Kaip pasaka padeda ugdyti vaikų kalbą?

Nuo šių metų spalio mūsų įstaigos ankstyvojo ugdymo grupė dalyvauja tarptautiniame ilgalaikiame prevenciniame projekte „Vaiko kelias į gražią kalbą kartu su pasaka“. Šio projekto tikslas – grupėje vykstančias veiklas susieti su pasaka ir integruoti kalbos ugdymo modelį, t. y. artikuliaciją, kalbinį kvėpavimą, girdimąjį dėmesį ir smulkiąją motoriką. Šiuo tikslu ankstyvojo amžiaus „Skruzdėliukų“ grupės vaikai kasdien varto knygas, stebi jų paveikslėlius, personažus, pamažu pradeda domėtis ir pačiu tekstu. Per šį laikotarpį mažieji skaitytojai susipažino su daugybe naujų personažų, kurie atnešė mažiesiems ne vieną naują iššūkį!

 

Išbandėme sensorinį skaitymą, kuris apima skirtingus pojūčius: uoslę, klausą, regą, lytėjimą, bendrąją ir smulkiąją motoriką. Klausydami pasakos „Meškis ir žąsis“, vaikai susipažino su pasakos personažais meškiu ir žąsimi, kartu keliavo ir atliko praktines užduotis: sekė žvėrių pėdsakais, išmoko kalti, bandė užuosti, kokią arbatą draugai gėrė, išgirdo, kaip šąla ir traška ledas, aiškinosi, ar meškinas moka skristi, padėjo žąsiai sukrauti drabužius į lagaminą, išsiaiškino, kad meškis neskrenda į šiltus kraštus, bet žiemą miega. Pagal šią pasaką buvo tikslingai parinkti sensoriniai dirgikliai: citrinos kvapas, plėvelė su burbuliukais, traškanti plėvelė, drabužėliai, miško žvėrių pėdsakai su reljefu, meškino ir žąsies žaislai, kamuoliukai ir kitos priemonės.

 

Grupėje su vaikais kas 3–4 savaites klausėmės naujos pasakos. Pirmiausia susipažinę su „Drambliukas dalinasi ledais“ pasaka, tyrinėjome dramblio ir paršelio personažus, stengėmės išgirsti ir atpažinti jų garsus, išvaizdą ir pėdsakus. Lavindami artikuliaciją bandėme atkišti lūpas kaip drambliukas, o kalbiniam kvėpavimui padėjo dažų pūtimas: „pučiu kaip drambliukas“. Atidarius tikrą ledų gaminimo cechą, dirbo mažieji pirštukai: dažėme, lipdėme, bėrėme kruopas, dėliojome ir rūšiavome kamuoliukus. Taip pat dalijomės patirtimi, kaip galima padėti mažajam paršeliui, kuris išsimaudė purve, – su šepetėliais ir vandeniu pavyko jį nuprausti.

 

Skaitydami pasaką „Pagyrūnas baravykas“ susipažinome su grybo personažu, pūtėme žandus ir pilvą, imituodami pasipūtusį baravyką. Klausėmės įvairių miško garsų – vėjas, lietus, vilko staugimas, paukščių čiulbėjimas, griaustinis. Pasitelkę kaštonus kartojome ritmišką beldimą. Lavindami smulkiąją motoriką, kūrėme medžius, aplikuodami kankorėžį plastilinu, putomis ir dažais dažėme grybo trafaretą, sukūrę rudens gėrybių kauliuką ir dėžutę, rūšiavome, dėliojome, ridenome gamtinę medžiagą. Ant šviesos stalo matavome, svėrėme, lyginome kaštonus, giles, kankorėžius, o sukūrus miško takelį, ridenome ir pūtėme juos, bandydami pataikyti takeliu.

 

„Čipolino nuotykiai“ linksmiausi! Vaikai išklausę pasaką skubėjo iš arčiau stebėti daržovių ir vaisių: svogūno, pomidoro, agurko, morkos, bulvės, obuolio, apelsino, o atkišę lūpas bandėme giliai įkvėpti ir lyg pauostyti kvapą. Didysis pomidoras pareikalavo didelių pastangų, kol ištarėme „ooo“, tačiau tam padėjo veidrodėlis. Klausydami dainos apie daržoves, bandėme išgirsti ir įvardinti, galbūt net parodyti paveiksliuke, apie kokią daržovę dainuoja, o prie nuotaikingos dainos prisijungė ir linksmi pirštukų judesiai! Rūšiuojant daržoves ir vaisius pagal spalvas arba dydį ar bandant jais dažyti lavėjo smulkioji motorika. Linksma, bet susikaupimo reikalaujanti užduotis – išimti iš moliūgo sėklas, tuo metu puikiai dirbo pirštukai: išrinkome, rūšiavome, nuplovėme ir net pavyko suskaičiuoti! Vaikus Čipolino nuotykiai ne tik paskatino paskanauti rudens gėrybių, bet ir pasigaminti vaisių kokteilius bei pavaišinti draugus.

 

Visą mėnesį „Skruzdėliukų“ grupėje svečiavosi katinas, šuo, asilas ir gaidys iš pasakos „Brėmeno muzikantai“. Ridendami kauliuką, skaičiuodami taškus ir dalydami kaulus šuniukui, susipažinome, ką mėgsta ėsti ir kokius linksmus žaidimus siūlo žaisti šuo. Pasitelkę magnetą „pavirtome“ katinais ir „gaudėme“ pelytes. Pasigaminta priemonė padėjo pučiant stebėti, kaip juda spalvotos juostelės, primenančios spalvotas gaidžio plunksnas. Klausydami pasakos susipažinome su gyvūnų išvaizda: spalva, dydžiu ar forma, tyrinėjome jų pėdsakus plastiline, rūšiavome, kurie gyvūnai gyvena lauke ir namuose. Pasinaudodami šviesos stalu kūrėme fermą, kurioje prižiūrėjome ir maitinome gyvūnus. Praktinėse veiklose, pavyzdžiui, aplikuodami avį, tyrinėjome kailio švelnumą, o susipažindami su višta, stebėjome, kurie kiaušiniai rieda greičiausiai. Klausydami gyvūnų garsų bandėme juos pakartoti, atspėti, kas taip „kalba“, nurodyti, kurioje pusėje skambėjo garsas, pasinaudodami puodais, sukūrėme kuo tikriausią puodų orkestrą – kaip tikri Brėmeno muzikantai!

 

Žiemą pasitikome su „Sniego karalienės“ pasaka. Susipažinę su mergaitės kelione, grupėje bandėme kurti tamsų tunelį, imituodami mergaitės kelionę, pasišviesti žibintuvėliais ir rasti išėjimą iš jo. Bandėme susitarti ir bendradarbiauti: „aš lysiu – tu šviesk“, „pažiūrėk, šviečia!“. Kas yra žiema? Išbandėme pūtimo žaidimą – pūsdami stebėjome, kaip maišelyje sukasi snaigės. Pratimą norėjosi vis kartoti! Prieš gamindami sniego pilį tyrinėjome vandens savybę – ledą: kaip jis tirpsta, ar gali jis būti spalvotas, ką randame lede? Aktyviai veikdami išbandėme įvairias priemones: pipetes, teptukus ir net plaktukus. Dirbtinio sniego gamyboje veikėme kūrybiškai: naudojome skirtingas priemones sukurdami savo svajonių pilį. Išsiaiškinome, kad sniege galime pamatyti daugybę paslapčių, į pėdsako formas pirštais bėrėme miltus, džiaugėmės savo rezultatu ir dalijomės įspūdžiais su kitais. O paslaptingos sniego gniūžtės sudomino savo garsu, lyg kas šnypščia? Kas gi viduje? Pasinaudodami pipetėmis lašinome lašelius ir bandėme išgelbėti pasislėpusius sniege gyvūnus: „čia paršelis!“, „šuo“ – pasigirdo vaikų įspūdžiai.

 

Projekto metu integruotos pasakos skatina vaikus klausyti skaitomų ar pasakojamų kūrinėlių, jais domėtis, tyrinėti, veikti. Taip sudaromos palankios ankstyvosios vaikų kalbos ugdymo(si) sąlygos. Vaikai ne tik dažniau varto knygeles, žiūrinėja paveikslėlius, piršteliu juos rodo, bet ir kreipia dėmesį į tekste esančias raides, žodžius ar simbolius, geba sieti paveikslėlius su juose vaizduojamais konkrečiais daiktais, bando juos pavadinti. Tyrinėdami dailės medžiagomis ir priemonėmis intuityviai atranda skirtingus veikimo jomis būdus, lavina smulkiąją motoriką, gerina akies ir rankos koordinaciją: ima, pila, maišo, išpila, brauko, maigo, varvina. Perskaitę šias penkias pasakas, nekantriai laukiame susitikimo su naujų pasakų personažais, jų nuotykiais ir iššūkiais!