Kaip prisijaukinti nuotolinį mokymą(si)

Vis labiau įsigalintis nuotolinis mokymasis greičiausiai niekada neprilygs natūraliam. Tačiau, kai virtualios pamokos tampa vienintele galima ugdymo forma, svarbu atrasti būdų, kaip jas padaryti ne mažiau įtraukiančiomis ir įdomiomis.

 

Natūralaus santykio ugdymo procese nepakeis niekas, tačiau, kaip pastebi vaikų psichiatras, socialinio emocinio ugdymo ekspertas Linas Slušnys, ir nuotolinį mokymą(si) galima organizuoti gerai, nors ir kitaip. Į ką, visų pirma, reikia atkreipti dėmesį? – psichikos sveikatos specialistas dalijasi keletu patarimų.

Paskaitos pobūdžio pamokos – mažiausiai įtraukiančios

 

Dalyvauti nuotolinio ugdymo pamokose ar užsiėmimuose vaikams bus įdomiau, jei naudosite daugiau skirtingų metodų ir juos tarpusavyje kaitaliosite – medžiagos išdėstymą derinsite su darbu grupelėmis, diskusijomis, kūrybinių sprendimų paieška.

Būtinos sąlygos – dinamika ir kūrybingumas, puikus technologijų valdymas, daugiau atsakomybių ir laisvių vaikams – nes informacija dalijasi jie, o mokytojai ją tik papildo ar nukreipia.

 

Mažiausiai veiksmingi metodai, deja, labiausiai mums įprasti – paskaitų skaitymas arba pamokos medžiagos išdėstymas ir atsiskaitymas temą užbaigus. „Iš savo darbo su mokiniais ir mokytojais patirties, galiu pasakyti, kad po valandos dėstymo, aktyviais lieka mažiau nei pusė dalyvių. Visi kiti išsijungia kameras“, – patirtimi dalijasi Linas Slušnys.

Beje, kaip pastebi psichiatras, menkas aktyvumas – ne vienintelis galimas atsakas į nuobodžius užsiėmimus. Jei vaikams nuobodu, jie ima trukdyti pamoką. Taip elgiasi ir geri mokiniai, turintys aukštesnius nei vidutiniai gabumus – jie pirmieji perpranta pamokos medžiagą, greičiausiai atlieka užduotis, o kai laukti kitų darosi nuobodu – ima aktyviai, tačiau ne visada patogiai, reikštis.

Vaikai šiandien – ženkliai drąsesni, nei prieš keletą metų. Jie laisviau kalba apie tai kaip jaučiasi, moka įvardinti asmenines būsenas, geba drąsiai išsakyti savo nuomonę.

Didinant aktyvumą – daugiau atsakomybės, savarankiško darbo grupėse

 

Vaikus įtraukia ir aktyvina darbas poromis ar nedidelėmis grupelėmis, atskiruose, pasirinktos platformos, kambariuose – formatą pakeitus labiau įtraukiančiu ir dinamišku, aktyvumas didėja. Didžioji dalis, iki šiol dalyvavusiųjų, „incognito“ įsijungia vaizdo kameras.

 

Kalbėdamas apie rečiau naudojamus būdus didinti aktyvumą, Linas Slušnys užsiminė apie vaikų „konsultacijas“ mokytojui, kai mokytojas „staiga prisimena“ kažko nežinantis, ir prašo vaikų jam padėti – „kalbėkite po vieną ir paaiškinkite man…“. Vaikams labai patinka padėti mokytojui, ypač, jei konsultacijų prireikia technologijų srityje, kurioje vaikai išties jaučiasi puikiais ekspertais. Žinoma, dažnai tokiais dalykais jų „neapgausi“, tačiau keletą kartų – puikiai suveikia.

Kartais pedagogai patiki vaikams savarankiškai pasiruošti ir pravesti išmoktų temų kartojimosi pamoką. Mažieji mokytojai savarankiškai sprendžia, kokiomis programėlėmis naudotis, kaip išdėstyti kartojamą medžiagą. Šis būdas ypač naudingas, nes leidžia mokytojams pamatyti, ką vaikai įsiminė, o vaikams – išmaniai perteikti įgytas žinias.

 

Kaip pastebi Linas Slušnys, vaikų įsitraukimas pamokoje didele dalimi priklauso nuo mokytojų aktyvumo ir kūrybiškumo. O mokytojams, mokyti nuotoliniu būdu, ypač sudėtinga, nes dėl vaikų dėmesio jie konkuruoja su tūkstančiais socialinio tinklo „YouTube“ filmukų. Tačiau, pasak psichiatro, „dar nėra sukurto tokio filmuko, kuris būtų įdomesnis už mane gyvą. Tačiau tam ir turiu pasistengti – kažką nuveikti, sugalvoti“.

Siekti sąžiningumo – baudžiant ar skatinant?

 

Ar įmanoma, mokantis nuotoliniu būdu, vaikus paskatinti dirbti sąžiningai?

Linas Slušnys įsitikinęs, kad turint gerų elektroninių įrankių, tai nesudėtinga.

Elementariam žinių patikrinimui puikiai tinka riboto laiko testai – susigundę atsakymų ieškoti naršyklėje „Google“, to padaryti tiesiog nespėtų – iš 30 pateiktų klausimų, atsakytų į 4–5, o įvertinimas nebūtų geras.

Jei prie tiriamųjų ar kūrybinių užduočių vaikas užtrunka, ar dirba kartu su klasiokais – nieko tokio. Juk jei užduotis atlikta – tikslas pasiektas, nors ir pasitelkus visus galimus papildomus resursus. Nereikėtų reikalauti iš vaiko tokių dalykų, kurių net ir suaugusiesiems laikytis būtų sunku ir neįdomu.

Jei už vaiką namų darbus atlieka tėvai – mokytojas neturėtų prisiimti atsakomybės dėl tokio tėvų elgesio. „Jei mama nesuvokia, kad kišdamasi ne padeda, o kenkia – tai ne mokytojo problema.“

Mokytojas neturi tikslo bausti, jis – skatina mokytis. Jei pavyko prasčiau – labai gerai, nes galima tobulėti. Juk ne dėl pažymio mokomės.

Tėvų dalyvavimas mokantis nuotoliniu būdu: ar tai svarbu?

 

Psichiatras pastebi, jog vaikai labiausiai nori įtikti savo tėvams, ne mokytojams. Todėl tėvai būtinai turėtų dalyvauti vaiko ugdyme ir bendradarbiauti su mokytojais, kai sprendžiamos emocinės ir ugdymosi problemos. Tėvams vertėtų dalyvauti visuose klasės susirinkimuose – ir metų pradžioje, keliantis ugdymosi tikslus, ir metų pabaigoje, apžvelgiant, kaip sekėsi jų siekti, ir tarpiniuose, kuriuose sprendžiamos kasdienės problemos.

 

Socialinio ir emocinio ugdymo ekspertas, vaikų psichiatras Linas Slušnys šias įžvalgas išsakė švietimo aktualijų konferencijos „Nestabilus ryšys: santykiai ir ugdymas nuotolinio mokymosi realybėje“ metu surengtoje plenarinėje pedagogų sesijoje, skirtoje „Bendravimo su mokiniais, jų įsitraukimo skatinimo ypatumams“, kuri spalio 8 d. surengta Lietuvos vaikų ir jaunimo centre.

 

Lietuvos vaikų ir jaunimo centro inf.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras