Kaip pažadinti pavasarį, arba kaip mes puošėme Velykas

Loreta Mockevičienė
,
Kauno l.-d. „Vaikystė“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja

Velykinis laikotarpis – įspūdingas pavasarinių švenčių, visiško atgimimo, atsinaujinimo laikas, gausus senųjų papročių, prietarų, žaidimų, simbolikos. Margučiai, pražydintos medžių šakelės, ryškiaspalvės verbos ar surištas šiaudų sodas – visa tai naujos gyvybės, žiemos pabaigos ir artėjančios vasaros sutikimo simboliai.

 

Kauno lopšelio-darželio „Vaikystė“ „Ančiukų“ grupės vaikai, įgyvendindami projektą „Kaip pažadinti pavasarį“, išbandė įvairias kūrybines gamtos priemones, atliepiant STEAM sritis perteikė atgimimo šventės tradicijas, papročius ir simbolius kurdami erdvines dekoracijas šv. Velykų tema.

 

 

Prieš išlaisvindami savo kūrybiškumo galias ir įsitraukdami į šį malonų kūrybinį procesą, vaikai aptarė, diskutavo apie gražiausią pavasario šventę, šventinius Velykų ritualus ir jų kilmę. Pasinaudoję informacinėmis technologijomis sužinojo, kaip švęsdavo mūsų protėviai, kokios velykinių vainikų, sodų pynimo, puokščių rišimo paslaptys.

 

Artimiausioje lauko aplinkoje stebėjo, kokie pokyčiai vyksta gamtoje, ieškojo įvairiausių pavasario ženklų – prasikalusio žolės daigelio, pumpurėlio ant krūmo ar medžio šakos, pražydusios gėlės žiedo ar nutįsusio beržo žirginėlio, tyrinėjo, rinko augalus, gamtinę medžiagą. Radinius rūšiavo pagal spalvas, dydį, skaičiavo, kokių gėrybių rado daugiau, lygino jas tarpusavyje – kuri gėlė yra melsvesnė, kurios spalva sodresnė, kuri beržo šaka turi daugiau pumpurų, matavo, kuri vytelė ilgesnė, kuris žolės stiebas storesnis, platesnis…

 

Ieškodami atsakymo į klausimą, kas palaiko augalų gyvybę, atliko bandymą. Per jį įgijo žinių apie vandens poveikį visiems gyviems organizmams, išsiaiškino, kodėl į vandenį pamerktos beržo šakos sužaliuoja, o kitos visą laiką lieka nudžiūvusios ir net vanduo negali jų atgaivinti.

 

Kurdami dekoracijas, panaudojo visa tai, ką atgimstanti gamta padovanojo, ką rado ir surinko lauke. Susipažino su tikrosiomis šv. Velykų spalvų reikšmėmis ir jų skleidžiamą magiją „įpynė“ į savo kūrinius. Beržų šakelės puikiai tiko vainiko gamybai. Sulenktos ir surištos jos įgavo pagrindinio Velykų simbolio – kiaušinio – formą. Iš sudžiūvusios žolės pavyko susukti mitinio paukštelio Velykio lizdelį, į kurį šis paukštis deda margučius vaikams, o iš apsamanojusių pagaliukų sukonstravo seną miško šulinį, pilną gyvybės vandens. Tyrinėdami atrado, kad graikiniai riešutai savo forma labai panašūs į kiaušinį. Išmargino juos įvairiausiomis magiškomis spalvomis ir raštais. Papuošę visa tai gėlėmis, žolelėmis, paukščių plunksnomis, žaliuojančiomis medžių šakelėmis, „riešutiniais margučiais“, sukūrė tikrai nepakartojamą Velykų grožį.

 

Bendradarbiaudami vaikai įgyvendino pačias šviesiausias savo mintis ir idėjas, patyrė atradimų ir kūrybos džiaugsmą, patenkino norą pažinti, išmokti, kurti. Savo rankomis pagamintos puošmenos paskleidė jaukumą ir šilumą, įnešė į kasdienybę naujų spalvų.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.