Kaip aš atrandu lietuvių kalbą visur ir visada

Kūrybiniame konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ apdovanoti mokinių darbai

 

2021 m. dvi visuomeninės organizacijos – Lietuvių kalbos draugija ir „Lituanistų sambūris“ – kartu su mokslo tiriamąja institucija – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu –pakvietė dalyvauti kūrybiniame konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“. 5–12 klasių mokiniai ir suaugusieji, gyvenantys Lietuvoje ir užsienyje, buvo kviečiami rašyti apie neatsiejamą mūsų tapatybės dalį – kalbą. Laukta rašytinių pasakojimų apie įvairią asmeninę patirtį, susijusią su lietuvių kalba, minčių apie savo santykį su kalba, jos vietą ir vertę kintančiame pasaulyje. Tekstai konkurso rengėjams siųsti nuo vasario 21-osios, Tarptautinės gimtosios kalbos dienos, iki gegužės 7-osios, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos. Nugalėtojai paskelbti ir apdovanoti birželio 22-ąją Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Jiems įteikti organizatorių ir rėmėjų – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos – prizai.

 

Dalyvių darbus skaitė „Lituanistų sambūrio“ ir Lietuvių kalbos draugijos atstovų komisija. Svarbiausi vertinimo kriterijai buvo originalumas, kūrybiškumas, šiuolaikiškas požiūris į kalbą, jos galimybes ir perspektyvas. Ir mokinių, ir suaugusiųjų grupėje išrinkta po šešis geriausius darbus: vienam dalyviui skirta pirma vieta, dviem – antra, trims – trečia.

Mokinių grupės nugalėtojai:

1. Justė Dumčiūtė (Palangos senoji gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė),
2. Vytautė Girdžiūtė (Palangos senoji gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė), Miglė Ogulevičiūtė (Alytaus šv. Benedikto gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Irena Leščinskienė),
3. Arnas Jodelis (Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja Elena Baniulienė), Patricija Pupinė (Lietuvių mokykla Vašingtone), Justina Sokolova (Vilniaus Radvilų gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Daina Alksnė).

 

Kviečiame susipažinti su kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ prizininkų darbais.

 

III vieta

 

Arnas Jodelis

Šolomo Aleichemo ORT gimnazija

 

Mano lietuvių kalbos atradimai

 

Lietuvių kalba man yra mano gyvenimo dalis. Kasdien ja bendrauju, skaitau, rašau (šį rašinį taip pat), žiūriu televizorių, ruošiu pamokas. Paprastai net negalvoju apie lietuvių kalbą, nes aš gimiau lietuvis ir ji yra mano prigimtis. Tačiau kartais būna įvykių, dėl kurių tenka pagalvoti apie lietuvių kalbą. Ypač dažnai tai nutinka keliaujant.

 

Kartą, kai dar ėjau į darželį, su tėvais keliavau po Aziją. Mes nuplaukėme į Koh Kudo salą (tai viena Tailando sala). Tenai aš sutikau Niją, vietinę mergaitę. Mes nesupratome vienas kito kalbos, bet bandėme susikalbėti – rėkavome, rodėme gestus, juokėmės. Tada aš nusprendžiau išmokyti Niją keleto lietuviškų žodžių. Erzindami mano mamą mes bėgiojome po kiemą ir aš Niją išmokiau lietuviškai pasakyti: „Mama, ateik.“ Ir dar ją išmokiau ištarti: „Su gimimo diena.“ Gal Nija prisimena šituos posakius iki dabar…

 

Tokių panašių įvykių atsitinka ir mano tėvams. Kartą jie keliavo po Indiją. Vieną vakarą dideliame mieste prie vandenyno sėdėjo pakrantėje ir kalbėjosi. Staiga prie jų priėjo vietinis vyras, labai susidomėjęs, kokia kalba tėvai kalba. Vyras pasakė, kad kiekvieną vakarą ateina čia ir klausosi įdomių kalbų. Tėvai jam daug papasakojo apie lietuvių kalbą ir pačią Lietuvą, o vyras atskleidė miesto istoriją. Mano tėvai ir dabar prisimena šį susitikimą.

 

Kokia įdomi mūsų lietuvių kalba, atkreipiu dėmesį ne tik keliaudamas. Per lietuvių kalbos pamokas mes mokomės gramatikos, rišliai kalbėti, sužinome naujų žodžių, posakių. Man ypač patinka lietuvių kalbos rebusai ir įdomūs tekstai. Štai neseniai skaitėme žydų pasaką „Jokūbas ir žvejys“. Ši pasaka apie dosnumą ir pagalbą kitiems.

 

O štai vienas mano kalbos rebusas (atsakymą rasite rašinio pabaigoje).

 

 

Taigi štai kaip aš atrandu lietuvių kalbą visur ir visada. Patarčiau ir jums jos ieškoti ir suprasti, kokia ji yra įdomi ir nuostabi.

 

(Rebuso atsakymas: pienas.)

 

 

III vieta

 

Patricija Pupinė

Lietuvių mokykla Vašingtone

 

Širdies kalba

Atėjo gražus pavasario rytas Lietuvoje, Dzūkijoje. Šalia mėlyno ežero miškas atrodė tarsi žalia skara, apglėbusi visus jos gyventojus. Ryto paukščių balsai skambėjo ypatingai garsiai, ir saulės spinduliai budino visą gamtą. Šįkart kaitrūs saulės spinduliai pirmąjį pažadino zuikį. Jis buvo toks pilkas, pūkuotas ir visada žvalus. Jis miške jau gyveno seniai. Zuikis buvo visų mylimas, jo laukdavo visi miško gyventojai. Ką jis kalbėdavo, niekas nesuprasdavo, bet jo žodžiai buvo stebuklingi ir iš širdies.

 

Šį rytą jis pirmiausia sutiko genį. Genys buvo senas zuikio bičiulis ir mėgdavo jam čiauškėti labai romantiškai – prancūziškai. Zuikiui toks garsas buvo artimas širdžiai, todėl jis labai nudžiugo. Vėliau tą rytą jam pasirodė baltoji avelė. Miškas avelei nebuvo įprasta vieta, bet jai patiko zuikio draugija, todėl ir žolė prie miško jai atrodė skanesnė. Avelė zuikį, vieną iš pačių geriausių savo bičiulių miške, maloniai pakalbino sava kalba – graikiškai. Paskui zuikis sutiko vieną rečiausių, bet ištikimiausių savo bičiulių miške – šunį. Jis buvo greitas ir labai skardžiai lojo. Miške šuo jį linksmai užkalbino taip, kaip visada – labai emocingai, itališkai.

 

Visi miško gyvūnai gyveno draugiškai, nors ir negalėjo suprasti vienas kito skirtingos kalbos žodžių, tačiau kiekvienas kalbėjo savo širdies kalba.

 

 

III vieta

 

Justina Sokolova

Vilniaus Radvilų gimnazija

 

Prisiminimai iš vaikystės

 

O aš prisimenu… prisimenu, koks vaikystėje man buvo paslaptingas kiekvienas lietuviškas žodis, prisimenu, kokia kodėlčiukė buvau ir klausinėdavau: „O ką gi reiškia šis žodis? O šitas?“ Prisimenu, kaip mokykloje prieš pradedant visiems mokytis abėcėlę išmokau ją namie su mama, nes labai norėjau kuo greičiau ją mokėti, prisimenu, kaip pradinėje mokykloje anksčiausiai iš visų išmokau skaityti ir geriausiai skaitydavau. Prisimenu, kaip stipriai  norėjau išmokti savo gimtąja kalba kalbėti taip, kaip kalba mano tėvai. Žinoma, ne visada pavykdavo, išsprūsdavo ir begalė žodžių, kurie neatitikdavo to daikto reikšmės, ar žodžių, kuriuose garsų eiliškumas būdavo supainiotas, pavyzdžiui: „ozys“ – sraigė, „bambalas“ – mėlynė, „karometras“ – matavimo vienetas, „kirminadas“ – vabalas, „kimbiriotikas“ – keistas, juokingas žmogus, „mimi“ – mama, „liuva“ – lėktuvas, „vizgiukas“ – uodega, „pagaudrukas“ – pagrandukas, „bindzenasi“ – juda, „kukosai“ – susivėlę plaukai, „kaštonas“ – berniukas su dredais, „bizitė“ – kasytė, „spirkis“ – pasitrauk, „atituruotė“ – tatuiruotė, „minititiūrinis“ – labai mažas, „pifkės“ – šoviniai. Visa tai ir dar daugiau yra surašyta tėvų užrašų knygelėje. Labai įdomu, visada galvodavau, kaipgi žmonės gali sukurti kalbą, bet paskaičiusi savo iškraipytus, neteisingai ištartus žodžius suprantu, kad aš pati vaikystėje buvau susikūrusi savo kalbą. Žinoma, mano klaidingai ištarti žodžiai vis tiek kilo iš lietuvių kalbos, bet kūrybiškumo vaikystėje tikrai netrūko. Smalsu, kodėl gi vaikystėje mes priskiriame kitus pavadinimus daiktams, žmonėms,  o ne tokius, kokie jau yra. Įdomu, kaip mes mąstome vaikystėje ir kodėl vėliau prisitaikome, kalbame kaip visi ir nebeeksperimentuojame savo kalba….

 

Lietuvių kalbos draugijos inf.