Kaip kalba priešmokyklinio amžiaus vaikai?

Kalbos raida – sudėtingas ir ilgas procesas. Neretai manoma, kad vaikai gimtąją kalbą išmoksta ankstyvojoje vaikystėje ir 4–5 metų jau geba vartoti įvairų žodyną, naudotis gramatikos elementais, taikyti gramatikos taisykles. Tiesa ta, kad šio amžiaus vaikams kalbiniai gebėjimai leidžia pasiekti komunikacinių tikslų, bendrauti, išreikšti nuomonę. Tačiau ne tik apie 4–5 metus, bet ir vėliau vaikų kalboje dar pasitaiko įvairių nesklandumų, pavyzdžiui, 6–7 metų vaikas dar gali nesuvokti dalyvinių konstrukcijų reikšmės (pavyzdžiui, berniukas, gaudomas tėčio), painioti objektą ir subjektą sudėtiniuose prijungiamuosiuose pažyminio sakiniuose (pavyzdžiui, mergaitė, kuri šukuoja mamą; mergaitė, kurią šukuoja mama), nežinoti kai kurių žodžių ar negebėti parodyti tam tikrais žodžiais įvardijamų paveikslų. Taigi kyla klausimas, ar priešmokyklinio amžiaus vaikų kalbos nesklandumai turėtų kelti nerimą ir kada šiuos nesklandumus vis dar galime laikyti norma, o kada juos reikėtų sieti su neišplėtotąja kalba (kalbos neišsivystymu)?

Vytauto Didžiojo universitete vykdytas projektas „Kalbos neišsivystymo požymiai ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje: spontaninės ir išgautosios kalbos analizė bei eksperimentiniai tyrimai“, finansuotas Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT, sutarties nr. S-LIP-18-36), sudarė sąlygas atlikti natūraliojo stebėjimo ir eksperimentinius tyrimus, sukaupti 80 vaikų, turinčių neišplėtotą kalbą (kalbos neišsivystymą), pasakojimų ir dialogų tekstyną bei eksperimentinių testų rezultatų duomenų bazę, taip pat sukaupti 80 tipinės kalbinės raidos vaikų duomenis. Kiekybinė ir kokybinė šių šaltinių analizė leido nustatyti vaikų tipinės ir neišplėtotos kalbos požymius.

Ekspresyviosios raiškos sunkumai priešmokykliniame amžiuje

Tyrimo metu vaikų buvo prašoma papasakoti istoriją pagal paveikslėlių seką bei aptarti „nesąmonių paveikslą“, kuriame nupiešti realybės neatitinkantys objektai (pavyzdžiui, paršiukai tupi medyje, vasarą vaikai čiuožinėja rogutėmis, žuvys skraido danguje). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad net ir priešmokyklinio amžiaus vaikams (6–7 m.), kurių kalbos raida tipinė, kyla sunkumų, susijusių su aktyviuoju žodynu: kartais jiems sunku rasti tinkamą žodį, įvardyti tam tikrus objektus ar veiksmus. Tipinės raidos kalboje dažniausiai pasitaikančios klaidos susijusios su nežinomo žodžio pakeitimu kitu žodžiu, įvardijančiu vizualiai panašų objektą ar veiksmą, pavyzdžiui:

Tyrėjas (rodydamas paveikslą, kuriame pavaizduota varlė, šokinėjanti per virvutę): Per ką ji čia šokinėja?

Vaikas: Per siūlą.

Tyrėjas: O man atrodo, kad jisai ugniagesys yra. Jis turėtų ką daryti?

Vaikas: Usaldyti [: užšaldyti] ugnį.

Tyrėjas: Ugnį užgesinti, taip?

Kartais vaikai painioja tos pačios leksinės semantinės grupės žodžius, pavyzdžiui, vištą vadina gaidžiu, varną – antyte, tvartą – narvu, arba renkasi platesnės reikšmės žodį, kai negali įvardyti konkrečios sąvokos, pavyzdžiui, reikia padaryti sieną; gaidys valgo grūdus. Įdomesni atvejai, kai vaikai padaro klaidų, susijusių su panašiu žodžių skambesiu, pavyzdžiui:

Tyrėjas: Iš kur čia dabar keliauji?

Vaikas: Iš šal-, iš šalties.

Tyrėjas: Iš šaltų kraštų? Iš Arkties atkeliavai, ach.

Vaikas: Ir šito viso renginio nereikia <…>, nes vasara yra labai karšta.

Komentaras: Vaikas renginiu vadina rūbą / aprangą.

Vaikai, kuriems būdinga neišplėtota kalba, daro daugiau klaidų. Dalis jų taip pat susijusi su panašios reikšmės žodžių painiojimu, reikšmės perkėlimu pagal panašumą, pavyzdžiui, mergaitiškos plavkės, drambliuko snapas, bitė duria. Vis dėlto vaikai, turintys kalbos sutrikimą, dažnai nesugeba nežinomo žodžio pakeisti panašios reikšmės žodžiu. Tokiu atveju, šie vaikai įprastai renkasi įvardžius tas, šitas, toks, pavyzdžiui:

Tyrėjas: Kas čia maudosi?

Vaikas: Tokie negali maudytis, į sniegą įlinda [: įlenda] ir mirę.

Tyrėjas: Kas krenta iš dangaus žiemą?

Vaikas: Šitas.

Esant kalbos sutrikimui pasitaiko atvejų, kai vaikas objektui įvardyti parenka tematiškai susijusį žodį, tačiau ne iš tos pačios leksinės semantinės grupės:

Tyrėjas: Kokie čia medeliai?

Vaikas: Žolės.

Tyrėjas: O kaip tu galvoji, koks čia metų laikas?

Vaikas: Siega [: sniegas].

Neišplėtotoje kalboje būdingi atvejai, kai vaikas nežinomą žodį keičia nerišliais sakiniais, pavyzdžiui, į tyrėjo klausimą, kur auga braškės, vaikas, nerasdamas tinkamo žodžio, atsako As [: aš] nebuvo siau [: čia]. Kitą katą [: kartą] buvo daug… arba, apibūdindamas gaisrininką, sako Man nepatinka va cia [: čia]. Vandenys kazkur [: kažkur]. Namas plauna tas.

Taigi priešingai nei tipinės kalbinės raidos atveju, vaikams, turintiems kalbos sutrikimą, dažnai sunku parinkti atitikmenį nežinomam žodžiui, remiantis objektų panašumu. Vaikai, turintys neišplėtotą kalbą, nežinomus žodžius dažnai keičia įvardžiais arba bando paaiškinti nerišliais sakiniais. Nepakankami šių vaikų gebėjimai kompensuoti žodyno trūkumą riboja gebėjimą komunikuoti, neleidžia išreikšti minties ir plėtoti pasakojimo, o tai yra vienas iš pagrindinių kalbos neišsivystymo požymių priešmokykliniame amžiuje.

Gramatikos sunkumai priešmokykliniame amžiuje

Analizuojant priešmokyklinio amžiaus vaikų kalbos gramatines ypatybes, tirtos gramatikos klaidos vaikų pasakojimuose ir dialoguose. Nustatyta, kad priešmokyklinio amžiaus vaikai, kurių kalbos raida tipinė, vis dar daro gramatikos klaidų, tačiau jų nėra daug, be to, įprastai jos susijusios su išimtimis arba retais gramatiniais elementais. Pavyzdžiui, ne vieno tipinės raidos vaiko kalboje pastebėtos retų daiktavardžio paradigmų -uo, -us klaidos (Nėra ant žolės vandenio [: vandens]. Žuvytės plaukioja danguose [: danguje]), netinkama sangrąžinių formų vartosena (O karvės nemaudosi [: nesimaudo], o valgo žolę, o ne vandeny čia turškiasis [: turškiasi]), įvardžiuotinių būdvardžių klaidos (baltoji [: baltieji] lokiai). Taip pat pastebima priešdėlių vartosenos klaidų, įprastai jos susijusios su netinkama veikslo raiška (O saulės nėra, tai kaip zydo [: pražydo] gėlytė? Antytė skido [: nuskrido] ant stogo). Paradoksalu, bet priešmokyklinio amžiaus vaikų, kurių kalbos raida tipinė, daromos gramatinės klaidos neretai parodo jų kalbinę nuovoką ir žinias, pavyzdžiui, pagal analogiją ir pavyzdį vaikai konstruoja naujus darinius (Vaikai turi būti apsirengę žiemiškais drabužiais plg. vasariškais drabužiais), taiko laipsniavimo taisykles (Šitas langas atidariausias[: plačiausiai atidarytas] plg. didžiausiais langas).

Priešmokyklinio amžiaus vaikų, turinčių kalbos sutrikimą, pasakojimuose klaidos ne tik gausesnės, bet ir įvairesnės. Priešingai nei tipinės raidos atveju, jos apima ne tik netinkamą retų gramatinių elementų vartojimą, bet ir lietuvių kalboje dažnų gramatinių konstrukcijų klaidas. Pavyzdžiui, neretai pasitaiko net ir dažnai vartojamų prielinksnių klaidų:

Tyrėjas: Vasarą ateina pas tave į kiemą baltos meškos?

Vaikas: Taip, bet mum [: pas mus] tai neateina.

Vaikas: Va, karvės turi būti ant sode.

Tyrėjas: O kur tu važiuosi?

Vaikas: Į lopedę [: logopedę].

Vaikas: Saujutė [: saulutė] dega per [: prie] jūlos [: jūros].

Vaikai, turintys kalbos sutrikimą, neretai klysta pasirinkdami įvardžių giminę (Čia varlės nebūna, jie čia nešokinėja. Lėlės nemiega, jie nenoji [: nenori]). Priešingai nei priešmokyklinio amžiaus tipinės raidos vaikų kalboje, – ypač dažnos valdymo klaidos, kai parenkamas ne toks linksnis, kurio reikalauja veiksmažodis (Nebūna žiemą pomidorus [: pomidorų]. Šaldytuve leikia [: reikia] tik maistas [: maisto]. Nežinau tokį žaidimą [tokio žaidimo]. Obuolys [: obuolį] valgo); taip pat vaikams sunku derinti būdvardžius ir įvardžius (Turi tą mažytę meškiuką. Čia nupiešė kokią žają [: žalią] kamuoliuką. Tokios gražūs pavėsiukai [: paveiksliukai]). Neišplėtotai kalbai būdingos ir asmenavimo klaidos, taip pat nesutinkamos šio amžiaus tipinės raidos vaikų kalboje (Paleidi [: paleido] tėtis mane. Aš nebuvo [: nebuvau] čia), paradigmų (galūnių) klaidos (Guli lovėje [: lovoje]. Eina laukėse [: laukuose]. Čia salotai [: salotos]. Su klaidais [: klaidomis]). Pasitaiko ir gramatinių klaidų, vaikui trukdančių išreikšti mintį ir sėkmingai dalyvauti dialoge.

Vaikas: Negania [: negalima] gulėti, teis [: ateis] ladai [: ledai].

Vaikas: Daj [: dar] mestinas [: meškinas] jeikia [: reikia] į ziemą [: žiemą] eiti.

Taigi pavienių gramatikos nesklandumų pasitaiko ir priešmokyklinio amžiaus vaikų, kuriems būdinga tipinė raida, kalboje, tačiau jie susiję su reta gramatinių konstrukcijų vartosena. Vaikai, turintys kalbos sutrikimą, daro daug klaidų, apimančių dažnus gramatinius elementus. Būtent tokios klaidos yra neišplėtotosios kalbos požymis ir gali padėti identifikuoti kalbos neišsivystymą priešmokykliniame amžiuje.

Vietoje išvadų

Kalbos sutrikimai neigiamai veikia vaiko mokymąsi, socializaciją ir emocinę savijautą, todėl labai svarbu kuo anksčiau pastebėti neišplėtotosios kalbos požymius. Jeigu vaiko kalba jums kelia nerimą, atkreipkite dėmesį, ar vaikas tinkamai vartoja prielinksnius, derina būdvardžius, žodžiui parenka tinkamą linksnį, giminę, skaičių, taip pat, ar geba kurti nuoseklų ir suprantamą pasakojimą, įvardyti paveiksluose esamus objektus ir apie juos papasakoti. Priešmokykliniame amžiuje šie gebėjimai jau turėtų būti išlavinti, tačiau jei kalboje vis dar pasitaiko šių nesklandumų, reikėtų kreiptis pagalbos į logopedą. Tačiau nerimo kelti neturėtų pavienės klaidos, ypatingai susijusios su retesniais žodžiais arba retomis gramatinėmis kategorijomis, taip pat kūrybiškai sudaryti naujadarai ar neįprasti dariniai.

+36

0