Ką ir kiek mes žinome apie vandenį?

Nijolė Rimkuvienė
,
vyresnioji mokytoja
Egidija Dobilaitė
,
mokytoja metodininkė

Kovo 22-oji – Pasaulinė vandens diena. Daugelyje pasaulio kraštų ji minima nuo 1993 m., o Lietuvoje pradėta minėti nuo 2000-ųjų. Vanduo – tai stebuklinga medžiaga, kuri gali būti trejopos būsenos: skystoji – vandenynai, kietoji – ledas, garai – debesys. Žmogui vanduo itin svarbus. Mokslininkų duomenimis, nevalgęs žmogus gali išgyventi iki 40 dienų, o negėręs – mirs aštuntą parą. Vanduo reikalingas gyvūnams, augalams, gyvajai ir negyvajai gamtai. Žmonėms reikia vandens nusiprausti, išplauti indus, skalbti drabužius, išvirti valgyti. Augalams reikia vandens augti. Gyvūnams reikia vandens atsigerti, išsimaudyti, susirasti maisto…

 

Kauno lopšelio-darželio „Žingsnelis“ meninio ugdymo muzikos mokytoja metodininkė Kristina Saulevičienė ir „Pelėdžiukų“ grupės vyresnioji mokytoja Nijolė Rimkuvienė vandens dienai paminėti suorganizavo ugdytiniams rytmetį „Vandenėli, vandenėli, ach, ach“, kurio tikslas – sužinoti apie vandens egzistavimo būdus gamtoje ir naudą gyvajai ir negyvajai gamtai, patirti malonių emocijų. Renginio uždaviniai: žais, dainuos, įtvirtins žinias apie įvairias vandens būsenas – lietus, krituliai, sniegas, ledas, garai, patobulins kasdienius švaros, sveikatos ir tvarkos įgūdžius.

 

Daug malonių akimirkų suteikė žaidimas „Lietus, lietus lyja, gandras varlę ryja. Kam didesnę į gerklytę, kam mažesnę į sterblytę“. Ugdytiniai sužinojo, kad vandenyje gyvena varlės, kurios yra gandro skanumynas, paskui sušoko šokį „Upytėlė teka, teka“ su skarelėmis, imituodami upelio tekėjimą į jūrą. Jūra bus didelė, plati, gili, kai daug lietučio lis… Bet žmonėms nuo gausaus lietaus apsisaugoti padeda skėtis. Aktyviai, darniai visi drauge judėjo po skėčiu rateliu, aidint muzikos garsams. Taip ugdytiniai patenkino prigimtinį poreikį judėti ir patyrė judėjimo džiaugsmą. Iš muzikos salės sugrįžę į grupę vaikučiai akvarele ar guašu tapė vandens lašus, su anspaudais kūrė upelius, jūrą, kur gyvena, plauko žuvytės. Taigi buvo sukurtos sąlygos drąsiai eksperimentuoti dailės priemonėmis, medžiagomis, kurios atskleidė vizualinės raiškos ir kūrybos individualumą, savitą ugdytinių stilių.

 

Kovo 22 d. apie vandenį, jo svarbą pasikalbėjo „Lapiukų“ grupės ugdytiniai su mokytoja metodininke Egidija Dobilaite. Po oficialios „Ryto rato“ dalies vaikai išsakė mintis, jog vanduo reikalingas rankoms plauti, kad nebūtų bakterijų. Kai kurios mergaitės minėjo, kad vandeniu laisto gėles, o pora berniukų aiškino, kad tėtis plauna bulves, nuskuta ir deda į puodą virti. Vienas berniukas samprotavo, kad, kai nori gerti, reikia atsigerti vandens. Pats jauniausias ir ūgiu žemiausias porino, kad reikia vandens galvą plauti, kojytes, pilvuką, kopūstų sriubą virti. Dar viena nedrąsi mergaitė pridūrė, kad su vandeniu valo dantukus, žuvytės plauko vandenyje. O šnekiausias berniukas, mandagiai sulaukęs savo kalbėjimo eilės, užbaigė išsakomas mintis, kad pas tetą su vandeniu yra žuvyčių akvariumas. Paskui visi kūrė žuvytes, t. y. iš paruoštų įvairaus dydžio širdelių…

 

Iš vaikų „Minčių lietaus“ galime teigti, kad trimečiai, jau einantys ketvirtus metus, geba mąstyti, samprotauti, remdamiesi informacija, nusakyti „pasaulį“ kalba, vaizdais, simboliais ar kitomis priemonėmis. Vaikui augant aplinka atsiveria vis plačiau, itin svarbu, kad suaugusieji padėtų vaikui patirti pažinimo džiaugsmą ir ugdytų pagarbą aplinkai, atsakomybę už jos išsaugojimą ir saugaus elgesio įgūdžius. Aplinka ikimokyklinio amžiaus vaikams yra neišsemiamas mokymosi ir ugdymosi šaltinis. Domėjimasis aplinka ir jos pažinimas yra labai svarbus ne tik vaiko kasdieniam gyvenimui, bet ir motyvacijai toliau mokytis, gilinant pažinimo ir daugelį dalykinių kompetencijų. Tai gali paliudyti priešmokyklinės „Giliukų“ grupės (mokytojos metodininkės Rasa Dunskienė, Vaida Mineikienė) ugdytinių mintys apie vandenį. Štai pačios įdomiausios: „Vanduo – mūsų energijos šaltinis. Mes tiesiog be jo numirtume. Nėra vandens – nėra mūsų. Jūroje daug vandens, bet jo mes gerti negalime. Jis sūrus ir su smėliu.“ O vienas berniukas, mėgstantis keliones ir su tėveliais besilankantis kituose kraštuose, puikiai reflektuoja, palygina, išsako, kad „jeigu nebūtų vandens, būtų taip kaip Afrikoje – būtume visi alkani“. Po išsakytų vaikų minčių, pedagogių apibendrinimų kai kurie ugdytiniai panoro sudėlioti žodžius iš šiaudelių, spalvotų pieštukų – vanduo, jūra.

 

Džiugiai nuteikė ir maloniai nustebino, kad netradiciniu žodžių rašymu pagal pavyzdį panoro kurti dvi mergaitės, kurios dėl susiklosčiusios situacijos šalyje yra atvykusios iš Ukrainos… Joms pavyko sudėlioti žodį „vanduo“, stengėsi pakartoti kiekvieną girdėtą žodžio garsą paskui pedagogą.

 

Išgirstos įdomios, tarsi iš mokslinių, pažinimo knygų vaikų mintys priešmokyklinėje „Meškučių“ grupėje (mokytoja metodininkė Valentina Gliaudel): „Kai lietus prilyja balas, jos išdžiūsta, pavirsta į debesis ir vėl pila lietų“, „Iš vandens galima gerti“, „Be vandens taip nukarštum, kad suslinktum“ –tai berniuko pokštininko mintis. Sesės dvynės panašiai ir mąsto sakydamos, kad „vanduo yra gyvybės šaltinis“, o kita – „jeigu nebūtų vandens, nebūtų ir žmonių“. Vieno berniuko nuomone, „be vandens nebūtų žuvyčių“, o jam priduria kitas: „nebūtų nei šieno, nei bulkų, nei sumuštinių“. O įspūdingas vaikų mintis vainikuoja mergaitės globalus pamąstymas, kad „Dievas – svarbiausias vanduo“.

 

Galime teigti, kad ugdytiniai laisvai reiškė savo nuomonę, kai kurie gebėjo ją argumentuoti, taip patirdami malonių emocijų ir tobulindami bendrąsias bei bendrakultūrines kompetencijas. Vaiko kalbėjimas, pokalbiai, sakytinė kalba neatsiejama nuo kasdienio gyvenimo ir patirties. Asmenybei augant ji tampa turtingesnė, spalvingesnė.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.