Įveikiame nuotolinio mokymosi iššūkius, pasitelkdami prigimtį ir intelektą

Aurelijus Petrėnas

Įmonių grupės „Kalba“ atstovė Asta Blažinskienė parodoje „Mokykla 2020“ kalbėjo apie iššūkius, kuriuos sukėlė nuotolinis mokymasis ir epidemiologinė situacija šalyje bei pasaulyje. Pranešimo metu apibendrinti įvairūs nuotolinio mokymo iššūkiai bei aptarti ugdymo ir veiklos metodai, naudoti individualiais atvejais.

 

„Turbūt daugelis girdėjo ar tiesiogiai susidūrė su nuotolinio mokymosi iššūkiais“, – tokiais žodžiais pranešimą pradėjo A. Blažinskienė. Kiekvieno individo asmeninė prigimtis ir intelektas arba padeda, arba trukdo atitinkamus iššūkius įveikti. Per šią prizmę galima apžvelgti ir nuotolinio ugdymo patirtis.

 

Dažnai girdime, kad nuotoliniam ugdymui reikia gebėjimo sutelkti dėmesį, susikaupimo, taip pat būtina motyvacija ir savikontrolė. Neužtenka tiesiog prisijungti „Zoom“ ar „Teams“ platformose. Reikia gebėti išgirsti, suvokti, apibendrinti, apdoroti informaciją ir, ja pasinaudojant, pažinti bei daryti atradimus.

 

Vis dažniau keliamas klausimas: ar visiems tinkamas nuotolinio mokymosi formatas? „Iš vienos pusės – turime begalę atliktų tyrimų, apklausų, rodančių, kad nemaža dalis palaiko šį formatą tokiais teiginiais, kaip: „O kodėl gi ne, man visai patinka. Galiu bet kada „išsijungti“, galiu nelabai įsitraukti. Manęs aiškiai nemato“. Dirbdama su karjeros klientais, moksleiviais išgirstu atsiliepimų, kad nuotolinis mokymasis jiems patinka ir tikrai netrukdo, kiti priduria, jog ne tik, kad netrukdo, bet ir padeda lengviau suvokti informaciją. Būna daugiau koncentruotos informacijos, labiau sutelktas dėmesys. Taigi, atsakymai – labai įvairūs“, – pasakojo pašnekovė.

 

Kiti gi teigia, jog jiems nuotolinis mokymasis nepatinka, sakosi svajojantys, laukiantys ir pasiilgstantys mokyklos. Kai kurie jaunuoliai užsimena, kad niekada nepagalvojo, jog gali taip ilgėtis mokytojų ir mokinių. Kitiems – jokio skirtumo. Juolab, jei vyksta mišrusis ugdymas: kontaktinis ugdymas suderintas su nuotoliniu ugdymu.

 

„Ir vieni, ir kiti yra teisūs. Ugdymo procesą vertinant patirties ir intelekto kontekste, mokiniams reikia skaitymo, rašymo, minimaliai keturių spalvų, grafikų ir lentelių bei vizualizacijų. Kadangi mokiniai – visi unikalūs ir skirtingi. Vieniems informaciją suvokti padeda vieni elementai ir būdai, kitiems – kiti. Tyrimų metu nustatyta, kad bent tris iš šių elementų privaloma naudoti mokymosi procese. Pavyzdžiui, kai aš jums skaitau, aktyvuojasi tik viena mūsų smegenų sistemos dalis. Neuronai pradeda lakstyti, formuoti neurologines jungtis, dėl to ir įsimename informaciją“, – kalbėjo Asta Blažinskienė.

 

Pasak pašnekovės, kai klausomės arba mokymosi proceso metu, įveikti iššūkius pasitelkiame vis kitas kompetencijas, aktyvuojasi ir kita smegenų dalis. Kai kalbame, piešiame, braižome – kiti smegenų centrai. Tokių centrų turime labai daug ir skirtingų. „Tačiau svarbiausia, kad mokymo ir mokymosi metu, aktyvuotume kaip galima daugiau centrų, kad kuo daugiau neuronų jungčių susiformuotų. Dėl to, kiekvienas iš mūsų, mokymosi procese naudojame skirtingus elementus“, – pasakojo specialistė, pridurdama, kad tinkamai išnaudodami stipriąsias puses, kiekvienas gali realizuoti savo potencialą.

 

„Kiekvienas vaikas į šį pasaulį ateina kaip visavertė, įdomi, stipri ir įvairiapusė asmenybė, gebanti mokytis ir išmokti. Kiekvienas kažkada buvo naujagimiu ir nemokėjo nieko. Ką jau kalbėti apie skaitymą ir rašymą. Tai – dar vienas įrodymas, kad mokytis ir išmokti gali kiekvienas“, – pasakojo Asta.

 

Labai dažnai girdime, jog mamos dalijasi asmenine patirtimi, kad vienokios ar kitokios priemonės jų vaikams padėjo išmokti vaikščioti ar atlikti kitokių veiksmų, tačiau, tai nebūtinai suveikia visiems vaikams. Kiekvienas turi surasti tinkamiausią, individualų būdą, o jų – daugybė.

 

Stengdamiesi pažinti save, daugelį metų atliekame standartizuotus testus. Vieni testai sako, kad esate melancholikas, kiti – kad esate cholerikas. Testais taip pat matuojamas intelekto koeficientas (IQ), tačiau testas dažnai parodo tik bendrą vaizdą, svarbiausias detales palikdamas už užsklandos. Svarbiausia – pamatyti visumą, o ne vieną dalį.

 

Vienas iš instrumentų, kuris rodo platesnį, kompleksišką vaizdą – daugialypių prigimčių ir intelektų koncepcija, sistema, teorija, kuri rodo ne tik koks esu ar kaip galima realizuoti įgytus gebėjimus, bet ir suteikia galimybę pamatyti, kaip šios veiklos dera tarpusavyje. Patyrimų prizmė padeda atpažinti veiklas, į kurias lengviausiai įsitraukiama, o kurios veiklos reikalauja daugiau pastangų, pagalbos sau, gal net didesnės motyvacijos.

 

Pirmasis apie tai prabilo Hovardas Gardneris (Howard Gardner), išdrįsęs pasakyti, kad yra daugiau negu vienas būdas, kaip žmogus gali būti protingas. Pagal jo teoriją, net jei intelektas yra vidutinis ar žemesnis, tai puiki kūno koordinacija, fizinis aktyvumas – potencialiai gali sukurti itin aukštą IQ. Dėl to individas gali būti sėkmingu ir laimingu sportininku. Stivenas Rudolfas, amerikiečių psichologas, edukologas, knygų autorius, mokyklos įkūrėjas, jungdamas vakarų žinias ir rytų mokslą, papildė Hovardo Gardnerio teoriją, praplėsdamas ją potencialo suvokimu, kaip prigimtį, intelektą galima įdarbinti. „Jeigu muzikinis intelektas – labai aukštas, aš galiu būti sėkmingu muzikos mokytoju, nes, galbūt, ir mokančioji prigimtis yra aukšta. Galbūt aukšta verslumo prigimtis gali padėti tapti puikiu muzikos prodiuseriu. Galbūt kūrybinė prigimtis įkvepia kurti dainas, o linksminamoji – leidžia eiti į sceną ir dainuoti, atlikti kitus kūrinius. Sąrašas – pakankamai platus, susideda iš 19 elementų“, – pasakojo specialistė.

 

Pagal šią teoriją verta išskirti keletą pavyzdžių, turinčių tiesioginių sąsajų su mokymusi nuotoliniu būdu. Pirmasis – tarpasmeninis intelektas – gebėjimas komunikuoti, bendrauti, užmegzti santykius su kitais žmonėmis. Tokiems asmenims itin svarbu būti draugijoje. Prasidėjus nuotoliniam mokymui, jie staiga tapo atskirti. Uždarėme juos į virtuves ar kambarius, ištraukėme iš mokyklų, nes būtent ten jie galėjo komunikuoti ir bendrauti koridoriuose bei pamokose. Tai buvo jų „saldainis“, ir jis dabar – atimtas.

 

Praradus tai, kas įkvepia, galima patirti nerimą, depresiją. Pamokose mažiau susikaupimo ir koncentracijos. Tad, norėdamas kompensuoti bendravimo stygių, individas gali aktyviau įsitraukti į pamokas arba trukdyti, neleisti pasireikšti kitiems, kalbinti klasiokus pamokos metu, tiesioginiame eteryje.

 

Mokytojų tikslas – tokius atvejus pastebėti ir žinoti tinkamų sprendimo būdų. Pavyzdžiui, suteikti galimybę namų darbą atlikti ne vieniems, o grupėje. Tačiau, toks formatas nebūtinai gali būti priimtinas visiems, nes tarpasmeninis intelektas yra labai žemas. Tada tos pačios užduoties jis gali imtis vienas. Vienas mokinys, kai skiriame iki kitos pamokos perskaityti knygą, ramiai ją perskaito, įveikia net dvi knygas. Kitas – vos pusę knygos. „Mokymų metu teko susidurti su atveju, kad užtenka nupiešti, parodyti piešinuką, metaforą, spalvą, detalę, o vaikui iškart pavyksta suprasti tai, ko iki šiol negalėjo“, – patirtimi dalijosi Asta Blažinskienė.

 

Visi šie pavyzdžiai rodo, jog mokiniai iš esmės skirtingi, todėl jiems ir reikalingi atitinkami ugdymo metodai, būdai, priemonės. Visiems reikalingas jų asmenybėms tinkantis bendravimas. Nuotolinis ugdymas, deja, negali tikti visiems, tačiau, neabejotina, jog dalis tokiu būdu ugdomų mokinių tampa tvirtesni, atskleidžia individualias galimybes.

 

Temą tęsime.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.