Kaip bendrauti su turinčiaisiais klausos sunkumų?

Seminarą šia tema surengė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Švietimo ir ugdymo pagalbos išteklių centras. Surdologas ir psichologas doc. dr. Algirdas Ališauskas dėstė, kaip bendrauti su turinčiaisiais klausos sutrikimų, kurie mokosi ar studijuoja kartu su girdinčiaisiais – pradedant ikimokyklinėmis įstaigomis, mokyklomis ir baigiant aukštojo mokslo institucijomis.

Sutrikimai – skirtingi

 

Informacija yra orientuota į girdinčiuosius pedagogus, kurie bendrauja ir dirba su asmenimis, turinčiais vienokių ar kitokių klausos problemų, todėl pranešėjas daugiausia dėmesio skyrė žodinei kalbai – gestų kalbą moka ne visi bendrojo ugdymo įstaigose dirbantys pedagogai.

Doc. dr. A. Ališauskas pristatė klausos sutrikimus, jų įvairovę, kalbėjo apie tai, kaip komunikuoja turintieji klausos sutrikimų, kokie girdinčiųjų ir negirdinčiųjų komunikavimo būdai ir formos sutampa, kokie skiriasi.

 

Pasak pranešėjo, bendravimo būdai priklauso nuo asmens klausos sutrikimo lygio: „Susiduriame su labai skirtingu pašnekovų kalbos lygiu. Jį lemia klausos sutrikimo laikas – ar jis atsiranda iki vaikui pradedant kalbėti, ar jau pradėjus: kuo anksčiau sutrinka klausa, tuo didesnę neigiamą įtaką kalbai ugdytis daro klausos sutrikimas. Taip pat svarbu klausos sutrikimo laipsnis – kuo mažiau ji sutrikdyta, tuo silpniau veikia kalbą. Reikšmingos ir vaiko ugdymo sąlygos – kaip vystosi jo kalba, kaip išnaudojami klausos likučiai, taip pat individualūs ugdytinio ypatumai.“

 

Klausos sutrikimų įvairovė yra didelė, neprigirdėjimas gali būti nežymus, vidutinis, žymus, labai žymus, kurtumas – praktiškas ar visiškas. Neprigirdintieji bendrauja žodine kalba, kurtieji – gestų ir žodine kalba. Doc. dr. A. Ališausko teigimu, pagrindinė sąlyga savarankiškai išmokti kalbą ir bendrauti sakytine kalba – galimybė girdėti kalbos garsus: „Neprigirdintiesiems svarbu garso intensyvumas – jei yra galimybė intensyvinti garsą, pavyzdžiui, kalbos aparatais ar kitomis priemonėmis, bendrauti paprasčiau. Esant kurtumui problema sudėtingesnė. Bandymai intensyvinti garsą čia netinka – kad žmogus išgirstų, reikia labai didelio garso intensyvumo, kuris gali būti ties skausmo slenksčio riba, tad didindami garsą problemos jau nebegalime kompensuoti, tai nebeduoda efekto.“

 

Asmenims, turintiems klausos sutrikimą, bendrauti padeda įvairios klausos sutrikimą kompensuojančios priemonės. Tai – klausos aparatai, FM siųstuvai, kurie maksimaliai be pašalinių trikdžių leidžia priimti kalbančiojo balsą, ar kochleariniai implantai. Gelbsti ir bendravimas gestais, pirštų (daktiliniais) ženklais, taip pat – kalbėjimo judesių skaitymas (skaitymas iš lūpų) ar subtitrai, kai tekstas rodomas ekrane. Padeda ir signalo prietaisai, kurie siunčia šviesos arba vibracijos signalus, padedančius atkreipti dėmesį į garsą – tai gali būti mirkčiojantys ar vibruojantys žadintuvai, durų skambučiai ar pan., taip pat – modernios kompiuterinės technologijos, tokios kaip balso atpažinimo programos, galinčios paversti kalbančiojo pasakojimą tekstu.

Kaip komunikuoja asmenys, turintys klausos sutrikimą?

 

Pranešėjo teigimu, gestų kalba bendrauja kurtieji, tai – kurčiųjų gimtoji kalba, jos pirminė forma rodoma gestais. Gestų kalba pasižymi specifine gramatinių ryšių raiška ir specifiška sintakse. Kalkinė gestų kalba – žodinės kalbos forma, kai žodžiai perteikiami gestais, remiantis žodine kalba. Sakytinę, rašytinę formą, daktilinę – žodinės kalbos formą – vartoja kurtieji ar pedagogai, kurie bendrauja su vaikais ir suaugusiaisiais, turinčiais klausos problemų. Rašytinei kalbos formai artima daktilinė abėcėlė – tai žodinės kalbos forma, kai daktiliniai ženklai rodomi plaštaka, kiekvienas ženklas – raidės atitikmuo.

 

Anot doc. dr. A. Ališausko, sutrikus klausai, kyla sunkumų suvokti sakytinę kalbą, tokiu atveju suvokimą klausa prireikia keisti kita suvokimo sistema. Vienas iš būdų – kalbėjimo judesių skaitymas, arba regimasis sakytinio kalbėjimo suvokimas pagal matomus kalbos padargų judesius. Kalbėjimo judesių skaitymas yra labai svarbi sakytinio kalbėjimo suvokimo forma ir galimybė, kai asmens klausa sutrikusi.

Vis dėlto, pasak pranešėjo, skaitantis kalbėjimo judesius asmuo susiduria su sunkumais, nes kai kurių kalbos padargų veikla nematoma ar prastai matoma, be to, daugelio skirtingų garsų optinė išraiška analogiška, o tų pačių garsų optinė išraiška (p-b-m, s-z-c-dz) skirtinga įvairiose žodžių pozicijose. Užtenka skaitant kalbėjimo judesius vieną garsą pakeisti kitu, tada keičiasi ir žodžio reikšmė.

 

Autorės nuotraukos

Pasak doc. dr. A. Ališausko, kalbėjimo judesių skaitymo sėkmę lemia veiksniai, susiję tiek su kalbančiuoju, tiek su skaitančiuoju iš lūpų. „Kalbantysis privalo paisyti kalbėjimo taisyklių, nesirinkti pernelyg sudėtingos kalbos raiškos formos. Vis dėlto nereikia tikėtis – jei laikomės kalbėjimo taisyklių, pašnekovas mus visada supras. Svarbus ir kalbos raiškos sudėtingumas, kokias gramatines konstrukcijas, frazes naudojame. Suprasti kalbėtoją skaitantysis iš lūpų gali tik tuo atveju, jei perteiksime informaciją tokia kalba, kokia komunikuoja klausantysis, todėl būtina žinoti pašnekovo kalbos lygį ir prie jo prisitaikyti. Ne mažiau svarbūs ir veiksniai, susiję su skaitančiuoju kalbėjimo judesius: jo regos būklė, kalbos lygis ir kita“, – pabrėžė pranešėjas.

Bendravimo principai

 

Doc. dr. A. Ališausko teigimu, bendraujant su turinčiuoju klausos sutrikimų, galioja bendrieji principai: pagarba pašnekovui, natūralumas, orientacija į bendrumus, mokymasis iš pašnekovo. „Nepriimtinas nenatūralus, perdėtas artikuliavimas. Kalbėjimo tempas bendraujant su klausos sutrikimą turinčiu žmogumi gali būti šiek tiek lėtesnis, bet artikuliavimas – natūralus. Kartais pedagogai, dirbantys su kurčiaisiais, pernelyg akivaizdžiai, pabrėžtinai artikuliuoja vienus ar kitus sunkiai vizualiai identifikuojamus garsus. Tokiu būdu vaikui lengviau atskirti pedagogo tariamus garsus, bet bėda ta, kad vėliau, susidūręs su įprasta, natūralia artikuliacija, vaikas jau turės suvokimo problemų“, – teigė pranešėjas.

 

Pasak jo, bendraudami žodine kalba, su panašiomis problemomis susiduria ir girdintieji, ir kurtieji. „Girdintieji gali nepakankamai gerai suprasti negirdinčių asmenų informaciją, perteikiamą žodine kalba, negirdintys asmenys savo ruožtu taip pat gali nepakankamai gerai suprasti girdinčiųjų perteikiamą žodinę informaciją. Nesusikalbėdami girdintieji ir negirdintieji ima vieni kitų vengti. Taigi kaip pirminę problemą galima įvardinti sunkumus bendraujant, nesusikalbėjimą, nepakankamą supratimą iš abiejų pusių, o antrinė problema – nepasitikėjimas, nepagrįstos abejonės gebėjimais ir galimybėmis, nes apie turinčiuosius klausos sutrikimų neretai sprendžiama pagal kalbėjimą“, – pabrėžė A. Ališauskas.

 

Anot jo, su nesupratimo problema susiduria kiekvienas pedagogas, bendraujantis su klausos sutrikimą turinčiu asmeniu, todėl labai svarbu mokytis suprasti pašnekovo individualius tarimo ypatumus, „pripratinti“ savo ausis prie jo tarimo savitumų – pavyzdžiui, leisti vaikui keletą kartų deklamuoti tą patį eilėraštį, kol išmokstama atpažinti tam tikrus tarimo niuansus.

Patarimai bendraujantiems su turinčiaisiais klausos sutrikimų

 

Prieš pradedant komunikuoti su klausos sutrikimų turinčiu žmogumi, visų pirma derėtų išsiaiškinti, kaip jam patogiau bendrauti – gestų kalba, užrašant ar kalbant, taip pat supažindinti jį su pokalbio tema. „Pradiniuose bendravimo etapuose dera orientuotis į žinomą informacijos turinį, kalbėtis apie iš anksto žinomus dalykus. Jei nesupratote, visada pasakykite tai pašnekovui, prašykite pakartoti. Jei ir vėl nesupratote – prašykite pasakyti kitaip arba užrašyti frazę ant lapo, stalo, ore ar panašiai“, – siūlė pranešėjas.

 

Jis ragino bendraujant su klausos sutrikimų turinčiais žmonėmis vartoti mimiką, kūno kalbą, kitus neverbalinės komunikacijos būdus. „Kaip žinoma, 60–80 proc. informacijos perduodama ne žodinėmis priemonėmis. Nieku gyvu nešaukite – jei pašnekovas naudojasi klausos aparatu, jūsų garsus balsas gali būti iškraipytas. Perdėtas intensyvumas tokiu atveju ne padeda, bet trukdo. Būtinai palaikykite akių kontaktą, žiūrėkite tiesiai į žmogų, su kuriuo bendraujate. Net jei bendraujate per vertėją, vis tiek šnekėkite žiūrėdami į pašnekovą, o ne į vertėją. Patartina kalbėti trumpais sakiniais, lėtai ir aiškiai, išlaikant natūralų tempą, darant pauzes tarp sakinių. Geriausiai pagal kalbėjimo judesius perskaitomi trijų ar keturių žodžių sakiniai“, – teigė doc. dr. A. Ališauskas.

 

Tiek kalbančiojo veidas, tiek lūpos turi būti gerai apšviesti, geriausia, kad kalbančiojo ir skaitančiojo iš lūpų veidas būtų tame pačiame lygyje. „Prieš pradėdami kalbėti, atkreipkite pašnekovo dėmesį rankos mostu, paliesdami ranka petį ir kt., kad jis suspėtų pažiūrėti į jūsų lūpas. Paprašykite, kad pašnekovas priimtą informaciją pakartotų – taip įsitikinsite, kad jis ją suprato. Jei pašnekovas nesuprato kokio nors žodžio, reikia pakartoti ne vieną nesuprastą žodį, o visą frazę. Jei keletą kartų pakartojus pašnekovas vis tiek jūsų nesupranta, dera žodžius perteikti kita forma – parašyti, parodyti ženklais ir panašiai. Jei problema kyla dėl kalbos suvokimo, dera keisti turinį, informaciją pateikti elementariau ir trumpiau“, – sakė pranešėjas.

 

Pasak jo, pedagogas, bendraudamas su asmenimis, turinčiais klausos sutrikimų, neturėtų kalbėti vaikščiodamas po klasę ar auditoriją, vienu metu kalbėti ir rašyti lentoje, kalbėti stovėdamas už nugaros ar pasilenkęs, nes tada klausytojas netenka galimybės suvokti kalbos rega. Taip pat nedera stovėti nugara į langą, nes tada veidas būna blogai apšviestas. „Niekada nelieskite klausos aparato, net jei jums atrodo, kad vaikas jį užsidėjęs netinkamai. Nepertraukite kalbančiojo ir neužbaikite jo pradėto sakinio, net jei labai aišku, ką jis nori pasakyti. Perdėtai negestikuliuokite – kai žmogus kalba viena, o rankomis rodo kita, negirdinčiam labai sunku jį suprasti. Nevartokite gestų kalbos, jeigu gerai jos nemokate – taip galima pasiekti priešingą rezultatą“, – pabrėžė doc. dr. A. Ališauskas.

 

Bendraujant su klausos sutrikimų turinčiais žmonėmis, labai svarbus vizualinis informacijos perteikimas, nes rašytinė kalba asmens, turinčio klausos sutrikimą, bendravimui turi didesnį vaidmenį negu girdinčiojo. „Net ir turtingą žodyną bei gerus kalbėjimo judesių skaitymo įgūdžius turintys asmenys negali per visą pamoką ar paskaitą sekti ir fiksuoti kalbančiojo kalbėjimo judesių, todėl svarbiausią pamokos ar paskaitos medžiagą ar jos santrauką derėtų iš anksto pateikti raštu, žodžiu perteikiamą informaciją derinti su rašytine. Pedagogas, aiškindamas žodžiu, turėtų naudoti kuo daugiau iliustruojančios vaizdinės medžiagos“, – teigė pranešėjas.

 

Jis atkreipė dėmesį ir į vertėjo vaidmenį bendraujant su klausos sutrikimų turinčiu žmogumi: „Jei pašnekovui padeda vertėjas, stenkitės nekalbėti ir nerodyti vaizdinės informacijos vienu metu, kad pašnekovas galėtų sekti informaciją ir žiūrėti į vertėją. Dera atsiminti: vertėjas gali nežinoti kai kurių sąvokų ar žodžių atitikmenų gestų kalba, parodyti juos paraidžiui, todėl perteikiamo žodžio reikšmės klausos sutrikimų turintis asmuo gali nesuprasti. Visada dera įsitikinti, ar klausytojas informaciją suprato. Tai išsiaiškinti yra mokytojo, dėstytojo, o ne vertėjo atsakomybė.“

 

Pasak doc. dr. A. Ališausko, per atsiskaitymus derėtų rinktis apklausą raštu, ypač jei klausytojo sakytinė kalba nepakankamai aiški ir suprantama. Skaitant ir vertinant asmenų, turinčių klausos sutrikimų, rašto darbus nederėtų pamiršti, kad jie gali galvoti dviem skirtingais būdais – naudodamiesi gestų ir žodine kalba. Atsakymai gali būti trumpesni, lakoniškesni, rašto darbo stilius labiau funkcionalus, į darbus gali būti „perkelti“ kai kurie gestų kalbos sintaksės ir stiliaus ypatumai. Per atsiskaitymus kartu su kalbos sutrikimų turinčiu žmogumi gali dalyvauti gestų kalbos vertėjas, taip pat gali būti naudojami FV siųstuvai, pateikiamos išsamios instrukcijos raštu. Atsiskaitantiems klausos sutrikimų turintiems žmonėms galima leisti naudotis žodynais, klaidų taisymo kompiuterinėmis programomis ir kt.

 

Pranešėjas nepraleido ir pastarojo meto aktualijos – nuotolinio mokymo. Pasak jo, nuotolinis mokymas klausos sutrikimų turintiems asmenims turėjo ir privalumų, ir trūkumų: „Privalumai – gerai matomas kalbėtojo veidas padeda klausytojui geriau suvokti kalbėjimo judesius. Be to, mokantis nuotoliniu būdu, dominuoja vizualus informacijos perteikimas, yra galimybė paklausti mokytojo ar dėstytojo ir gauti atsakymą. Trūkumai – negalima fiksuoti kalbėtojo ir klausytojo kūno kalbos ir daugelio kitų nekalbinės komunikacijos aspektų. Jei bendraujama ne individualiai, neįmanoma operatyviai reaguoti į pašnekovą, paklausti, perklausti ir įsitikinti, ar klausytojas suprato informaciją. Taigi nuotolinis mokymas klausos sutrikimų turintiems žmonėms gali būti vertinamas nevienareikšmiškai.“

 

Pasak doc. dr. A. Ališausko, nei kalbos sutrikimai, nei kiti skirtumai tarp žmonių neturėtų tapti kliūtimi bendrauti. „Jei tenka mokyti asmenį, turintį klausos sutrikimų, privalome žinoti galimus sunkumus ir jų priežastis bei lanksčiai užbėgti jiems už akių. Tai padaryti įmanoma“, – reziumavo A. Ališauskas.