinios, bet vaikų kūrybiškumas, smalsumas pasiekė aukščiausią tašką. Juk vaikas yra kaip ta sėklytė, kurią augini ir lauki vaisių… Sukurtos knygos padėjo dar labiau pažinti vaiką, išryškino kiekvieno pasiekimų augimą ir tai sudarė galimybę tikslingai ugdyti pagal kiekvieno galias.

Ką tai davė tėvams?
  • pedagogo pastangos kelia tėvų pasitikėjimą;
  • kaupiami įrodymai apie vaiko gebėjimus, pasiekimus, pažangą skatino tėvus įsitraukti į ugdymo procesą ir pateikti savo idėjų;
  • tėvams pateikiama patraukli bendravimo, bendradarbiavimo ir informavimo forma apie vaikų ugdymą;
  • įtraukus tėvus į ugdymą, stiprėjo bendravimo ryšys tarp tėvų ir vaikų.
Tolesnė vaikų veikla

Vaikų sukurti darbeliai paskatino kurti individualias knygeles pasirenkant savo temą pagal pomėgius. Pasirinkęs temą, medžiagos ieškojo namuose, grupėje, kirpo norimus paveikslėlius, kopijavo, rašė, kūrė siužetus. Taip atsirado vaikų sukurtos knygos apie gyvūnus, paukščius, žaislus ir kt. Savo kuriamas knygeles vaikai nešėsi į namus, aptarinėjo su tėveliais, galvojo, kaip dar jas papildyti.

Apibendrinimas

Kaskart vaikai varto knygeles, lygina su draugų darbeliais, vienas kitam paaiškina tai, ko nežino. Taip analizuodami vieni kitų darbus tobulėja, išmoksta vertinti, įsivertinti ir pagrįsti savo nuomonę.

Knygos naudingos, nes jose sudėta visa vaikų patirtis. Kiekvienas gali bet kada ją vartyti, skaitinėti, papildyti, dalytis idėjomis su draugais. Norisi tikėti, kad vaikai su knyga nesiskirs visą gyvenimą…

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.