J. Šiugždinienė: brutalus karas keičia mūsų saugumo situaciją, pergraduojame vertybių skalę ir interesus, keičiasi ir švietimo svarbos suvokimas

Švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės kalba Valstybės pažangos strategijai „Lietuva 2050“ rengti skirtoje diskusijoje „Švietimas, mokslas ir technologijos: kaip sukursime ateičiai pasirengusią kūrėjų visuomenę?“ Kauno technologijos universiteto bibliotekoje.

 

Kalbėdami apie švietimo ateitį, daug diskutuojame apie technologijas, automatizaciją ir dirbtinį intelektą. Sutinkame, kad ateityje bus svarbios ir tarpdisciplininės žinios, socialinės kompetencijos.

O gal ir ne tik apie tai?

Šiandien vykstantys įvykiai ir pokyčiai kartais priverčia suabejoti, ar mes tikrai žinome, ko laukti?

Pandemija pakeitė mūsų kasdienio gyvenimo principus, mes per keletą metų išmokome dalykų, kurių būtume mokęsi dešimtmečiais. Ir parodė, kad mokslas yra gyvybiškai svarbus, bet ne mažiau svarbu, kad žmonės pasitikėtų mokslu. Kad mokslui reikia kalbėti žmonių kalba.

 

Dar neseniai džiaugėmės, kad dalis gamybos grandinių persikėlė ir persikels į Kiniją ar kitas valstybes ir mums reikės mažiau rankomis dirbančių žmonių. Skandinavai būtent šiam pokyčiui ruošė savo švietimo sistemas. Tačiau pandemija, sudėtinga geopolitinė situacija grąžina gamybos grandines atgal. Tai keičia ir švietimo strategijas.

 

Dar vienas iššūkis – klimato kaita, kurį laiką tai mums buvo pagrindinis rūpestis, nes atrodė, kad jeigu kas ir gali sugriauti pasaulį, tai nebent klimato kaita.

Tačiau diskusija apie švietimo, mokslo ir technologijų ateitį mus šiandien pasitinka kitokiame pasaulyje.

 

Pasaulyje, kuriame vyksta brutalus karas. Karas, kuriame žūsta nekalti žmonės ir, priklausomai nuo pasaulio apsisprendimo, gali būti leista perrašyti valstybių bendro gyvenimo taisykles.

Beje, mažai kas tikėjo, jog konvencinis – brutalus karas, panašus į Antrąjį pasaulinį, yra įmanomas. Tačiau, keičiantis saugumo situacijai, keičiasi ir pasaulio suvokimas, pergraduojame savo vertybių skalę ir interesus.

Kodėl taip atsitiko? Ką tai signalizuoja švietimo sistemai, ateičiai?

Tai, kad kritinis mąstymas, demokratijos suvokimas, pilietiškumas, vertybės, etika, atsakomybė yra ne mažiau svarbu nei įgūdžiai ar srities žinojimas. Todėl, galvodami apie švietimo ateitį, negalime to pamiršti.

 

Esu įsitikinusi, kad diskusijos apie švietimo ateitį centre turi būti ŽMOGUS.

Strategijos „Lietuva 2030“ pagrindinė ašis – atviras, atsakingas ir kūrybingas žmogus, kuris nebijo pokyčių, o yra jiems pasiruošęs. Tai atrodo aktualu ir šiandien ir bus aktualu ateityje.

Daugiausia nežinomųjų yra apie tai, kokios sąlygos mums padės išugdyti tokį žmogų. Apie tai mes ir turėtume strateguoti.

Nes nenuspėjamų pokyčių pasaulyje valstybių ir bendruomenių užduotis yra sukurti geriausią aplinką žmogui atsiskleisti, subręsti ir drąsiai pasitikti laukiančius pokyčius.

Išskirsiu kelias kryptis, kurios man atrodo svarbios.

 

Pirma, ugdymo ir mokymosi individualizavimas. Tiesiog mes esame labai skirtingi – mūsų mąstymas skirtingas, mūsų poreikiai skirtingi, mūsų galios yra skirtingos. Mūsų visuomenė yra priklausoma nuo talentų ir gebėjimų įvairovės, o ne nuo vienos koncepcijos / supratimo apie tai, ką reiškia „būti sėkmingam“ arba koks turi būti išsilavinimo kelias.

Individualizavimas yra labai susijęs su polinkių atskleidimu. Mes esame primiršę svarbią mokyklos misiją – ne tik suteikti žinių ir išmokyti mokytis, bet ir padėti atskleisti polinkius. Esu įsitikinusi, kad daug nesėkmių tiek žmonės, tiek ekonomika patiria būtent todėl, kad jaunimas, o ir vyresnieji neatranda savo pašaukimo.

Antra, ir tai ypač aktualu aukštajame moksle, perėjimas nuo žinių perdavimo prie problemų sprendimo ir ateities kūrimo. Tai yra labai svarbu, nes dirbant tarpdisciplininėse komandose ne tik kuriami nauji sprendimai, bet ir mokoma dirbti komandoje, mokytis vieniems iš kitų ir pasitikėti, leidžiama klysti ir taisyti klaidas.

Trečia, mums reikia nustoti galvoti apie švietimo lygmenis ar institucijas, bet riekia galvoti apie ekosistemas, kuriose žmogus gali įgyti visus jam reikalingus įgūdžius bet kuriuo jam patogiu laiku. Pirmas ekosistemos pavyzdys yra Kauno universitetų ekosistema – studentai, studijuodami Kaune, galės rinktis iš itin plataus paketo ir mokytis norimus modulius keliuose skirtinguose universitetuose. Tai ir svarbus žingsnis aukštojo mokslo institucijų tarpusavio pasitikėjimo link – nėra būtina susijungti, bet galima drąsiai ir efektyviai dirbti kartu. Antras svarbus pavyzdys yra Europos universitetų tinklai. Tai ir yra ekosistemos, kuriose žmogus galės rasti visą jam tinkančią įvairovę. Tikiuosi, kad tokių pavyzdžių bus ir daugiau.

 

Užbaigti savo sveikinimo žodį norėčiau palinkėjimu, kad 2050 metais nebūtų nė vieno vaiko, kurio gyvenimo pasirinkimai priklauso nuo to, kokioje šeimoje gimė, kur gyvena ir kokių poreikių turi.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.